2010 metų pavasarį dirbau administracinį-organizacinį darbą Pietų Sudane. Šie laiškai – iš ten.
Sudanas, kaip sykiais sakoma, yra šalis tikrai įdomi. Įdomi ir jo istorija.
Suprantu, daug kam norėtųsi išgirsti ką nors pozityvaus ir vertingo apie Sudaną, tipo, apie beduinų ar animistų poeziją, nubių ar kušitų filosofijas, drugelius, baobabus, sparčiai augantį šalies BVP ir pan., tačiau, kaip jau ne sykį esu pabrėžęs – nebe laikas poezijai ir drugeliams – filosofai sušaudyti, poezija ir baobabai sukūrenti, o fauna suvalgyta.
Nes, kaip buvo sakoma baltojoje Pietų Afrikos armijoje: „The shit may change but the flies stay the same“.
Banaliai pradėsiu, kad Sudanas vis dėlto yra didžiausia Afrikos valstybė – du trečdaliai dykuma, vienas trečdalis pietuose a la džiunglės. O valdoma yra lygiai taip pat, kaip ir prieš šimtus metų – tiek dabartinės vyriausybės, tiek britų, tiek osmanų, tiek dar kokių nors mameliukų ar seldžiukų: valdžia – šiaurėje, resursai – pietuose, protingiausi – šiaurėje, fiziškai stipriausi – pietuose. Ir žinoma, šiaurė, kurioje gyvena trys ketvirtadaliai iš 40 milijonų, visada engė ir engia pietus. Sudano pavadinimas reiškia „juodų žmonių šalis“, tačiau jį visada valdė ne tokie ir juodi arabai-musulmonai, kurie, beje, ir suteikė šaliai tokį pavadinimą – šiaurės Afrikos arabams Sudanas visada buvo negrų-vergų šaltinis. Ir nors Sudane kalbama daugiau nei keliais šimtais kalbų (vien mūsų valstijoje jų yra apie dešimt), tačiau vyriausybė naudoja vos vieną – arabų (kuri, beje, net ir vietinių krikščionių nuomone, yra „pati gražiausia“). Paklausk Chartume valdžios atstovo, ar jis yra afrikietis, ir jis pradės mykti. Paklausk jo, ar jis arabas, ir jis gordai atsakys „žinoma“. Sudano arabai yra Afrikoje, bet jie nėra Afrika. Sudano pietiečiai ir šiandien fiziškai atrodo visiškai kitaip, nei šiauriečiai – šiauriečiai šviesesni ir siauresnio veido, pietiečiai – tikri juodieji Bantu, kartais tokie juodi, kad net veido bruožai išnyksta. Tačiau Sudaną šiauriečiai mato tik kaip arabišką bei musulmonišką šalį. Pietuose gyvenantys žmonės jiems visada buvo vergai bei laukiniai, kuriuos reikia „civilizuoti“ ir atversti į islamą. Todėl Sudano istoriją skirtingai atpasakos tiek šiaurietis, tiek pietietis, tiek anglas, tiek turkas. Tačiau yra vienas meistras, kuris unikalių gebėjimų dėka moka pateikti išsamias įvairių požiūrių kompiliacijas, nors jo buvimas pietinėje Sudano dalyje neabejotinai yra veikiamas šios geopolitinės padėties… Tai aš, jei dar kam neaišku.
Taigi, Sudano istorija prasideda nuo XIX amžiaus. Niekam nerūpi, kas ten vyko kokiame nors XVI amžiuje prieš mūsų erą, juoba kad nieko įdomaus ir nevyko, pareiškiu rūsčiai. Iš pradžių šalį nukariavo Osmanai iš Egipto, ir Egiptas („Jebipetas“, kaip jį vadindavo tarybiniai karininkai) visada reiškė savo pretenzijas į Sudaną. Pvz., sostinė Chartumas buvo įkurtas kaip egiptiečių armijos fortas. Mat, Egiptui svarbiausia buvo išlaikyti Nilo upės kontrolę, nes ta upė buvo svarbiausia Egipto gerbūvio sąlyga iki pat Sueco kanalo atsiradimo. Antra, Egipto valdovams Sudanas buvo gausus geriausios Afrikos žaliavos – vergų šaltinis. Arabai čia gaudė vergus jau nuo pat seniausiųjų laikų, ir atvykę egiptiečiai „uždėjo jiems stogą“; arabai priešinosi, maištavo, bet greitai gavo į kaulus, ir visą vergų prekybos biznį perėmė Egiptas.
XIX amžiaus pradžioje, kaip jau žinote iš ankstesnių laiškų, britai uždraudė prekybą vergais visame pasaulyje, ir dažnai jų imperinę ekspanciją sąlygojo ne vien strateginė būtinybė apsaugoti kelius į Indiją, bet ir perlaužti stuburą vergovei. Todėl vienas toks civilizuotas Egipto sultonas Izmailas, gavęs išsilavinimą Vienoje, ir siekęs Europos palankumo, nusprendė pažangiai pareformuoti savo šalį (tuo pačiu, ir Sudaną). Jo reformos reiškė ir karą su vergija.
Kaip ir šiais laikais, taip ir tada neapsieita be konsultantų iš Vakarų. Iš Anglijos atvyko toks Samuelis Beikeris, kuris su sultono įgaliojimais patraukė Nilu žemyn, kur vierchą laikė tūlas Zubeiras-paša, pabandė varyti jam propagandą, tačiau pabūgęs grasinimų, nešė muilą atgal į Europą. Tada Izmailas Sudano gubernatorumi pakvietė kitą anglą Čarlį „Kinietį“ Gordoną, pagarsėjusį savo karo žygiais Pietryčių Azijoje. Tas buvo drąsesnis ir aršesnis, ir nebuvo jam jokių kliūčių pademonstruoti savo nusiteikimą.
Nors Londonui, tiesą sakant, Sudanas niekada ypatingai nerūpėjo – kam, išskyrus vergų pirklius, išvis galėjo rūpėti dykuma? Tačiau rūpėjo Indija (ir Suecas). Būtent dėl jų ir reikėjo turėti įtaką Egipte. Turėti įtaką Egipte reiškė turėti įtaką ir Sudane. Todėl dar ir kovos su vergija fone Gordono misija buvo paremta.
