2010 metų pavasarį dirbau administracinį-organizacinį darbą Pietų Sudane. Šie laiškai – iš ten.

Taigi, Misija tradiciškai baigta, liko mažiau nei savaitė ne ką mažiau varginančios kelionės atgal.

Rinkimai praėjo gerai, be ypatingų nuostolių, jei kam įdomu, tik neaišku vis pas mus Pietų Sudane, ką išrinko – visi suplukę balsus tebeskaičiuoja, ir niekaip neišeina galų suvesti. Žinoma, kaip madinga šiais laikais, visiems maga savo nuomonę pareikšti, girdi, „per anksti čia rinkimus rengti“, „per sudėtinga šitiems žmonėms beraščiams“, „jokio tolko“ ir t.t. Tačiau karštai atsakau Afrikai, svarbiausia – ne tikslumas, svarbiausia – suvokimas ir įrodymas, kad valdžią nepatikusią gali taikiai pakeisti, o ne granatomis ir tankais. Linguoja Afrika savo žilą galvą, manęs beklausydama, ir vis tiek tvirtina, kad demokratijai čia – per anksti.

Kaip ir priklauso, neapsieita čia pas mus be afrikietiškų išbandymų. Atvyko rinkimams mums padėti du trumpalaikiai stebėtojai – bulgaras (toks panašus į Kirkorovą, bet atkakliai tvirtino, kad Kirkorovas – ne bulgaras, o žydas) ir slovėnė, kuri atvyko jau su kažkokia infekcija kojoje, ir niekaip nenutrūko jai tekėti kraujas iš moteriškų vietų, ir niekaip ji jo negalėjo sustabdyti. Prie to dar prisidėjo išsekimas, kažkuom tuo pačiu apsinuodijo, ir prie viso to – atsirado grybelis ant krūtinės, kuris netruko išplisti po visą kūną. Žodžiu, viskas baigėsi tuom, kad po penkių dienų jos vizito pas mus, atsiuntė iš Džiubos UN helikopterį, supakavo ją ir išvežė į ligoninę. Afrika yra draugiška ne kiekvienam.

Taigi, praleidau čia, Pietų Sudane pusantro mėnesio, ir, matyt, tai yra pakankamas laiko tarpas atitinkamom išvadom apie regioną padaryti. Po tokio laiko neišvengiamai vis tiek viskas stoja į savo vietas, ir vietinio gyvenimo logika pasidaro skaidri bei aiški.

Taigi, kas per žmonės yra tie sudaniečiai?

Man, kaip žmogui tikinčiam, jog atsakymus į visus gyvenime iškylančius klausimus galima rasti knygose, į akis iškart krito ir nuolat pasitvirtindavo tai, kad, nepaisant begalės turimo laisvo laiko, nė vienas sudanietis, sėdintis gatvėje, kieme, šiaip lauke ar po baobabu ant kėdės, ištisą dieną stebintis aplinką ar tingiai bešnekantis su kitais tokiais pat veltėdžiais – NĖ VIENAS niekada nesėdi su knyga (laikraščiu ar šiaip kokiu skaitalu) rankose. Kai tik mums reikėdavo kur palaukti, išsyk traukdavau rašytinį žodį, kad gyvenimas neprabėgtų tuščiomis – ir niekas niekada nepasidomėjo, ką skaitau, apie ką, ir išvis kam laiką gaištu.

Tačiau kai pradėdavau priekaištauti kokiam gubernatoriui, kad be reikalo pinigus mėto armijai, užuot likbezą pasidarę, jei jau taip stradalina, kad 95 procentai gyventojų – beraščiai, netrukdavome prieiti logiškos išvados, kad kur, jei ne Afrikoje geriausia rasti patvirtinimą teiginiui, kad „knowlegde brings fear“? Nes didžiausia smuta juk ir kyla iš pernelyg didelio raštingumo, kai pagalvoji… Gal išties Afrikai šiuo metu patogiau būti beraštei (bet demokratiškai, priduriu įkyriai)?

Tačiau natūraliai iškyla ir klausimas, apie ką namuose vakarais kalba su savo žmona, tarkime, išsilavinęs sudanietis iš tų likusių penkių procentų? Kai žemėn stoja afrikietiška tamsa (elektros nėra, mind), nušviesta tik neišpasakytai gražaus žvaigždėto dangaus, o siela užgieda pakilaus džiaugsmo kupiną baladę, apie ką sukasi kalba afrikietiškose moliu drėbtose kibitkose? Žinoma, Jūsų gauruotos mintys iškart sufleruoja, kad niekas ten nesikalba, o tik dulkinasi užtinę. Ne visai taip. Sudanietiškas tūsas su spygavimais, dialogais ir stonais trunka iki pat vėlumos, nors sutemsta čia apie šeštą. Juoba kaip koks pikta lemiantis ženklas, kiekvieną atvykėlį Pietų Sudano kaimeliuose visada glumina nakčiai stojus pasigirstantis nenutrūkstantis dundesys – kažkas be perstojo tvatija būbnus. „Kodėl neleidžia man miegoti?“ – piktinasi pavargęs europietis. Ogi, pasirodo, kad tai tradicinis laidotuvių garsas – visas kaimelis būbnija ištisas tris naktis – ne tai gena dvasias, ne tai jas kviečia. O taip kaip mirtis čia yra neatsiejama nuo gimimo (ir mirusieji, beje, laidojami prie pat įėjimo į namus, kapinių nėra), tai dundesys visada primena, kad kažkas dar nemiega. Kitą sykį gali kaimelyje užtikti tvatijančius būbnus ir dieną. Kame reikalas? Pasirodo, taip vietiniai vadai kviečia aplinkinius į susirinkimą…

