2014 metų pavasarį dirbau mažoje Afrikos šalyje Malavyje. Šie laiškai – iš ten.
Mielieji mano,
net pats esu nustebęs, kokios negudrios tos mano naujienos iš Malavio, konsoliduotos per pastarąsias tris savaites – ir iš esmės net neturiu ką ypatingo aprašyti. Štai ir DAsigyvenom, tpsakant, padėjome Afrikai kaip beįmanydami, ir štai ji – ilgai laukta ramybė, taikūs valdžios pasikeitimai, likbezas, išlydyti ginklai pavirtę skardinėmis balėjomis, beigi nuobodžiaujantys stebėtojai. Nei masinių kapaviečių, nei nukapotų galūnių, nei to malonaus pilietinio karo aromato ore, kurį išprakaituoja musulmonų separatistai, planuojantys šariato revoliuciją. Čia, Malavyje, kelioms valandoms pradingusi elektra sukelia nerimą ir paniką, o kova dėl penkiolikos lietuviškų centų skidkės, perkant bananus yra didžiausia emocinė iškrova. Karoče, reikėjo naudotis gyvenimiškais malonumais, kol buvo karas, o mano broliai, nes taika yra baisi.
Tad ir belieka intriguoti su ta suome-komuniste, kuri plaukia visiškai. Jai, matyt, irgi nėra didesnių malonumų nei man prieštarauti, kai pradedu propagandą varinėti tarp vietinių. Tačiau kokiais niekingais argumentais! Pvz., čia vienoje mokykloje (mokyklos yra pasidariusios mano stichija, bo vienintelė šalies šviesuomenė ir tėra mokytojai, tad ir rinkimus čia daro jie) sakiau trumpą kalbelę apie esamus ir būtinus Malavio švietimo sistemos uždavinius, kurios pagrindinis leitmotyvas buvo mano paties užduotas iš pirmo žvilgsnio retorinis, tačiau itin konkretus klausimas „kaip manote, Malavio mokytojai, kokio pagrindinio veiksnio dėka USA tapo tokia galinga ir nuostabia valstybe? – ir atsakymas tiesiogiai siejasi su švietimu“. Ir girdžiu už nugaros suomės mekenimą, girdi, todėl, kad naudojo iš Afrikos atsivežtų vergų darbą… Ką atsakyti moteriai į tokį teiginį? (Nejaugi ir Holivudas pasidarė toks worldwide tiekėjas dėl to, kad ten vergai filmus kūrė?) Žinoma, nekreipti į ją dėmesio, ir trenkti tikrus kozirius ant stalo, nuo kurių Malavio mokytojus apima euforinis drebulys.
Sykį apsuptyje vietinių paskambino man tas lietuvis Mindė. „Paklausykite, kaip aš kalbėsiu – ir jūs išgirsite kalbą, kurią kalbėjo pats Dievas“, – nurodžiau narodui, o pabaigęs kalbėti paklausiau, ar girdėjote, kaip dažnai aš vartojau žodelį „jo“ (tipo, taip)? „Girdėjom“, – ūžia minia. „Taigi“, – riaumoju, – „kaip jums atrodo, kai Kristus sakydavo ‘taip’, koks būtent žodis originale skambėjo iš Jo lūpų? Tai būtent taip jis ir skambėjo, kaip aš sakau – JO!“ Ir jokia kita nacija išskyrus žydus šio žodelio nevartoja kaip „taip“ atitikmens! Tik mes, lietuviai!!! Ir vėl kažkas kiša savo du nešvarius centrus – suomė, žinoma! – mol, ir suomiai sako „jo“, ir čia pat jechidnai klausia, ar kas nors yra išvis girdėjęs, kaip kalbėjo Kristus? Kas per pagonys gali uždavinėti tokius klausimus? Tačiau romiai atsakau, kad Kristų kalbant mes girdime lig šiol. Pavyzdžiui, Vilniuje arba Alytuje.