1877 metais atvykęs į Sudaną Gordona iškart su egiptiečių armija patraukė Nilu žemyn vaikytis vergų pirklių karavanų. Žinoma, tokio dydžio šalyje, kurioje praktiškai nebuvo jokių kelių, tai nebuvo taip paprasta padaryti. Gordonas dubasino visus iš eilės, tačiau tai nedavė daug apčiuopiamos naudos. Vergų karavanai, kuriuos išvaduodavo Gordonas, būdavo nutolę nuo savo gimtųjų vietų jau tūkstančius kilometrų, ir jų grąžinti namo buvo visiškai neįmanoma. Retsykiais Gordonui pačiam tekdavo juos pardavinėti, kad galėtų aprūpinti savo karius ir grįžti iki savo fortų…
Tačiau, aišku, tai nebuvo priežastis nutraukti savo pastangas. Ir kai Egiptas galutinai perėjo anglų kontrolėn 1882 metais (paaiškinimą, kaip tai atsitiko, galite rasti knygoje „Izraelis, žydų valstybė“), lig tol Gordonas jau buvo visus Sudano arabus užparinęs. Juoba dar buvo baltasis krikščionis, nesiteikė arabų kalbos mokytis ir nėėmė nieko į nelaisvę… Ir taip nepatenkintieji arabai, lig tol buvę visiškai deorganizuoti, pradėjo burtis. Ir vadinosi jie tokiu baisiu žodžiu, kurį turbūt kiekvienas atsimenate iš vaikystės pasakų – dervišai.
Jau 1881 metais tūlas Mohamedas Ahmedas ibn Saidas Abdula (visas paketas arabiškų vardų, ane?) sukėlė Sudane vahabitų judėjimą, siekiantį sugriauti „korumpuotą“ Otomanų valdymą. Jis pasivadino Mahdi, tipo, „Ilgai lauktasis“, toks religinis ir ideologinis lyderis, kaip koks ajatola Chomeini, ir anų laikų anglų žiniasklaidoje buvo aprašomas taip, kaip šiais laikais Osama bin Ladenas, maždaug, beprotis demonas. Anglai Chartume pabandė tą Mahdi areštuoti, bet jis pabėgo į pietus, kur po juoda vahabitų vėliava subūrė didelę „ansarų“ – pasekėjų armiją. Tie dervišai 1882 metais sunaikino didelį anglų vadovaujamą egiptiečių armijos korpusą, pasiųstą prieš juos ir pradėjo veržtis atgal į šiaurę, naikindami visus egiptiečių armijos dalinius pakeliui.
Dervišai netruko greitai pasiekti Chartumą, kurį apsupo su visu Gordonu. Tas mušė telegramą į Londoną, tipo, atsiųskite pagalbą. Britanijos visuomenė jaudinosi, godžiai sekė žinias apie Chartumo apsiaustį ir Gordono didvyriškumą, ir netrukus padėti šventam reikalui kovai su musulmonais į Sudaną iškeliavo didelė britų kariuomenė.
Tiesa, Chartumą buvo lengva ginti, tačiau, kai po poros metų apsiausties ėdesio atsargos išseko, o Nilas nuseko, musulmonai įsiveržė į miestą, žudydami visus baltuosius iš eilės. Kaip ir pridera džentelmenui, Čarlis Gordonas stojo prieš dervišus visa balta paradine uniforma ir apnuogintu kardu rankose, ir buvo nužudytas ant savo rezidencijos laiptų – taip tapdamas tikru Britanijos herojumi, vertu, kad jo atvaizdas puikuotųsi ant papirosų pakelių.
O anglų armija atvyko į Chartumą, praėjus vos trims dienoms po Gordono žūties… Dervišai jau buvo nusiaubę miestą ir pasitraukę. Anglai nusprendė jų nesivaikyti ir pasitraukė iš Sudano, palikdami jį mahdistams. Pats Mahdis numirė praėjus vos penkiems mėnesiams po Chartumo paėmimo, tačiau jo įpėdiniai kalifai tęsė šventą reikalą, puldinėdami visas aplinkines valstybes. Nors mahdistai pasikrovė malkų Egipte bei Etiopijoje, tačiau gerai prasinešė Sudano pietuose, kur išnaikino visus krikščionių misionierius, veržėsi į dabartinę Keniją bei Ugandą (su jais kariavo ir ankstesniuose laiškuose minėtasis Lugardas), ir vergų biznis vėl įsisuko pilnu greičiu.
1895 metais dėl įvairių geopolitinių priežasčių anglai nusprendė atkariauti Sudaną – mat, visa Europa manė, kad Egiptas jau atsisakė savo pretenzijų į Sudaną, ir ne viena valstybė, ypač, Belgija bei Prancūzija kėsinosi užvaldyti Nilo žiotis (žr. „Ugandos laiškus“). O juk anais laikais buvo manoma, kad įmanoma nukreipti Nilo vagą kita kryptimi, kuo neva tai užsiėmė prancūzų inžinieriai, o tai jau tiesiogiai grasino anglų kontroliuojamam Suecui. Taigi, imperijos interesai lėmė, kad reikėjo perimti Sudano kontrolę, ir vėl pradėti karą su dervišais.
Tačiau dabar viskas vyko kiek kitaip. 1898 metais atvykusi British Army susigrūmė su pagrindine dervišų orda prie dabartinio Chartumo priemiesčio Omburmano (tame mūšyje dalyvavo ir Jūsų visų tipo mėgiamas Winstonas Čerčilis, tas pindiūras nusipenėjęs). Anglams tai buvo puikiausia proga pademonstruoti savo technologines naujoves – kulkosvydžius „Maksimus“, kurie ir nulėmė mūšio baigtį. Kuri, tiesa sakant, jau buvo aiški iš anksto. Mūšio ryte anglų karininkai sočiai pusryčiavo, gėrė šampaną, mankštinosi, ėjo ristynių ir po pusryčių linksmai klegėdami patraukė link kulkosvydžių – diena žadėjo gerą pramogą. Tokia ji ir buvo. Omdurmano mūšio metu anglai pasismagindami iššaudė 10 000 dervišų, dar 16 000 jų buvo sužeista. Patys britai neteko vos 48 žmonių žuvusiais ir 400 sužeistais. Jei atsimenate tokį juokingą serialą „Blakaderis“ su ponu Bynu Rowanu Atkinsonu, ten jis viename epizode atsimena tą mūšį, kuriame pats dalyvavo: „jie patraukė prieš mus ginkluoti ietimis iš žolių ir skydais iš mango kiautų. Mūsų kulkosvaidžiai padarė iš jų vaisių salotas…“
Už Gordoną buvo atkeršyta.