Tačiau būgnų dundesio fone kibitkose bazaras paprastas – kaip užsidirbti pinigų. Tiksliau, kaip gauti pinigų. Mat, karas čia, kaip tradiciškai ir visoje Afrikoje, sunaikino ne vien geriausius žmones ir gražiausias vietas – jis sunaikino ir norą čiesnai dirbti bei užsidirbti. Tipo, kam auginti vištas, jei rytoj atėję kareiviai vis tiek jas visas suės? Kam dažyti namus, jei juos vis tiek subombarduos? Kam gaminti kokį rankdarbį, jei kiniečiai vis tiek pagamins pigesnį? Todėl sudaniečio gyvenimo ciklas ir yra paprastas iki koktumo – ką gavai į ranką, tą ir suėdei iškart. Todėl ir šnekta kibitkose apie – kaip čia ką gauti, kad galėtumėme visi suėsti?

Pavyzdžiui, tradiciškai prieš išvykimą atidaviau vietiniams du maišus savo drabužių, tik įspėjau, kad jie, tipo, neskalbti (bet „kokybiški“, pabrėžiau). Tai nesulaikė dailiai nuaugusiųjų vaikinų juos iškart ir užsivilkti, o kai pradėjau klausinėti, it pirmą kartą Afrikoje būčiau, kodėl velkasi neskalbtus, gavau paaiškinimą, kam skalbti, jei rytoj vis tiek išsipurvins… Sunku ir paprieštarauti tokiai logikai.

O kažin, apie ką klega paauglės mergaitės prie vandens siurblio – tos gracingos stipruolės, nešiojančios pilnus 40 litrų talpos bakus ant savo galvų? Jos klekuoja nuolat, aure, juoku prapliupo, ir tūlas neišvengiamai atkreips į jas dėmesį!

Tačiau atsakant į klausimą apie tai, kas sukasi jų galvose, nevalingai tenka prisiminti istoriją apie pačią pirmąją baltąją Afrikos gentį – afrikanerius.

Kiek pamenate iš istorinių nuotrupų, buvo tokie bedaliai olandai ir hugenotai, atvykę į Pietų Afriką dar XVII amžiuje, vieni – genami troškimo pažinti, kiti – biznį prasukti, treti – bėgdami nuo katalikų persekiojimo. Žinoma, tokiame tolimame žemyne jie telkėsi vienoje vietoje, bent jau savo bendruomenėse, tačiau XVIII amžiaus pradžioje jų tarpe atsirado avantiūristų, nusprendusių atsimesti nuo tų bendruomenių, ir su savo šeimomis patraukti gilyn į Afriką. Galbūt juos ginė pirmyn nepriklausoma dvasia, gal nuotykių paieškos, gal gobšumas, nežinia, bet keliasdešimt baltųjų šeimų, nuo kurių ir kilo pavadinimas „afrikaneriai“, patraukė įvairiomis kryptimis į dar neištirtus Afrikos veldus. Tai buvo sprendimas, kurio turbūt slapta trokšta kiekvienas iš mūsų – jie buvo ne tik laisvi keliauti, kur panorėję, jie automatiškai tapo turbūt didžiausių pasaulyje žemės plotų savininkais, ir galėjo jie medžioti tai, už ką šiandien Antanas Bosas ploja nerealias babkes – kiek tinkami. Ilgus dešimtmečius apie juos nebuvo nieko girdėti, vien tik legendos. Baltosiose bendruomenėse prie arbatėlės jais buvo žavimasi ir liaupsinama, kokie galiūnai ir drąsuoliai jie buvo. O tikrovėje Afrika juos pavertė monstrais.