Arba štai kitas epizodas – vartau rankose Malavio mokyklose naudojamą rašymo lentelę (tokią, kokios buvo pas mus prie caro ar Smetonos) ir įkvėpinėju kažkurią direktorę balsiais pamąstymais, kad esmė ne sąsiuvinių kiekyje, o tame, kas rašoma tuose sąsiuviniuose/lentelėse, staiga vėl girdžiu uodo zyzimą, girdi, ir suomė tokias lenteles matė Kuboje, ir, mol, visi jomis buvo davolni. Atsisuku ir košiu pro sukąstus dantis, ar ta fucking Kuba čia dar kam nors iš viso pavyzdys, ypač tokioje kapitalistinėje šalyje kaip Malavis? Bazaras neišvengiamai pasisuka apie tai, kad Kuboje nieko parduotuvėse nėra, tačiau, anot suomės, šalis dabar priklauso liaudžiai, atsikračiusiai ją eksploatavusiųjų jungo. Taigi, sakau, jei taip jau liaudžiai priklauso, tai kodėl nieko nėra parduotuvėse? Ir suomės atsakymą nesunku numanyti – mol, dėl USA ekonominės blokados. Klausiu, o kodėl ta blokada išvis atsirado? Nes liaudis paėmė valdžią į savo rankas, – sako ji man. Taigi, sakau, pasijuskime kokio Chosės Chesus Gonzaleso Santa Marijos kailyje – prie Batistos turėjo gerai apmokamą darbą, stiprų pasą (galėjo važinėti po visą pasaulį), konvertuojamą valiutą ir daug lochų iš USA, išleidžiančių begales pinigų. Ir, savaime suprantama, parduotuves pilnas amerikietiško tovaro. Dabar gi tos pačios parduotuvės tuščios, vaikai mokykloje rašo ant lentelių, darbo nėra, paso išvis greičiausiai net neturi… Tačiau liaudžiai priklauso Kuba!
Ir taip kalba Europos Sąjungos pilietė, žmogus iš šalies, atsilaikiusios prieš patį Staliną (kartais pagalvoju, gal būtų sveikiau suomiams, jei bolševikai juos būtų išvadavę kaip mus 1940-aisiais, gal dabar lengviau suprastumėme vienas kitą?), brandaus amžiaus moteris (tegu ir niekada netekėjusi, if you know what I mean?)!!! Kas ten su jais darosi?
Daug dėmesio šiame laiške skiriu tai suomei, užuot pavardijęs Jus dominančios statistikos apie Malavį, bet tesuskamba ir Jums tie pavojaus varpai – kadaise jau rašiau, kad pasaulyje priviso tiek daug tų gay-ass liberals, kad vieną dieną jie mus tikrai įveiks. Dabar jau belieka parašyti – jau įveikė.
Net mano afrikaneriai, kiek čia jų tenka sutikti, irgi kažkokie visi liberalūs, dobri ir tolerantiški. Visą savaitė mūsų viestnicoje gyveno senyva baltoji gydytoja iš Pietų Afrikos, kuri čia mokė vietines motinas tokio gluminančio dalyko – kaip mylėti savo vaikus, sergančius cerebraliniu paralyžiumi… Vakarieniaudavome kartu, bet Lietuva ir jos nedomino, nors ir koziravau tiek Joe Slovo, tiek Roy Welensky, tiek Sol Karzner vardais. Mol, sūnus jos buvęs Lietuvoje, sakė „šūdas, negraži šalis“, tuom bazaras ir apie mūsų gintarinius krantus ir baigėsi. Bet užtat ištisus vakarus ji svaigo apie tai, kaip dabar gera gyventi, kai Pietų Afrika atsikratė apartheido, gali visur po Afriką važinėti, ir niekas į ją nebežiūri, kaip į atmatą, kaip anksčiau.