Nugalėtojams vadovavęs Herbertas Kičeneris padarė viską, kad sunaikintų Sudane Mahdžio palikimą – britai sugriovė jo kapą, palaikų kaulus išmėtė valkataujantiems šunims, o pats Kičeneris norėjo iš Mahdžio kaukolės pasidaryti sau žvakidę, tačiau „gay liberals“ tuo pasipiktino, ir teko kaukolę išmesti… Likusį mahdistų kalifą anglai nudobė 1899 metais, tačiau karas su dervišais truko dar devynerius metus, kol pagaliau anie buvo nušluoti nuo Žemės paviršiaus. Sudanas atiteko Britanijai, ir buvo valdomas kaip Egipto-Britanijos kondominiumas, t.y., virš visų valstybinių įstaigų plėvesavo šių abiejų valstybių vėliavos, nors tikrovėje jį valdė vieni britai. Tame, beje, ir slypi paaiškinimas, kodėl Sudanas yra vadinamas „The Sudan“ – dėl savo ypatingo kolonijinio statuso, bet apie tai – kitą kartą.
Britai, ilgai nežinoję, nei kiek Sudane yra gyventojų, nei kur jis prasideda ir kur baigiasi, valdė šiaurinę (arabiškąją) ir pietinę (negriškąją krikščioniškąją) dalis kaip dvi skirtingas kolonijas, ir net nebandė kurti vienos „sudaniečių“ nacijos. Pavyzdžiui, krikščionims buvo galima vykti į pietinę Sudano dalį, musulmonams – uždrausta, todėl pietinė dalis ir liko beveik visa krikščioniška, o šiaurė nepakitusi musulmoniška. Abi dalys buvo sujungtos į vieną tik 1947 metais, likus vos devyneriems metams iki nepriklausomybės.
Juoba tam ir nebuvo reikalo. Pagrindinis biznis visada vyko šiaurėje, nes muslmonai buvo nepalyginamai pažngesni, ir apie 80 procentų visų valstybės infrastruktūrinių investicijų buvo sutelkta ten. O pietinį Sudaną išvis buvo numatyta prijungti prie Kenijos, ir jo vystymas buvo paliktas bažnyčiai… Pvz., šiandien Pietų Sudano sostinėje Džiuboje esama vos keleto asfaltuotų gatvių, kurios buvo išasfaltuotos vos prieš kelis metus – tai yra vienintelis asfaltas visame trečdalyje Sudano teritorijos! Bet užtat bažnyčių – iki valios.
Britai visada manė, kad šiaurinė Sudano dalis taps nepriklausoma anksčiau, nei pietūs, todėl pietūs tam nebuvo ruošiami. Pietų Sudane iki 1953 metų nebuvo jokių partijų, jokių politinių darinių ar organizacijų. Ir iš esmės niekas net nevienijo pietinių genčių, gal tik odos spalva ir kartais krikščionybė. Gi šiaurė nieko nežinojo apie pietus, nes buvo jiems uždrausta ten vykti, todėl ir manė, kad ten vieni lochai gyvena, juoba tokios pietinės gyvenimiškos genčių tradicijos, kaip žmogaus nužudymas, įrodant, kad esi tikras vyras, ar begalinis svetimų gyvulių vogimas šiaurei kėlė pasišlykštėjimą ir panieką.
1952 metais po įvykių Egipte (irgi žr. „Izraelis, žydų valstybė“), Naseras, tipo išvadavęs Jebipetą iš Britanijos, pradėjo reiškti pretenzijas ir į Sudaną, kaip besiskirianti boba į bendrą užgyventą turtą. Anglams, žinoma, nesinorėjo, kad toks komunistas užvaldytų ir Sudaną, todėl po visokiausių derybų buvo nuspręsta po trijų metų pereinamojo laikotarpio suteikti Sudanui nepriklausomybę. Ir jeigu Sudano šiaurėje buvo dėl to džiūgaujama, pietūs šią žinią sutiko su nerimu, nes, matyt, nujautė, kas jų laukia.
Taip ir buvo. Visuotinai įsivaizduojant, kad pietuose gyvena vieni lochai, iš šiaurės anglai jiems pradėjo siųsti pirmuosius išsilavinusius musulmonus – karininkus, mokytojus, valdininkus ir t.t. Pietiečiai jau ir taip jautė nuoskaudą dėl skriaudų jiems padarytų vergų prekybos laikais, juoba kad atvykę šiauriečiai musulmonai vėl elgėsi atitinkamai.