Pamenu, kaip rijau ašaras, skaitydamas apie tai, kokiais tapo tie nelaimingieji. Antroji afrikanerių karta (o su kuo jiems buvo įmanoma daugintis, jei ne su savo seserimis ir dukromis?) pasidarė tikroji baltoji Afrikos gentis. Jie išnirdavo iš džiunglių į kolonijines gyvenvietes apsitaisę sumedžiotų žvėrių odomis pataisytais savo europietiškų drabužių skarmalais, mainydavo auksą į druską, slankiodavo paniurę tarp civilizuotų baltųjų ir elgdavosi kaip maži vaikai-laukinukai – juos nuoširdžiai stebino ir karoliukai, ir drabužiai, ir ginklai, ir savo susižavėjimą jie reikšdavo keistais gerkliniais šūksniais. Jie viską čiupinėdavo ir vogė, jų leksikoną sudarė vos pora šimtų žodžių, ir, jei ne jų odos spalva ar olandiški veidų bruožai, autorių nuomone, jie elgėsi kaip tikri tuometiniai laukiniai afrikiečiai. Tačiau suvis klaikiausiai atrodė jų moterys – tos stotingos matronos blondinės užgęsusiomis akimis! Jos nebežinojo, kas yra moteriškumas, nebemokėjo nei flirtuoti, nei dainuoti, netgi beveik nemokėjo kalbėti, ir jų atmintis jau nebesiekė toliau praeitos dienos ryto…

Tame ir glūdi atsakymas apie tai, kas sukasi ir šiandieninių Sudano paauglių galvose. Jų kalba apibūdina tik tai, ką jos mato „čia ir dabar“: „tas baltukas į mane pažiūrėjo, aš noriu, kad jis būtų mano vaikinas“, „aš noriu, kad mano vaikinas turėtų daug pinigų ir man nupirktų karolius“, „mano vaikinas yra geras“. Tokios nesąmonės ir sudaro tą eklektiką, girdimą ties vandens siurbliais. Todėl, tarkime, jei pabėgi iš vietinio „restorano“ nesusimokėjęs, rytoj vėl drąsiai gali į jį grįžti – niekas to jau nebeatsimins. Žinoma, moneta turi dvi puses: kartais gauni tą pačią jau apmokėtą sąskaitą, bet kai pradedi kelti bangas, tada atsimenama, kad šitie „mizungu“ jau tarsi susimokėjo…

Mat, kaip tvirtina viską žinantieji, Afrikos mąstysena yra įtakota kažkokio jodo trūkumo kontinento vandenyse – atseit dėl to jų ir mąstymas yra sulėtėjęs. O kur dar klimatas, sąlygojantis neskubrų gyvenimo tempą? Nesunku tai pajusti net ant savęs. Kad ir kiek besiplėšytum, staiga vieną rytą vis tiek randi save sėdintį verandoje, žvelgiantį mąsliai į tolį, kalbantį nesąmones apie tai, kaip išgelbėti Afriką, geriantį be perstojo „Coca-Cola“, rūkantį cizas vieną po kitos, ir tiesiog stumiantį dienas – o kur skubėti, jei taip jau gerai pagalvojus? Ir koks pagaliau skirtumas, kuri šiandien diena, antradienis ar šeštadienis, ar tai ką nors iš esmės keičia? Kaip ir logiška turbūt kasti duobes sėdint, kaip čia priimta? Klausiau, kodėl kasa sedėdami, argi tai patogu? Patogiau, nei gulint – toks buvo atsakymas…

Taigi, taip ir slankiojame kaip šešėliai visi neskubėdami – Afrika nemėgsta skubos.

Sykį mūsų vairuotojas, traukdamas kažkokius dokumentus iš kišenės, išsitraukė gandonų paketą. Yra jis pats iš Ugandos, chaltūrina čia, Sudane. Jaučiasi kartais vienišas ir nuolat burba apie tai, kaip myli savo žmoną, vaikučius. „Ė“, – sakau, – „Rašidai, nalievo eini, ar ką? O ką žmona ir vaikučiai Ugandoje, laukiantys nesulaukiantys tavo uždirbamų pinigų, kuriuos tu čia švaistai heroinui ir prostitutėms?“ Nusišypsojo anas gudriai, maždaug, jei vyras esi, suprasi… O juk taip ir sakoma – gimdyti vaikus – švenčiausia Afrikos priedermė. Paklausk bet kurio – visi nori dar daugiau vaikų. Sakau, įvertinkime statistiškai, ką reiškia tavo noras – trys iš dešimties mirs jau gimdami, iš likusiųjų pusė nesulauks nė penkerių metų. Iš tų kelių, kuriems pavyks perkopti tą barjerą, nė pusė nelankys mokyklos. Ir net jei vienas iš jų bus sveikas ir gabus, pabaigęs mokyklą, vis tiek papildys varguomenės gretas – nes taip jau užprogramuota pačioje visuomenės struktūroje – taps arba kareiviu, arba policininku, arba padieniu darbininku, arba valkata, kitais žodžiais, gadins gyvenimą sau, kitiems, savo ir likusioms pasaulio valstybėms. Taigi, kad ir kaip bepasižiūrėsi: gimdai Afrikoje vaiką – gimdai mirtį ir neišvengiamas bėdas. Juokiasi Rašidas atsilošęs, tipo, ką tu išmanai, ateitis yra šviesi – kunigas taip sakė per pamokslą. Nes kam iš esmės rūpi ir tie vaikai, kai jau yra pagimdyti? Kaip jau nes sykį esu pabrėžęs, niekas čia neatsimena savo gimimo dienos, ir pagal įrašus pasuose (kas juos turi), visi čia yra gimę sausio pirmąją (kaip ir Mano Mylimiausia Dukrelė, beje). Atrodytų, Naujieji Metai turėtų būti kontinentinio masto tūsovkė – deja, taip nėra, nes gimtadienių čia niekas nešvenčia.