O netoli mūsų yra labdaringa našlaičių mokykla, kurią išlaiko irgi baltasis pietų afrikietis. Turi jie ten tokią jaukią irgi labdaringą kavinę, kur kartais nuvažiuodavome kavos ir sulčių. Ir pradėjo ten neseniai majačintis dvi jaunos afrikanerės, tipo, pagalbinės mokytojos. Abi kaip iš pieno plaukusios, kaip tikros olandės, gražios nerealiai. Jų dėka pirmą kartą gyvenime išvydau ir gyvą Rodezijos ridžbeką (Rhodesian Ridgeback) vardu Torro (bet akivaizdu, kad ne Lietuvai toks piosas, suomė sakė, kad jie buvo išvesti specialiai kovoti su liūtais, ir nenustebčiau, jei liūtą ir įveiktų toks sabaka!). Tačiau vieną negražią dieną išvydau tas afrikaneres susisukusias ant galvos dredus ir vilkinčias spalvingomis afrikietiškų raštų drapanomis, tipo, integruojasi į vietinę visuomenę. Krito jų markė mano akyse iškart.
Ir nevalingai prieš akis iškilo kažin kada matytas dokumentinio filmo epizodas iš apartheido eros JuAR – stovi ginkluotų iki dantų afrikanerių policininkų marmuriniais veidais eilė kažkuriame rezervate, ir atlinguoja prieš juos minia laisvę lylinčiųjų schwartzes, dainuojanti, skanduojanti ir šokanti (šoka ir dainuoja visi net ir čia pirmai progai pasitaikius, netgi kai per teliką rodo ritmingą mobiliojo ryšio operatoriaus reklamą – ir tai visi mūsų restorane sėdintieji už stalų pradeda skanduoti ir delnais mušti stalą kartu su kažkokiu vietiniu Selu vardu Lucius Banda). Linguoja ta trypianti minia link afrikanerių, kuriems „ilgakojis kaulėto veido karininkas loja kažkokias komandas“ (anot Laurinčiuko) ir staiga toje už laisvę kovojančiųjų minioje pasirodo dvi baltosios merginos. Apsitempusios maikėmis su kokiu nors revoliucingu užrašu UDF (United Democratic Front), solidariai, tačiau nerangiai bandančios trypti kartu su biomase, bet visiškai nepataikančios į taktą darniai trypiančiai schwartzes miniai. Atseit, visi mes savi, visi mes skirtingi, ir visi mes vienodi… Pasaulis gražus savo spalvingumu… Ir gaila ne juodųjų, o ne, gaila jų, baltųjų, tų fucking blancas… Tų, kurie ne savo vietoje, ne su savais, ne su savo idėjomis. Nes ne dėl jų linguoja ta minia, ir ne dėl jų tuoj netruks atidengti ugnies tie bejausmiai afrikaneriai. Svetimos tarp savų, bet svetimos ir tarp svetimų, sakau graudulingai.
Tačiau baigiant kalbą apie Pietų Afriką, vis dėlto net ir Malavyje juntama, kokia tai galinga ir įtakinga valstybė – net ir dabar. Mes Lietuvoje taip įpratę pasaulio svorio centrais laikyti tipo Briuselį, Londoną, Vašingtoną ar Maskvą, jog visiškai užmirštame tokį gravitacinį centrą, kaip Pietų Afrikos Respublika. O ten rebiatos pavaro konkrečiai. Visas normalus ėdalas Malavyje – tik iš Pietų Afrikos. Degalinės – Pietų Afrikos. Viešbučių tinklai – Pietų Afrikos. Visa hardware, pradedant generatoriais, baigiant solar panels – iš Pietų Afrikos. Netoli mūsų yra milžiniški įdirbti laukai (kokius tik Afrikos prostorose ir tegali išvysti, na, dar nebent USA), kur augina chebrikė paprikas, pupas ir dar kažkokias agrokultūras, kiek tik akys užmato – laukas ištisinis ir lysvės begalinės, kol į kalnus atsiremia. Kieno tie laukai? Ne markizo Karabaso, o ne, o dviejų pietų afrikiečių. Kiečiausias malūnas Malavyje irgi priklauso afrikaneriui. Padoresni ryzai – iš Pietų Afrikos, daugumoje „Zara“ (beje, savo miestelio turguje, kur daugiausiai stumdomi secondhand drabužiai netgi radau „Brooks Brothers“ kelnes – už keturis baksus, bet tokias murzinas, kad net įsižeidžiau). Net ant grotelių keptą maistą vietiniai vadina afrikaneriška maniera – „braai“.