Žinoma, tai negalėjo džiuginti. Ir, likus dar metams iki Nepriklausomybės, 1955 metais Torito miestelyje, (kuriame ir aš dabar gyvenu!), pietiečių armijos batalionas „Equatoria Corps“, vadovaujamas šiauriečių karininkų, sumaištavo (kaip „Potiomkino“ atveju, nepakentę bjauraus maisto ir žiauraus elgesio su jais). Vietinis etmonas Mazepa, kažkoks starosta įkalbėjo maištininkus sudėti ginklus iki išsiaiškinimo, tiems užteko proto sudėti ginklus, ir atvykusi musulmonų karo policija visus iššaudė (Torite lig šiol yra dvi masinės tų sušaudytųjų kapavietės, beje, gerai prižiūrimos). Tai perpildė švininę liaudies kantrybės taurę, ir pietuose sukilimas įsiplieskė netikėta jėga – visoje Ekvatorijos valstijoje negrai krikščionys netruko išžudyti visus atvykėlius šiauriečių musulmonus – valdininkus, karininkus ir biznierius. Chartumas netruko atsiųsti visą armiją, kuri lyg ir numalšino sukilimą, tačiau likusieji „Equatoria Corps“ kariškiai pasitraukė į Ugandą, pasivadino Anya-Nya (taip vadinosi mišinys užnuodytoms strėlėms, pagamintas iš gyvatės nuodų ir supuvusių pupų ekstrakto), ir pradėjo Pirmąjį pilietinį Sudano karą – kitais žodžiais, Sudanas savo nepriklausomybę 1956 metais pasitiko jau turėdamas karą pietuose…
Žinoma, naujosios Sudano valstybės kontrolę perėmė išimtinai šiauriečiai. Iš 800 pagrindinių valstybės postų, vos šeši buvo skirti pietiečiams (kaimynininame Čade, kuris taip pat buvo sudurstytas iš dviejų dalių, beje, viskas įvyko atvirkščiai – ten valdžią perėmė pietiečiai krikščionys, kurie pradėjo dubasinti šiauriečius musulmonus, dėl ko prancūzams teko ne kartą ten įsikišti). Jau 1958 metais Sudano armija, kaip ir priklausė normaliai Afrikos valstybei, įvykdė pirmąjį perversmą, valdžion stojo tūlas generolas Abboudas. Jis buvo žostkas vaikinas ir neilgai trukus pradėjo visuotinę Sudano islamizaciją, pavyzdžiui, įvesdamas kaip valstybinę arabų kalbą ir pietuose, taip tvirtindamas, kad tai yra priemonė suvienyti šiaurę ir pietus, tipo, sukurti nacionalinę uniją. Vienas senis pietietis man tvirtino, kad Abboudas buvo „maladiec“, nes pirmasis Pietuose įsakė pristatyti daug mokyklų ir įvedė visuotinį mokslą, tačiau kitas senis teigė, kad tos mokyklos buvo islamiškos ir buvo skirtos skatinti islamizaciją. Kad ir kaip ten bebuvo, šiauriečiai išvaikė iš pietų baltuosius krikščionių misionierius, pristatė mečečių, poilsio dieną perkėlė į penktadienį ir t.t Tai irgi prisidėjo prie to, kad iš Ugandos puldinėjančius Anya-Nya partizanus pradėjo remti vis daugiau ir daugiau pietiečių, ir 1963 metais karas vyko jau visoje Pietų Sudano teritorijoje.
Ar tie sukilėliai pietiečiai turėjo savo politinę programą? Vargu bau, nes retas jų išvis mokėjo skaityti ar rišliai dėstyti savo mintis. Niekas nežinojo, ką reikia iškovoti tuo karu, bet būtina atminti, kad tuometinėje Rytų Afrikoje tada, o praktiškai ir dabar, tik ką nepriklausomybę gavusios valstybės rungėsi dėl menamos įtakos – bo, žinia, įpratus klūpėti, galva svaigsta atsistojus, – todėl kariauti šiaip ar taip su kažkuo reikėjo. Netgi tokia stabili valstybė, kaip Kenija lig šiol kariauja su savo šiaurės vakaruose gyvenančiomis gentimis taip pat nuo pat pirmosios nepriklausomybės dienos, nors karo tikslai niekam nebėra aiškus. Tas pats vyksta ir Ugandos šiaurėje, kur ta atseit Dieviškojo pasipriešinimo armija duoda pipirų vyriausybei jau ištisus 30 metų. Nors kam ir vardan ko, niekas paaiškinti negali…
1969 metais Chartume eilinį perversmą įvykdė musulmonų karininkai, kažkodėl nusprendę užbaigti religija paremtą Sudano valdymą. Jiems vadovavo tūlas Gaafaras Numeiri, pats kariavęs pietuose ir gerai suvokęs, kad ginklu problemos neišspręsi. Jis pirmas paskelbė apie planus pradėti derybas su pietiečių sukilėliais, bet tokiu sprendimu nebuvo patenkinti kietieji islamistai. To paties Mahdi anūkas Hadi al-Mahdi subūrė savo armiją ir pabandė nuversti Numeiri, tačiau karininkai sutriuškino sukilėlius, o pats Mahdi anūkas žuvo, bandydamas pabėgti į Etiopiją. 1970 metais Sudano komunistai pabandė įvykdyti savo perversmą, ir jau buvo suėmę Numeiri, bet jam ištikima armija jį išvadavo.
Beje, kalbant apie anūkus ir proanūkius, kai buvau Etiopijoje, Jungtinių Tautų taikdarių kordonui tarp Etiopijos ir Eritrėjos vadovavo to paties Čarlio Gordono proanūkis! Kažko visą giminę čia traukia dalyvauti!
Numeiri, sunaikinęs savo opoziciją ir konsolidavęs valdžią, iš tikrųjų sėdo deryboms su pietiečiais. Ir, beje, sėkmingoms deryboms. 1972 metais jis pasirašė sutartį su tokia pietiečių interesus atsovaujančia organizacija SSLM sutartį dėl pietų Sudano autonomijos, savo parlamento įsteigimo ir Anya-Nya dalinių įtraukimo į Sudano armijos sudėtį. Taip Pirmasis pilietinis karas (per kurį žuvo pusė milijono žmonių) baigėsi. Afrikos standartais tai buvo netikėta ir netipiška konflikto pabaiga. Pernelyg gera, kad galėtų būti reali. Žinoma, konfliktas netruko atsinaujinti, ir didžiausia kaltė dėl to tenka tam pačiam Numeiri.
Nors iš pradžių atrodė, kad viskas bus gerai. 1973 metais Sudano konstitucija padarė šalį pasaulietine, 1978 metais atradus naftą pietinėse valstijose, į valstybės biudžetą pasipylė rimtos šaibos. Tiesa, būta nesusipratimų. Pietiečiai norėjo, kad naftos perdirbimo gamykla būtų pastatyta pas juos, tačiau ir lig šiol ji nėra pastatyta, o Numeiri vietoje to nutiesė naftotiekį į šaurę, prie Raudonosios jūros kranto. Pietiečiai buvo tuo nepatenkinti, juoba kažkas vis tvirtino, kad iš naftos gaunami pinigai nusėda tik šiaurėje. Juoba kad ir Numeiri pamažu pradėjo atnaujinti draugystę su islamistais – Sadiku al-Mahdi (pronūkiu Mahdi), kurio tėvą pats buvo nužudęs, ir Hassanu Turabi, „National Islamic Front“ įkūrėju ir generaliniu Sudano prokuroru, kuris povaliai įvedinėjo šariatą į visus Sudano įstatymus. Apie 1980-uosius Numeiri lyg tarp kitko pareiškė, kad šariatas yra svarbiausia tinkamo gyvenimo sąlyga, ir Sudanas vėl bus islamiška šalis. Netrukus jis įsakė viešai išpylti 11 milijonų dolerių vertės alkoholinių gėrimų į Nilą, uždraudė amerikietišką muziką ir šokius, ir dar visokių nesąmonių pridarė. Įsismarkavęs panaikino ir parlamentą pietuose, tipo, vis tiek durniai nieko gero nenusprendžia.