Tačiau vis dar tebešvenčia jie, kaip ir Jūs visi savo laiku – Obamos tapimą US prezidentu. Kas trečias vaikšto su T-shirt su Obamos veidu, ir netgi mačiau paaiškinimą, kaip gražiai išsišifruoja pati Obamos pavardė:

O – ordinary

B – born in

A – Africa to

M – manage

A – America.

Džiaukitės, gay-ass liberals, afrikiečiai parodys Jums, kaip iš tiesų reikia valstybes valdyti… Mokote čia juos atvažiavę, kaip gyventi, tuoj jie Jums parodys.

Ką jie valgo pertraukose tarp intensyvaus sėdėjimo, klausiate smalsiai. O gi šūdą visokį, atsakau niūriai. Nemanykite, kad čia visų racioną sudaro stereotipiniai bananai, ananasai, arbūzai ar panašios gėrybės. No way. Chebra priversta tenkintis kažkokia sunkiai nusakomos spalvos ir konsistencijos koše (banaliai vadinama „porridge“), kažkokiais lapais, geriausiu atveju – duona. Užgerdami visa tai vsur esančia „Coca-Cola“. Kuri, kaip sakoma, yra efektyviausias Afrikos penetratorius – būta, kad akademikai Kongo džiunglėse prasiveržę pro augmeniją, krokodilus ir uodų debesis, atrasdavo dar niekam nematytą ir nežinomą pigmėjų gentį, kurios vadas svečiams iš pradžių pasiūlydavo „Coca-Cola“ atsigaivinti… Tad ką valgome mes, klausiate sunerimę. Mes – deja, kita lyga. Savo viešbučio restorane gauname vištos kaulų, ožio mėsos, nedakeptų bulvių, mango ir žalių apelsinų. Tačiau rinkimų metu, kai buvo uždaryta siena su Kenija, ir tai buvo išnykę. Na ir ką? Mažiau ėsti reikia, tą jau net tas pats Kirkorovas sakė.

Kas mane čia maloniai nustebino, kad pinigus vietiniai žargonu vadina „Moolah“, ką beišgirsi  taip sakant tik seną Niujorko žydą, tebekalbantį jidiš. Tik vietiniai čia ištaria juokingiau, minkščiau – „mūūlia“. Palikau ir aš čia savo pėdsaką, vietinės aukštuomenės tarpe paskleidžiau modernesį terminą „skrilla“ (sakiau, šiuo metu visas Holivudas jį vartoja), ir nieko man nebuvo maloniau, kai vienų neramumų metu, kai rinkiminių komisijų darbuotojai reikalavo iš vyriausybės, kad jiems kas nors sumokėtų žadėtus pinigus už darbą, tame derybų klegesyje girdėjosi ir reikalavimai „more skrilla“, „where my skrilla?“ ir pan. O tas pats vairuotojas Rašidas, gavęs iš mūsų atlyginimą naujitėlaičiais šiugždančiais banknotais, kiekvieną kartą juos apuosto ir ištaria sakralinę frazę: „Skrilla smells good“. Tai būna tie reti momentai, kai išties nuoširdžiai nusijuokiu.

Tačiau, kai vietinė aplinka įkyri ir egzotika pradeda lįsti per gerklę, belieka ieškoti užuovėjos Jungtinių Tautų stovykloje, kur sukaupta daugiausiai išteklių – tiek intelektualiųjų, tiek materialiųjų (persikėliau ir pats čia gyventi balandžio 20 dieną).