O man didžiausia pramoga – aplankyti tokį Pietų Afrikos (žinoma!) tinklinį univermagą „Shoprite“ vietiniame Panevėžyje pavadinimu Mzuzu, esančiame nuo mūsų už 70 kilometrų ir jaukiai kondicionuotoje beigi apšviestoje salėje apžiūrinėti lentynas, kur prikrauta normalaus tovaro.
Taigi, nusiperku tame univermage ko nors egzotiško, tipo, „Monkey gland sauce“ arba kokios itin tipiškos britaniškos otravos, tipo, apynių ekstrakto „Marmite“ ar jautienos briedovo sultinio pavadinimu „Bovril“ ir prisiversdamas po to juos valgau ar geriu (net bloga pasidarė rašant šias eilutes!). Bet kai per pusryčius mūsų viestnicoje susirenka narodas, kaišioju visiems paskrudintos duonos riekę, užtepta „Marmite“ su atitinkama prezentacija, maždaug, „Užkąsk, animite, ‘Marmite’! Tai mėgstamiausias Margaret Tečer valgis pusryčiams. Ant tosteryje paskrudintos duonos riekelės užtepame šito deguto, valgome ir tampame tokiu pat ryžtingu kaip anoji „Geležinė ledi“. Užkandusi tokio sumuštinio, ji pasiuntė policiją išvaikyti streikuojančių angliakasių ir sulaužė stuburą profsąjungoms, terorizavusioms Karalystę beveik aštuoniasdešimt metų! Užkandusi tokio sumuštinio, ji nedvejodama pasiuntė laivyną į Folklendus, kur ištraiškė kaip utėles tuos triko apsitempusius sambos šokėjėlius argentiniečius. Užkandusi tokio sumuštinio, ji nedvejodama pasmerkė myriop pernelyg švelnias bausmes gavusius katalikų teroristus Šiaurės Airijoje. Užkandusi tokio sumuštinio, ji kartu su Reiganu pasiuntė bombonešius į ‘Afrikos flagmaną’ – Libiją ir per pusvalandį pavertė šipuliais tai, ką tie teroristai statė ilgus šimtmečius. Užkandusi tokio sumuštinio, ji išvadavo Lietuvą! Užkąsk, nevidone“. Kas atsilaikys tokiam promo? Tik suomė staiga pradeda cypsėti, kad, girdi, ji nenorėtų būti panaši į Margaret Tečer, todėl nevalgys… Norisi ir jos paklausti, kaip jai atrodo, kas norėtų būti panaši į ją pačią, bet, kaip žinote, aš – džentelmenas, taigi, susilaikau nuo kandžių pastabų.
Beje, kai vienas vietinis rinkimų tūzas man pradėjo guostis, kad miegojo vakar tik keturias valandas, atskaičiau jam tą pačią litaniją apie Margaret Tečer, tik su leitmotyvu, kad ir ji miegodavo keturias valandas per parą. Ir niekada nesiskundė, pridūriau rūsčiai… „Miegojo ir Napoleonas keturias valandas per parą“, – paskum paplekšnojau jam per petį nusijuokęs, – „bet ir mirė gaidys tremtyje, visus karus prakišęs“, – kilstelėjau antakius reikšmingai.