Ir taip taika, trukusi vienuolika metų, baigėsi. Sudanas vėl pasuko į pilietinio karo keliu.
Tiesą sakant, niekas pietuose ir nesitikėjo, kad Numeiri sugebės išlaikyti savo taikius pažadus, ir po truputį ten jau buvo kariaujama bei ruošiamasi naujam sukilimui šiaip ar taip – dėl įvairiausių priežasčių. Pvz., Numeiri, pagautas šišo švaistyti už naftą gaunamus pinigus, ėmėsi grandiozinių projektų – siekiant įrodyti pietiečiams, kad „visks yr normalei“, pietinėse teritorijose buvo nuspręsta iškasti kanalą, nukertant 600 kilometrų Nilo vingio, kad numelioruoti milžinišką Sudd pelkę, ir daugiau Nilo vandens plūstų į šiaurę, bet tas kasamas kanalas ėjo per Dinka (didžiausios Pietų Sudano genties) teritoriją, ir tie buvo tuo nedavolni, nes tose Sudd pelkėse girdė savo gyvulius, taigi, suvokė, kad kanalas pavers jų ganyklas dykuma, ir pradėjo savo sukilimą.
Na, o paleidus Pietų Sudano parlamentą, 1983 metais tūkstančiai pietiečių kareivių dezertyravo iš Sudano armijos ir susivienijo į tokią SPLA (Sudanese People Liberation Army), kurios pagrindinė bazė įsikūrė Etiopijoje. Dabar jie buvo labiau apsišvietę ir turėjo aiškesnius tikslus – paragavę autonomijos pietiečiai pirmą kartą prabilo apie atsiskyrimą nuo šiaurės Sudano. Jiems vadovavo tūlas Džonas Garangas, vietinis Dudajevas, beje, bene vienintelis pietietis, kuris tikėjo vieningu pasaulietiniu Sudanu ir bene vienintelis savo sukurtame judėjime nekalbėjęs apie atsiskyrimą nuo šiaurės.
Etiopijos diktatorius Mengistu Hailė Mariamas rėmė SPLA už tai, kad Sudanas rėmė musulmonus Eritrėjos sukilėlius Etiopijos šiaurėje. Libijos vadovas Gadafis taip pat rėmė SPLA, nes Sudanas rėmė Libijos opoziciją. Izraelis taip pat rėmė SPLA, nes norėjo susilpninti Sudaną, kuris aktyviai reiškėsi arabiškose karuose su Izraeliu. Na, o USA rėmė Numeiri, kad tas kariautų su Mengistu bei Gadafiu, nes anie buvo laikomi prosovietiniais lyderiais.
Taigi, tokioje kebeknėje ir prasidėjo Antrasis pilietinis Sudano karas.
SPLA greitai veikė jau visame Pietų Sudane, nors ir sunku tuo patikėti, nes tokioje beveik Vakarų Europos dydžio teritorijoje praktiškai nebuvo jokių kelių. Ištisus 22 karo metus veiksmas išliko nepakitęs – lietingojo sezono metu SPLA išlįsdavo iš savo bazių, apsupdavo pietinius miestus ir juos dubasino. Stojus sausajam sezonui, Sudano armija atkariaudavo užimtas teritorijas. Ir kaip visada būna pilietinių karų metu, labiausiai nuo tokių peštynių nukentėjo civiliokai, kurių per pirmuosius karo metus bent du milijonai buvo išvaryti iš namų ir persikėlė į užsienį, kuom, aišku, nebuvo niekas patenkintas.
Numeiri buvo įsitikinęs, kad su USA pagalba jis numalšins pietiečių sukilimą, tačiau pats susidūrė su netikėtomis problemomis šiaurėje – siekdamas padaryti Sudaną „Afrikos aruodu“ pridarė visokių lievų investicijų, parėjo į skolas. 1983-1984 metais šiaurės Sudane kilo badas, kaip ir Etiopijoje, tačiau, kaip ir Etiopijoje, jis buvo ignoruojamas. Ir vis dėlto tūkstančiai bado pabėgėlių sostinėje, bedarbystė, infliacija, ir šiaip tradicinis masių nepasitenkinimas pavirto į organizuotą protestą. Netgi armija jau neberėmė Numeiri, ir 1985 metais po eilinių gatvės mūšių Chartume, Numeiri buvo nuverstas.
Prie valstybės vairo stojo tikras “Afrikos liberalas”, tas pats aukščiau minėtasis Mahdi proanūkis Sadiqas. Nežinia kas jam šovė į galvą, tačiau pirmą kartą Sudano parlamente buvo leisti debatai, šalyje atsirado laisva spauda, pradėjo veikti nepriklausomi teismai ir profsąjungos. Tačiau jis neatsisakė islamizacijos ir vieningo Sudano idėjos, todėl pietuose karas nesibaigė. Pasibjaurėjęs pietiečių žiaurumu Sadiqas ėmėsi naujos karo strategijos – įsakė apginkluoti musulmoniškąją Baggara gentį Vakarų Sudane, Darfūre, gyvenančią ties pačia siena su pietietiškomis teritorijomis, ir leido aniems plėšti krikščioniškąsias Dinka žemes. Tie mielai sutiko ir netrukus pradėjo varyti tokį bezpredielą (netgi atnaujino prekybą vergais), jog už tai keršydami Dinka sukilėliai beveik išnaikino visą musulmoniškąją Rizeigat gentį pietiniame Darfūre 1987 metais, o Baggara į tai atsakydami išžudė visus Al Diein miestelio krikščionis, sudegindami it kokioje Pirčiupio daržinėje visus senius, moteris ir vaikus.