Pati UNMIS (United Nations Mission in Sudan) čia, kaip ir visur pasaulyje – su savo tradiciniais prikolais. Pradėkime nuo to, kad pačios Misijos struktūra auga geometrine progresija – nors ją pagal 2005 metų pirminius planus turėjo sudaryti 10 tūkstančių žmonių, dabar jų yra jau beveik 20 tūkstančių. Ir pati Misija pavirto į tai, ką absoliuti dauguma jos darbuotojų vadina „United Nations Mistake in Sudan“ – daug ekspertų, daug šūkavimo, daug lakstymo, popierių, susitikimų ir konferencijų, bet šalies progreso kaip nėra, taip nėra. O kiek tovaro privežta! – nuo buldozerių iki „Sony Bravia“ telikų, kurių vien mūsų Torito stovykloje viename konteineryje yra sukrauta net 40 neišpakuotų vienetų. Vienas iš moldavanų, laikantis stovykloje „arbatinę“, kurioje suka biznį sausainėmis, alumi ir limonadu, turi ir visą spintą UN-issued stalo žaidimų, pradedant vaikiškais „Trivial Pursuit“ ir baigant drožinėtomis šachmatomis. Negana to! Stovykloje mėtosi ir ledo ritulio vartai (!), chokėjaus kliuškos ir net chokėjaus vartininko aprangos fragmentai (visa tai su antspaudu „Property of the UN“), nors pačių šaibų nėra – nežinia, kieno, kam ir kokiais būdais atsiųsta kaip UN Entertainment Provision dalis – į Pietų Sudaną! Vienintelis logiškas paaiškinimas tam gali būti tik tai, kad čia stovykloje tarnauja ir keli kanadiečiai taikdariai – todėl kažkas „protingas“ štabe Chartume teisingai suvokė, kad kanadiečiai turbūt žaidžia chokėjų visur, kur tik bebūna… Tiesa, ropė ne saldesnė už ridiką – tie patys kanadiečiai juokėsi, kad jų vyriausybė, nuolat siunčianti jiems saldaines, sausaines ir dešros papasuojanti, tuo pačiu per kažkieno registracijos klaidą jau visus metus siunčia ir moterų pensininkių žurnalus (ir visa tai „Royal Canadian Air force“ jumbo jetas atskraidina kartą per mėnesį į Chartumą – čia jau galima prisiminti ir „Carbon Imprint“ – bet, „naudokis, kol karas, taika bus baisi“ – šis šūkis čia gyvas, kaip ir Afganistane ar Irake).

Pagrindiniai saugumo užtikrintojai mūsų regione – Bangladešo armijos pulkas. Skamba, žinoma, ne visai patikimai, bet iš esmės tie vaikinai yra ypatingi ir turi gerą humoro jausmą, beje. Pavyzdžiui, prie jų išminuotojų (pionierių-sapiorų) bataliono štabo stovi įkaltas į žemę skydas su užrašu, mane nuolat linksminančiu: „Ban the De-mining“ (tipo „Uždrauskite išminavimą“), matyt, vyrams atsibodo nuolat gyvybe rizikuoti, o tos minos pas mus kaip nesibaigia, taip nesibaigia.

Šiaip kadaise vos atvykę į Toritą tie bengalai nusprendė padėti darbščiajai Sudano liaudžiai atgaivinti žemės ūkį ir patys įdirbo didelį žemės plotą, kuriame demonstravo vietiniams, kaip reikia kultivuoti agrokultūras. Tipo, padovanojo know-how, įrankius, sėklų ir visą kita. Sudaniečiai iš pradžių plūdo į tuos laukus miniomis, uoliai mokėsi ravėti ropes, krykštavo kaip vaikai, stovėdami po trąšų fontanais, saujomis valgė sėklą, tačiau kiek vėliau visų entuziazmas išblėso, išnyko ir studentai, ir beliko tuose laukuose vieni bengalai kauptukais mojuojantys, stebimi tik varnų bei vaikų. Tačiau istorija tuo nesibaigė, o ne! Vieną dieną prie bengalų vado privažiavo kažkoks vietinis šustriakas ir prašo: „būk geras, gali kelioms dienoms nuimti lentą su užrašu, kad čia Bangladešo armijos dovana Sudano liaudžiai?“. Tas nesupratęs klausia, kam? Atsako jam šustriakas, kad, girdi, išsimušė Džiuboje iš kažkokio UN fondo babkių kokiam nors laukui įdirbti, tad netrukus atvažiuos komisija, ir jis jai parodys šitą lauką, kaip savo įvykdytą projektą. Tipo, skolingas neliksiu…

Padvelkė šita istorija vėl kažkuo tai matytu ir girdėtu…

Šiaip įdomiausias vaizdas tame Bangladešo kontingente – tai karininkų ir kareivių santykiai. Kažkokia baudžiava, ne mažiau. Pavyzdžiui, eina koks kapitonas, o šalia jo tipena eilinis su skėčiu nuo saulės. Užeini į štabą – sėdi krėsle tas pats kapitonas, o jau kitas eilinis jam daro veido masažą… Pakvietė sykį mane su čeke tie karininkai į BBQ, stalas nukrautas gėrybėmis, sėdi penki karininkai, o aplinkui spiečiasi dar penki eiliniai gana bukais veidais – patarnaujantis personalas. Vienas jų nuolat mus visus fotografavo visą vakarą, kaip tvirtino moldavanas, fotografuoti karininkus čia kažkodėl priimta kiekvieną dieną, gal kas rašo pulko metraštį, tipo? Užsimanė čekė ledų (morožennoje), jau žiūrėk atvažiuoja pasiuntinys su ledų dėže į viešbutį – damos pageidavimas – džentelmenui įstatymas. Atvažiavo jų  pulkininkas pas mus arbatos atsigerti, keliolika iki dantų ginkluotų automatininkų apsupo visą rajoną, nieko neįleidžia, nieko neišleidžia, sutriko viso miestelio gyvenimo ritmas, bet vado saugumas – svarbiausia. Moldavanas pasakojo, kad vieno bendro patrulio metu sustojo Bangladešas papietauti. Karininkams iškart skėčiai, suoleliai, mėsa trijų rūšių, vsio takoje. Eiliniai gi ėdė stovėdami paprastus ryžius. Moldavanas sako jų vadui, nejaugi jie geriau tave gins ir tavęs klausys, vien tik ryžius beėsdami, kai tu mėsą punti? Į tai jam buvo atsakyta, kad karininkas Bangladešo armijoje yra autoritetas ir visai kito lygmens žmogus, ir kareiviai tai puikiausiai suvokia…