Beje, baigiant apie Tečer, kadaise atsiminiau, kad Reiganas į ją kreipdavosi labai mielai – „honey bun“. Šitaip kreipiuosi į visas vietines, ir visoms labai tai patinka. Nors šiaip moterys Malavyje visos labai negražios (skirtingai nei etiopės ar somalietės) – daugiausiai storos ir beveik visos lysos.
Tiesa, visi tie mano bajeriai ne visada randa suprantančių žmonių auditoriją. Mat, narodas nelabai išsilavinęs, o ir net geografijos mokytojai čia nežino, kur yra Lietuva. Vienoje mokykloje ant sienos net kabo pasaulio žemėlapis su „Soviet Union“, dėl ko kreipiausi į mokyklos direktorių pavarde Čiuka su pretenzijomis, kad tais laikais, kuriuos reflektuoja tas žemėlapis, Pietų Afrikos Respublika buvo apartheidinė valstybė, ir Lietuvą apibrėžiau tušinuku, nepasidrovėjęs užgriebti šmotą Lenkijos ir didesnę dalį Baltarusijos. Tiesa, dažnai prisistatau lenku, kad nereikėtų ilgai aiškinti, kur ta Lietuva yra, bet net ir Lenkijos beveik niekas nežino! Vokietiją žino, Prancūziją žino, Angliją žino, o štai Suomijos irgi nežino. Kalbu apie mokytojus…
Keistų aplinkybių dėka mūsų vertėju tapo švietimo sistemos biurokratas, tad mokyklose būname nuolat, nes ir rinkiminės apylinkės irgi įsikūrusios mokyklose, kaip įprasta Afrikoje. Aišku, anokios čia mokyklos – moliu drėbtos kibitkos šiaudiniais stogais, tačiau patys mokytojai gana šviesūs, nors dažniausiai paikai vypso, ai aš juos varstau lediniu žvilgsniu. Aš irgi esu čia apsiskelbęs mokytoju, nes kol išaiškinsi, kuo aš savo šalyje užsiimu, nemažai brangaus laiko bus sugaišta. Ir taip kaip Malavio švietimo sistema, kaip ir Lietuvos, nuolat yra lemiamame švietimo reformos etape, tai kur čia jau be manęs? Esu visame regione pagarsėjęs kaip smarkus konsultantas, tad nepraleidžiu niekada progos patarti, nes noriu matyti Malavį klestinčia ir pirmaujančia šalimi. Ir itin malonu, kad mano patarimai imami domėn, tik būtinai paraginu neskubėti, gerai viską pagalvoti prieš pradedant, nes, kaip mokė drg.Leninas, ‘kultūroje ir švietime negalima nieko daryti staigiai, kaip ir su bet kuria gerąja žmogaus savybe apskritai’ – nes nepasiruošus tik daug pinigų ir energijos bus iššvaistyta.
Štai Jums epizodas – vos apsigyvenęs mūsų Rumphi, nuėjau į vietinį banką kapustos pasikeisti. O ten „vieno langelio principas“, ir kokioje Vilniaus savivaldybėje. Kaip lochas su lochais atstovėjau visą valandą eilėje, mintyse giedodamas psalmes, bet po kelių dienų susipažinau su to banko direktoriumi. „Klausyk, direktorius“, – sakau, – „aš stovėjau visą valandą eilėje ir štai ko pasiilgau – tavo banko sienos tai tuščios, jokio užrašo, jokios pramogos, jokio įrodymo, kad aš atėjau į patį geriausią banką pasaulyje. Nereikia ant tų sienų kabinti Klimto, pakabink kokį plakatą mane įkvėpiantį, Tomo Akviniečio citatą, kurios prasmę bandyčiau tą valandą suvokti, Stalino frazę „niekada nemėgau pinigų, nes niekada jų neturėjau“, tablo, pasakantį, kad šiandien tavo bankas aptarnavo jau milijoną urodų, taip kaip kadaise „McDonald’s“ koziravo, kad jau sušėrė milijardą hamburgerių“. Direktorius ant tiek zataščilsia, kad net vakare atėjo pas mane į viestnicą (basas su tapkėmis) pagerti kavos ir dar kokių patarimų išgirsti. Mano vertėjas sakė, kad aš jam už dyką per daug geros informacijos suteikiau, ir dabar anas pasidarys mano dėka gražaus pinigo, į ką atsakiau, kad nepasidarys, bo yra mauras ir be sistemingo priėjimo nieko čia nepadarysi, anot Lenino. O jei ir pakabins ant sienos kokią nesąmonę, tai kreivai, be pradžios ir be pabaigos (dabar šaibas keičiame mano draugystės su juo dėka pas jį kabinete).