1988 metais Sudane kilo dabar jau didžiausias šalies istorijoje badas, tačiau abi kariaujančios pusės netruko pasinaudoti maistu kaip ginklu. Vienu atveju, Europos bendrijos atvežto maisto vagonai gulėjo per keletą šimtų metrų nuo badaujančių Dinka pabėgėlių stovyklos, bet musulmonų kariškiai neleido iki jo prieiti „iki atskiro nurodymo“, o SPLA blokavo miestus, kur glaudėsi tūkstančiai musulmonų pabėgėlių, iki kurių maisto niekaip neišeidavo privežti. Lengvais paskaičiavimais, vien 1988 metais Sudane nuo bado mirė ketvirtis milijono žmonių, o dar trys milijonai iškeliavo į užsienį.
1989 metais SPLA akivaizdžiai pradėjo imti iniciatyvą, ir Sadiqas slapta pažadėjo jiems nutraukti vyriausybės siekius islamizuoti pietus, kaip pagrindinę taikos sąlygą. Apie pietų atsiskyrimą kalbos dar nebuvo, tačiau ir to pakako, kad musulmonai tuo pasipiktintų. Kai Sadiqas jau ruošėsis pirmą kartą susitikti su Garangu, NIF jį nuvertė, ir šis perversmas ne tik sustabdė taikos derybas su SPLA. Jis pasiuntė Sudaną atgal į islamistų rankas – konstitucija netruko būti panaikinta, parlamentas buvo paleistas, opozicijos partijos ir profsąjungos uždraustos, o laikraščiai – uždaryti. „Chartumas niekada nebus pasaulietinis mietsas“, – vienoje rankoje laikydamas Koraną, kitoje – kalašnikovą, 1989 metais pažadėjo generolas Omaras al-Baširas, dabartinis Sudano prezidentas. Jis taip pat pažadėjo, kad „krikščionims dabar bus bus ragai“.
Naujoji Sudano diktatūra įvedė kartuves, vėl uždraudė moterims šokti su vyrais, ir, svarbiausia, užsimojo padaryti Sudaną „islamo kovos su Amerikos imperializmu centru“. Visi kiečiausi Alžyro, Egipto, Tuniso ir Libijos islamistai rado čia užuovėją ir gavo diplomatinius Sudano pasus. Čia buvo gausu palestiniečių, ir netgi garsusis „Šakalas“ Ramirezas Iljičius Sančezas kurį laiką irgi trynėsi Sudane. Pirmojo Persų įlankos karo metu Baširas parėmė Sadamą Huseiną, už ką dar labiau buvo pasmerktas pasaulio.
Vienas iš rimčiausių islamistų, atvykusių į Sudaną pasidalinti patirtimi buvo Osama bin Ladenas. Atvykęs į Chartumą 1991 metais, jis papietavo su Turabiu, kuris pats buvo Afganistane ir Pendžabe kariavęs, išgėrė arbatos ir sutarė bendradarbiauti. Osama gavo vilą šalia Turabi namo Chartume, ir atsegė keliolika milijonų baksų Sudanui – pradėjo statyti naują autostradą nuo Chartumo iki Port Sudano, aerouostą tame pačiame Port Sudane. Tuo pačiu Osama už savo babkes pastatė dvidešimt karinių stovyklų, kuriuose mankštinosi apie 5000 modžachedų, kurie laisvu nuo tarnybos laiku dar ir dirbo to paties Osamos įkurtuose kolūkiuose.
Karą pietuose Baširas pabandė išspręsti senu arabišku principu. 1991 metais jo pastangomis SPLA skilo į dvi dalis dėl paprastos priežasties – sukilimo vadovai buvo Dinka genties atstovai, o dauguma kareivių – Nuer. Nuerų lyderis Riekas Macharas nei iš šio, nei iš to viešai išvadino Garangą „išdaviku“ ir sukėlė Nuerų vyrus, siekdamas perimti SPLA vadovavimą. Perimti vadovavimo nepavyko, tačiau Chartumo vyriausybė apginklavo Nuerus, kurie pradėjo kautis su savo vakarykščiais sąjungininkais taip nuožmiai, kaip ką tik kovėsi su musulmonais.
Prie to prisidėjo ir naftos dalybos. Jau 1984 metais „Chevron“ buvo radę neišpasakytai didelius naftos telkinius Dinka ir Nuer žemėse, tačiau dėl prasidėjusio karo niekaip negalėjo pradėti tų telkinių eksploatuoti. Šiauriečių armija jau kurį laiką „valė“ tas teritorijas nuo negrų, kad sukurtų „saugią zoną“, tačiau atsiradus Riekui Macharui, procesas parėjo greičiau. Baširas jam miglotai pažadėjo, kad gaus naftos tiek, kiek pageidauja, ir Nuerai su tokiu entuziazmu išdubasino visus savo gentainius, jog per pusę metų padarė tai, kas šiauriečiams nepavyko per dešimtį. Ir su Kinijos bei Malaizijos pagalba Baširas pradėjo eksplotuoti tuos telkinius. 1997 metais, padedant Rieko armijai, per du metus buvo nutiestas naftotiekis iki Raudonosios jūros, o 2000 metais netoliese atradus dar naftos, Nuerai mielai „išvalė“ ir tenykščius gyventojus.
SPLA skilimas įnešė dar daugiau chaoso ir taip balaganiškuose pietuose, kur netrukus prisidėjo dar ir papildomi sunkumai. 1991 metais Etiopijoje buvo nuverstas pagrindinis SPLA rėmėjas Mengistu, ir naujieji vadovai nutraukė paramą SPLA. Tačiau dabar SPLA pradėjo stipriai remti Uganda, nes Sudano musulmonai rėmė Ugandos šiaurės sukilėlius.
Vis dėlto Baširas atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje. Dėl jo palankumo islamistams Sudanas greitai tapo asocijuojamas su terorizmu ir tapo „terorizmo valstybe“. Deja, jis turėjo mažai sąjungininkų. Dėl įvairiausių iškadų visas regionas pradėjo piktintis tokia Sudano politika. Egiptas apkaltino Sudaną, kad to atsiųstieji teroristai nužudė jų Parlamento vadovą, sukilimą Alžyre pradėję islamistai buvo atvykę iš Sudano, Tunisas nervavosi, kad per jo uostus į Sudaną keliauja ginklai, o 1993 metais Libijoje sudaniečiai pabandė nužudyti Gadafį ir pradėjo ten teroro kampaniją 1995 metais. Baširas rėmė ir islamistų sukilimus Etiopijoje bei Eritrėjoje. Bezpredielas pasiekė apogėjų 1995 metų vasarą, kai iš Sudano atvykę teroristai Adis Abeboje užpuolė Egipto prezidento Hosnio Mubarako kortežą pakeliui į aerouostą.