Praktikoje tuo buvo galima įsitikinti, kokie jie kareivos, kai prieš du mėnesius Darfūre net 58 Bangladešo kariškiai leidosi nuginkluojami keliolikos banditų saujelės… Užuot narsiai stoję į mūšį ir žuvę garbingai, pasirinko tie vaikinai gėdingą, bet vis dėlto – gyvenimą. Štai tau ir pagarbos verti karininkai.

Aš esu čia biškį šitų bengalų tarpe pasižymėjęs, tad tie patys užguitų veidų kareiviai man pagarbą atidavinėja kaip kokiam karininkui visur, kur tik susitikę. Šauniai atsakau jiems, ir prisipažinsiu, yra vis dėlto tame kažkas jaudinančio – gauti pagarbią pagarbą ir šauniai į tai atsakyti… Kartais net ir pagalvoji, gal tikrai turėjai gimti lenku ir tapti karininku?

Šiaip Torito UN stovyklos gyventojus sudaro keturi tipai: 1. vietiniai afrikiečiai, kurie neva tai yra aptarnaujantis personalas, nors teisingiau juos būtų pavadinti „viską laužiančiuoju personalu“, nes sugeba ir šūdais visą teritoriją užsmardinti, perkirtę kanalizacijos vamzdį, ir elektrą pradanginti, prakirtę jau elektros kabelį; 2. menkai apmokami UN savanoriai-civiliokai (iš esmės hipiai ir vieniši maurai, gaunantys po du tūkstančius baksų per mėnesį – nuo amerikiečių iki kambodžiečių, – pastarasis yra išvis baisus čmo, ne tik kad nežinojo, kaip atliekamas seksualinės gimnastikos pratimas „Cambodian Eskimo“, bet dar ir spėjo mus įskųsti stovyklos administracijai, girdi, vaikštome po teritoriją po komendanto valandos). Moterys iš to tipo, kurios nesiskuta pažastų ir biesinasi, jei kreipiesi į jas „Ma‘am“. Esama, tiesa, ir įdomių personažų. Trinasi toks vienas prancūzas, ne per seniausiai atvykęs iš Kenijos, iš kurios šiaurės vežiojo per sieną maistą į Somalį, tipo, badaujantiems vaikučiams. Įkaušęs pamiršdavo visą politinį korektiškumą ir plūdo somaliečius išsijuosęs. Sakė man prisikišęs ir dvelkdamas svogūnais tiesiai į nosį (žinia, prancūzas): „paimk patį kvailiausią ir fanatiškiausią talibą, niekada gyvenime moters neturėjusį, ir jis bus dukart išmintingesnis ir mielesnis už patį protingiausią somalietį“. Tvirtino, kad somaliečiai supranta tik jėgos kalbą. Taigi, atvežęs maisto konvojų į kokią nors vietovę, išsišaukdavo vietinį starostą chna dažyta barzda ir taip į jį prabildavo: „Klausyk čia, pasmirdėli. Atvežėme ėdalo tavo išperoms, kad jie kur nudvėstų, prakeiktieji! Eik, kviesk savo galvijus, nes po dviejų valandų išvažiuojame atgal ir mūsų nekaso, kad tu neturi laikrodžio, ubage, judink savo surūdijusius stūmoklius, gaišena!” Sakė, geruoju su anais nebeįmanoma, su gyvuliais, kaip su gyvuliais. Svarbiausia, teigė, nepapulti į rankas Etiopijos armijai, nes tiems somaliečiai išvis ne žmonės, o tie, kas jiems padeda – šunys pasiutę, kuriuos vietoje šaudyti reikia, o vežamą maistą – tik atimti ir prie visų alkanų somaliečių vaikučių – sudenginti. „Sušiktas Somalis“, – pabaigdavo atsidusęs. Klausiau, kas ateityje bus su tuo fucking Somaliu? Atrėžė, kad eina lažybų, jog po Afganistano USA pajudės į Somalį, nes pasaulis nebegali jo tokio turėti.