Atgal į mokyklas. Negaišinsiu Jūsų laiko atpasakodamas savo kalbas, tačiau jų mintys visada aiškios ir skaidrios (nes, žinia, ir Kristus kalbėjo aiškiomis parabolėmis, paprastai nurodančiomis, kaip patekti į rojų). „Kokį malavietį ugdo šalies švietimo sistema? Kas toks jis bus, baigęs mokyklą?“ „Ar įmanoma Malavį paversti Jungtinėmis Amerikos Valstijomis?“ „Kaip įrodyti vaikui, kad mokytis verta?“ – tokias ir panašias temas gvildenu, o mokytojai užsirašinėja. Kartais, žinoma, pavarinėju ir linksmesnių temų, tipo „kas yra trys svarbiausios frazės šiame gyvenime?“ – ir mokytojai žvalgosi vienas į tą, įtemptai bandydami surikiuoti mintis – „Negaiškite laiko spėliodami, jei nežinote, bet tuoj sužinosite“, – griaudėju iš tribūnos.
„Pirmoji svarbiausia frazė šiame pasaulyje – „aš tave myliu“, – nusišypsau globėjiškai, ir apie mano akis susimeta geranoriškos raukšlelės, – „meilė ir tolerancija artimam savo yra mūsų galingiausias instinktas, labiausiai ir geidžiamas. Ką tą frazę įvaldo, tas valdo visą pasaulį. Mylėti mokė ir Kristus, ir pats Dievas, ir Michaelas Jacksonas“. Mokytojai linksi galvomis pritardami.
„Antroji frazė – „palik mane ramybėje“, bo kiekvienas mūsų turi didžiausią teisę pasaulyje – į privatumą (…) Žmonėms visada atrodo, kad ką nors papasakoję, jie padaro kažką gero, tačiau dažniausiai tik sugaišina mūsų laiką (…) Ir ta teisė neturi būti vien tuščiai deklaruota spalvinguose plakatuose, bet įkalta nuo mažens sudėtingiausiame žmogaus mūšio lauke – jo galvoje. Nes, kaip pabrėžė drg.Leninas I-ajame RTSFR Profsąjungų suvažiavime, „įstatymų gali prirašyti, kiek tik nori, bet tai dar nereiškia, kad jie veiks, jei nebus masių palaikymo ir, svarbiausia, jų teisingumo suvokimo“.
„O trečioji frazė, pati svarbiausia“, – padarau holivudišką pauzę, ir oras salėje pasidaro toks tirštas, jog, rodos, peiliu galėtum raikyti. Trečioji frazė yra –
„Cash only!“.
Koks kyla džiugesys visuotinis! Nebereikia nei Lenino, nei Kristaus citatų. Šitą tai visi supranta išsyk. Ir kas galėtų tam paprieštarauti, o kas ir norėtų tam paprieštarauti? Juokiasi Malavis nuolat, o ypač kai gauna aiškų paaiškinimą išmintingo žmogaus apie tai, kas gyvenime svarbiausia (prieš keliasdešimt metų čia kaimyninėje Tanzanijoje kažkuriame kaime kilo juoko priepuolis, kuris pavirto juoko pandemija, apėmusia didelę dalį šalies – nuo juoko ir mirė keliasdešimt žmonių).