Taigi, visos kaimyninės valstybės iš visų pusių pagrasino Sudanui karu, o Jungtinės Tautos pagrasino sankcijomis, net ir Saudo Arabija pasakė „liaukis“. Baširas, neturėdamas į ką atsiremti, nuolankiai sutiko, 1996 metais išvarė iš Sudano bin Ladeną, nors pasaulis dar ilgai žvelgė į Sudaną, kaip „terorizmo centrą“. Ir po US ambasadų sprogdinimų Kenijoje ir Tanzanijoje, Klintonas nedelsdamas pasiuntė raketas į vaistų gamyklą Chartume, kurioje, CRU duomenimis, neva tai buvo gaminamas cheminis ginklas (kiek vėliau patyliukais US atlygino tos gamyklos savininkams nuostolius). Baširui dabar taip reikėjo draugystės su likusiu pasauliu, kad po Rugsėjo vienuoliktosios jis stojo į USA pusę ir perdavė į CRU nemažai informacijos apie bin Ladeną.
Netgi karas pietuose pamažu pradėjo artėti prie Chartumo. Tokiose Kordofano valstijose, skiriančiose pietus nuo šiaurės, vietiniai musulmonai, užsiparinę nuo Baširo džichado, staiga stojo krikščionių pusėn ir leido pietiečiams pirmą kartą įsiveržti į šiaurės Sudaną.
Taip naujomis aplinkybėmis prasidėjo slaptos Baširo ir Garango derybos, ką labai skatino ir USA, ir, ko dažnas jau nebeįvertina, didžiausias taikos Sudane iniciatorius buvo George W… 2002 metais Kenijoje buvo pasirašyta pirmoji taikos sutartis tarp šiaurės ir pietų. Tiesa, ji nieko nereiškė, nes Sudano aviacija ir toliau bombardavo „teroristus“ pietuose it niekur nieko. Tik po plačiai nuskambėjusio taikaus Jungtinių Tautų maisto dalinimo centro subombardavimo, per kurį žuvo 24 civiliokai, Sudano armijos veiksmai pietuose buvo nutraukti.
2005 metais Kenijoje buvo pasirašyta, nors ir trapi, bet ir šiandien tebeveikianti Taikos sutartis tarp Šiaurės ir Pietų Sudano. Pagal ją buvo sutarta pajamas už pietuose išsiurbtą naftą dalintis per pusę, atšaukti šariatą Pietų Sudane, grąžinti pietuose parlamentą, suteikti neribotą autonomiją, įsteigti Pietų Sudano prezidento postą ir, svarbiausia, po šešerių metų surengti referendumą pietuose dėl Pietų Sudano atsiskyrimo (nors Garangas visada pasisakė už federalinę Sudano valstybę ir žadėjo Baširui įkalbėti saviškius). Pats Garangas tapo viso Sudano viceprezidentu (tai buvo pirmas kartas Sudano, kai pietietis pasiekė tokių aukštumų, tačiau žuvo malūnsparnio katastrofoje praėjus vos mėnesiui po priesaikos davimo. Taiką vis dėlto pavyko išsaugoti, bet Pietų Sudano atsiskyrimo šalininkai įsivaldė visuose politiniuose pietų postuose.
Taip Sudanas vėl įžengė į naują taikos laikotarpį – po ilgiau nei 30 metų trukusių karų. Per Antrąjį Pilietinį karą žuvo apie keturis milijonus žmonių, ir dar antra tiek buvo išvaryta iš savo namų. Bet nominali laisvė buvo pasiekta, ir, kaip sako vietiniai senoliai – „dar niekada pietuose nebuvo taip gerai, kaip dabar“.
Tačiau, kai jau atrodė, kad taika išties įsigalės visoje Rytų Afrikoje, pasigirdo naujas pavadinimas, sudrebinęs visą pasaulį genocidu, nematytu nuo pat Ruandos laikų – Darfūras.
DARFŪRAS
Pripažinsiu nuoširdžiai, išaiškinti tai, kas ir dėl ko vyksta Darfūre, nėra lengva, ir juokas gali suimti, kaip išsamiai apie tai dėsto Lietuvos apžvalgininkai, išsivertę kokį tekstuką iš “Economisto”… Kaip sakė kolegei Dainidai, esančiai Darfūre, viena italė, dirbanti ten jau ilgą laiką, ji pati pradėjo suvokti viso reikalo esmę tik po metų. Bet pabandyti galima… Taigi, ir pabandom.
Pradžiai šiek tiek statistikos:
Vakarų Sudane esantis Darfūro regionas – tai šeši milijonai gyventojų, sudarytų iš 30 pagrindinių etninių grupių, kurios savo ruožtu dar yra susiskaldžiusios į 600 pogrupių. Pati didžiausia gentis regione – Fur, nuo kurios ir kilęs Darfūro pavadinimas, reiškiantis „Dar“ – „tėvynė“, „Fur“ – gentį, tipo, „Fur genties tėvynė“. Visi Darfūro gyventojai musulmonai, bet Fur gentis – tai juodieji musulmonai, o ne arabai. Gi Chartumo vyriausybės požiūriu, tikras musulmonas yra tik arabas, juoba kad ir Sudane vyraujantis islamas – tai klasikinis arabiškasis, atneštas iš Saudo Arabijos, o Darfūre – afrikietiškas, per ilgus metus perėmęs daug kitų afrikietiškų religijų bruožų ir svarbiausia, afrikietiškąjį atsipūtimą. Todėl Chartumo požiūris į Fur gentį yra dviprasmiškas.