3 tipažas – UNPol policininkai (filipiniečiai, ant kurių nugarų juokingai užrašyta „Pulis“ ir tariasi „pūlis“, ir trys nuobodūs olandai, iš kurių, kaip paaiškėjo, viena yra moteris, su kuriais neįdomu, juoba, ne lygis ir bendrauti, nes, kaip sakoma, „ment vojennomu – ne kent“, o aš jau save jau kaip ir prie kariškių priskaitau), ir paskutinis, ketvirtas tipas – kariškiai, su kuriais daugiausiai laiko ir praleidžiu, todėl apie juos privalau tarti keletą papildomų žodžių.

Visam margam mobiliųjų taikdarių būriui vadovauja malietis tokia juokinga pavarde – majoras Bamba. Tai jau automatiškai daug ką pasako apie jo pavaldinius – kanadiečius, australą, ukrainietį (kuris kažkodėl šalinasi visų rusakalbių), filipiniečius, jemenietį (kurį įtarinėjame esant teroristu), porą pietų korėjiečių (tie net angliškai nieko nesupranta), zimbabvietę (neišpasakytai storą, bet vilkinčią Rodezijos armijos rašto komufliažą – kas mane maloniai nustebino), namibijietį ir kt. Tiesą sakant, UN taikdarius („žydruosius šalmus“) geriau pažinti turiu progą pirmą kartą savo gyvenime, ir pravartu įsivaizduoti, kaip čia būtų atrodę lietuviai, jei chunta juos būtų pasiuntusi misijai į Sudaną.

Iš pirmo žvilgsnio, tai – romantika ir macho. Smagu pažiūrėti, kaip atlekia taikdarių konvojus dulkių debesyje, pro atvirus langus garsiai leisdami visiems gerai žinomą „Chumbawamba“ šmotą „Tubthumping“. O jau jų radijo šaukiniai – blatnesnių nesugalvosi! – „Snakebite Six“, „Demon Two Two“, „Predator Five“, „Cobra One“, „Ripper Four“ – čia tau ne rusiški „Raduga“ ar „Beriozka“…

Tačiau tikrovėje, ypač, vakarais, tai – vemti verčiantys tie patys snukiai, toska ir intrigos. Vakariečiai laikosi atskirai nuo rytiečių, azijatai išvis atsiskyrę. Nuolatinė pokalbių tema vakarais – kas pavogė kokią kėdę iš kito konteinerio ar duše per ilgai maudėsi (vanduo čia normuotas). Arba šiaip koks yra čmo, tinginys arba melagis. Arba kad per daug suėdė kažkieno surengto vakarėlio metu, o pats jokio vakarėlio neorganizuoja…

Atlyginimai varijuoja. Moldavai gauna po 136 baksų į dieną (kas nėra blogai, įvertinant tai, kad kapitono atlyginimas pačioje Moldavijoje – 350 baksų per mėnesį), Lotynų amerikiečiai rauna apie šešis gabalus „žalio“. Tačiau niekas negali perspjauti kanadiečių – jų kapitonas Sudane lengva ranka per mėnesį kelia 13 tūkstančių “kanadskich“, kurie, beje, prilygsta US baksams.

Kas svarbiausia, visi čia yra apsišaukę ir vaizduoja esą tik „Special Forces“. Kurioje tik kompanijoje bepasisuksi, visi – buvę specnazas savo šalyje, neprilygstami „kileriai“ ir ambalai. Jei pasirodo kuris su maike, tai ant jos būtinai bus užrašyta „Commando“ arba „Sniper“. Visų uniformos būk tai atlaiko gyvatės įkandimą, nekliūva už spygliuotos vielos ir po lietaus išdžiūsta per penkias minutes (padarėme eksperimentą – apliejome vieną vandeniu, tai neišdžiūvo net per pusvalandį). Net ir tas trumpalaikis stebėtojas iš Bulgarijos, žodis po žodžio – ir tas specnaze tipo tarnavęs! Klausiu juokais, gal, sakau, dalyvavai Markovą nužudant Londone? Išsigynė, kad ne, bet sakė, kad Markovas iš tikrųjų buvo gaidys, gerai gyvenęs tiek prie komunistų, tiek pabėgęs į Vakarus, ir be reikalo visi jį idealizuoja.