O aš irgi turiu iš ko juoktis. Malavietiški vardai – štai kas nepaliauja manęs stebinę. Vieno kaimo policijos načalnikas yra vardu Scotland, neseniai susižinojau, kad mūsų vairuotojas Mozė turi dar ir pavardę – Čiunga. Ir turi dukrą vardu „Promise“. Jau įpratau, bet vis tiek mane labiausiai juokina ir veža pirmajame laiške probėgšmiais paminėtas fruktas Čirva – labai striomnas ir riezkas čiuvakas, madingai besirengiąs, toks tikras vietinis gangsta. Amžinai parinasi, vėjus šneka ir vis kažkokią mafiją krutilina, visada kažkuo nedavolnas. Ilgai galvojau, kad jis vienos partijos atstovas, bet galiausiai paaiškėjo, kad vis dėlto jis kitai partijai priklauso. Partijos čia, žinoma, ne tai, kaip pas mus – būstinė gali būti įsikūrusi bakalėjos parduotuvėje arba moterų kirpykloje. O patys partijų nariai kažkokie demonai, apdriskę ir gyvenimu nepatenkinti. Sykį naiviai paklausiau, ar jie turi partijos manifesto, kokią nors programą, nario bilietus – tai pasižiūrėjo į mane kaip į debilą, briedus kalbantį.
Mano kambarinė Čiuma turi metais jaunesnį brolį irgi ganėtinai žaismingu vardu – Čiza. Negana to, pasirodo, kad jų abiejų vardai turi prasmę. Čiuma reiškia „pinigai“, Čiza reiškia „atėjo“. Taigi, tėvai juos abu taip pavadino pagal kombinaciją „pinigai atėjo“ – gal tikėjosi, kad užaugę tie abu pinigų uždirbs, o gal norėjo į vergiją abu parduoti, ar ką?
Taip ir eina čia tas gyvenimas. Nuobodu, monotoniška, saugu. Kartais brakonieriai atveža dramblienos (mūsų regione yra nacionalinis parkas su tais drambliais), pardavinėja prie mūsų viestnicos tvoros, sakau, kada reiktų įsigyti ir su beždžionės glandų sosu užkąsti? Kartais nueinu pažiūrėti vietinės lygos futbolo (dauguma žaidėjų basi, o stadione vienintelis rūkantis – tai aš) – labai įdomiai žaidžia tie malaviečiai – svarbiausia jiems, spirti bile kur ir iš visų jėgų. Tačiau ir su tokiu žaidimu kažkaip sugeba įmušti porą golų. Grįžtu pro ištisinę eilę sunkvežimių su atviromis platformomis, ant kurių sukrauta tonos tabako, kurį, pasirodo vietiniai rūko it kokią machorką, visai chemiškai neapdirbtą, pabandžiau, neskanu labai.
Bet žinau, kad aš jau ne vienas.
Ir kai kartais išeinu naktimis į kiemą, ypač kai elektrą visiems atjungia ir vienintelė šviesa visame Malavyje – tai žvaigždės, kurios, kaip žinote, Pietų pusrutulyje visai kitokios. Užverti veidą į dangų ir Tu jau kosmose. Ir skrendi mintimis pro visus žvaigždynus tolyn pas Jus visus, ir staiga kažkas į ausį „good evening, boss!“ – juodoje naktyje juodas sargas net nepastebimas, pasirodo, už metro sėdėjo, kol aš visai neromantiškai kasiausi.
P.S. Perskaičiau tai, ką Jums parašiau ir staiga iš savo teksto priėjau išvados, kad svarbiausias Malavyje – tai aš. O kas gi daugiau?
Visada Jūsų,
Džydryjus Čiuka