Darfūro gyventojai yra skirstomi į dvi dalis – žemdirbiai (kuom daugiausiai yra juodieji musulmonai – Fur, Masalit ir Zaghawa gentys) ir klajokliai – tai jau arabai, gyvenantys Darfūro šiaurėje ir pietuose. Klajokliai, daugiausiai Baggara genties buvo galvijų augintojai, ir tradiciškai – pagrindiniai „islamo nešėjai“ regione. Jau kelis šimtus metų jie varinėja savo galvijų bandas aukštyn žemyn po Darfūrą, ieškodami ganyklų ir girdyklų, ir tuos kelis šimtus metų normaliai prekiaudavo su vietiniais žemdirbiais, mainikaudami savo mėsą į anų auginamus grūdus.
Žodžiu, Darfūro konfliktas prasidėjo jau prieš 40 metų. Apie 1970 metus, anot gay liberals, dėl globalinio atšilimo pradėjo blogėti dirbamos žemės situacija, ir dykuma vis labiau plėtėsi po Darfūrą. Šiaurės Darfūro klajoklių gentys, genamos bado, pradėjo masiškai slinkti į pietus, ieškodamos naujų vandens telkinių ir ganyklų. Jos prasinešė pro Furo, Masalito ir Zaghawa žemes, jau ne kaip prekijai, bet kaip persikelėliai. Žemdirbius tai papiktino. Aštuoniasdešimtųjų badas Sudane išvis sąlygojo tai, kad klajokliai dar masiškiau paplūdo prie vandens. Tačiau vieną dieną atvykę jie rado užtvertas tvoras ant kelių link girdyklų ir ganyklų. Kita versija yra ta, kad klajokliai reiškė pretenzijas į žemes, kurias nuolat palikdavo persikeldami į kitas teritorijas, o žemdirbiai netrukdavo tas paliktas teritorijas užimti. Po pusmečio grįžę klajokliai susiparindavo, ir konfliktuodavo su žemdirbiais dėl nuosavybės teisių.
Kad ir kaip ten bebuvo, bet prieš dvidešimt metų vietinės reišmės konfliktai išaugo į tokį nemenką karą. Klajoklių arabų jaunimas susibūrė į kovotojus būrius, pasivadinusius „Džandžavydais“, ir 1987-89 metais įvyko pirmasis karas tarp Fur žemdirbių ir arabiškųjų „Džandžavydų“. 1995 metais su klajojančiais “Džandžavydais” susirėmė ir masalitai, o 1999 metais arabai sudegino apie šimtą masalitų žemdirbių kaimų.
2003 metais situacija pradėjo keistis iš esmės, kai Fur ir Masalitai suformavo savo armiją – SLA (Sudan Liberation Army), o Zaghawa – pavadintą tokiu įmantriu pavadinimu JEM (Justice and Equality Movement). Paskatinti Pietų Sudano krikščionių sėkmingo pavyzdžio, kaip kariauti su arabais, abi armijos pradėjo dubasinti visus klajoklius iš eilės.
Chartumas į tokį įžūlumą atsakė su visu arabišku nuožmumu. Sudano karo aviacija pradėjo bombarduoti savo tautiečių kaimus, o Chartumo apginkluoti „Džandžavydai“ pradėjo atsakomąjį puolimą. Negana to, Chartumas pradėjo valymo kampaniją, iškeliant juoduosius gyventojus iš derlingų ir vandeningų teritorijų, jas apgyvendinant arabais, kaip tai buvo daroma pie naftos telkinius Nubos kalnuose Pietų Sudane. Pietų Darfūre jau nuo karo su SPLA Pietų Sudane apginkluota Baggara gentis gavo iš Chartumo įrodymų, kad pietiečiai tuoj įsiverš į jų žemes kariauti su musulmonais, ir to užteko, kad Baggara vieningai stotų ginti savo tikėjimo. Ir kai SLA užpuolė Šiaurės Darfūro sostinę El Fašerą iružėmė jo aerouostą, į Darfūrą atvyko ir reguliarioji Sudano armija – Chartumas nusprendė parodyti savo jėgą.
2004 metų pradžioje karas Darfūre įsisiūbavo visu smarkumu, ir per kelis mėnesius milijonas darfūriečių pabėgo į Čadą, dar apie 200 tūkstančių žuvo susirėmimuose. Sudano aviacija išbombardavo visus pagrindinius Zaghawa gyvenamuosius centrus, o įsismaginę „Džandžavydai“ įsiveržė ir į patį Čadą, besivaikydami Fur pabėgėlius.
Likimo ironija, bet tuo pat metu Chartumas rėmė tame pačiame Čade dominuojančios Zaghawa genties karą prieš Libijos palaikomus šiurinius Čado arabų sukilėlius. Tas konfliktas nuolat persikeldavo į Darfūro teritoriją, įnešant į visą reikalą dar daugiau sumaišties. O Čado vadovai, nors irgi būdami Zaghawa atstovai, rėmė Chartumo politiką Darfūre, naikinančią tuos pačius Zaghawa. Ir kas supras tą Afriką?
Bet kuriuo atveju, USA Chartumo politiką Darfūre pavadino „genocidu“, o UN įvertino situaciją „pačia didžiausia humanitarine krize pasaulyje“. Žinoma, niekas į tai nebūtų ir dėmesio atkreipęs, jei ne George Clooney, kažkodėl parodęs susirūpinimą situacija Darfūre – tada ir visas pažangusis pasaulis susijaudino ir susirūpino. Afrikos Sąjunga atsiuntė savo taikdarius į Darfūrą, žinoma, nieko jie negalėjo nieko padaryti, bo yra maurai, tačiau kiek vėliau atkeliavo ir Jungtinių Tautų taikdariai (atsimenate, Lietuva irgi svarstė, ar siųsti karius į Darfūrą), kurie, tiesą sakant, irgi nieko negalėjo padaryti, bo irgi yra maurai. Oficialios paliaubos Darfūre buvo pasirašytos tik 2008 metais, tačiau karas tęsiasi lig šiol. Atrodo, kad chebra taip pat jau pradeda užmiršti dėl ko jie kariauja – tačiau taip jau būna čia pas mus, Afrikoje.
Taigi, situacija daugmaž tokia. Jei Autorius ir suklydo, tai tik nevalingai ir dėl tikrosios informacijos trūkumo, tačiau išmintį ir autorines teises sau pasilaiko.
Visada Jūsų,
Giedrius