Pavyzdžiui, trinasi neaišku kokiais tikslais du Gvatemalos armijos karininkai. Abu su „Combatante“ ženkliukais, tipo, kariavę paskutiniajame Gvatemalos pilietiniame kare. O vienas jų, tokiu mįslingu vardu – Hansas, netgi tvirtino, kad turi „two confirmed kills“ ir, žinoma, yra kiečiausias iš Gvatemalos „Special Forces“. Tačiau moldavanai man šnipštelėjo, kad anas yra baisus melagis ir pagyrūnas, taigi aš, žinodamas, kad „it‘s OK to lie to liars“, irgi mečiau ant stalo kozirius, sakau juokais, ir aš buvau, tipo, „Soviet Military Intelligence Advisor“, biškį advaisinęs sėkminguose tarybiniuose projektuose: Angoloje, Vietname bei Alžyre. „Par excellence“, – pridūriau reikšmingai. Niekam nekilo įtarimų, kiek man metų tada galėjo būti, pvz., per karą Angoloje (nes, matyt, akivaizdžiai pasenau čia Sudane), taigi, teko vaidinti rolę toliau. Atsižvelgdamas į tai, kad visi čia vaidina tik snaiperius, parašiutistus arba narus, mano menamas amplua – analitikas. Sykį, sėdint prie alaus skardinėmis nukrauto, „menkės padaže“ ir kopūstų salotų likučiais apdrabstyto stalo, kreipiuosi į tuos „killerius“: „A girdit, kaimiečiai?“ – klausiu, – „duosiu jums užduotį, kokią mes akademijoje gaudavome nuolat?“ Tie ūžia: „norim“. Sakau: „jei išspręsite ją teisingai, rašau penketą, jei ne – štrafas: reikės sužeistą storiausią draugą nunešti iki Medevac malūnsparnio…“  „Killeriai“ sako „davaj“. „Taigi“, – sakau, – „matote ant stalo alaus skardines, plastmasines šakutes ir kopūstų salotų likučius. Per penkias sekundes iš šitų daiktų sukonstruokite įnagį, tinkamą žmogui nužudyti“. Koks kilo kipišas! „Kileriai“ grabinėjo plastmasines šakutes, bandė iš kopūstų nuvyti lasso, tik moldavanai iškart sumojo, kaip tinkamai išnaudoti aplinką – suspaudė alaus skardinę – štai tau ir peilis gerklei perrėžti. Bravo Post Sovieticams! Kitiems beliko tik uodegas pabrukti su savo „Combatante“ ženkleliais.

Tiesa, sklinda gandai, kad kažkur pas mus valstijoje prie sienos su Uganda veikia tikras US Special Forces būrys, kuriuos buvo užtikę mūsų patrulis. Tipo, kažkuriame kaime it iš po žemių išdygo kažkokie augaloti šviesiaplaukiai kariškos laikysenos, bendravo draugiškai, tačiau atkakliai nenorėjo pasisakyti, nei kas jie, nei ką čia veikia, nei leidosi nufotografuojami. Žinoma, netruko tas epizodas apaugti gandais, kad tai amerikiečiai, dubasina Ugandos sukilėlius, peržengiančius sieną į Sudaną, o gal treniruoja Pietų Sudano specnazą, ką čia besupaisysi? Bo tvirtinama, kad yra Chartume dirbantys US Air Force instruktoriai, kurie moko Sudano lakūnus, mat, Sudanas pastaruoju metu pripirko gausiai US karinės technikos už oilbaksus (pasižadėjus, kad nebus ji Darfūre naudojama), todėl, tipo, už tai ir moko. Biznis ir politika – neatsiejami…

Kartais įdomiau su kanadiečiais ar australu padiskutuoti, tie bent jau nesigiria. Pirmą vakarą užvedžiau diskusiją apie savo savo įprastą temą – RoE, tai ji lig šiol baigtis negali. Du vakarus truko gvildenimas, ar teisinga buvo tokia situacija: 1991 metais Šiaurės Airijoje britų armijos užtveriamasis postas gatvėje pamatė tiesiais į juos dideliu greičiu atlekiančią mašiną. Kareiviai suskato į ją šaudyti, tačiau mašina pralaužė užtvaras, nunešė šlagbaumą ir nulėkė tolyn. Tada iš karaulkės išėjo žiovaudamas kažkoks senas viršila vienomis plavkėmis, paėmė iš jauniklio šautuvą ir taikliu šūviu pasiuntė tą nuvažiuojantį kataliką pas Abraomą. Ir ką? Karys buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už žmogžudystę ir gavo metų, mat, pagal RoE, mašina, atlėkdama į juos, kėlė pavojų kareivių gyvybei, todėl jie galėjo šaudyti į ją, tačiau nuvažiuodama ji jau tiesioginio pavojaus gyvybei nebekėlė, todėl ir šaudyti į ją, kaip ir nebepritiko. Už tai ir buvo nuteistas. Negalėjau ilgai nurimti po šitos istorijos. „Kurlink ritasi šis pasaulis?“ – klausiau retoriškai, ražydamas rankas. „Į pragarrrą“, – buvo man bejausmiai atsakyta.

Na, ir žinoma, mano geriausi draugai moldavanai… Nors jų kariškių tik du (yra stovykloje dar vienas moldavas civilis, dirbantis su pabėgėliais, kuris išgėręs prisipažino, kad jau tris metus negali grįžti į Moldaviją, kur jo laukia poviestkė į armiją), bet pagal aktyvumą atrodo, kad jų yra keliolika: štai jie kontroliuoja malūnsparnio tūpimą, štai jie jau vadovauja amunicijos ir provizijos iškrovimui, štai tepaluoti guli po šarvuočiu remontuojamu. Tai jau juos matai turguje, perkančius ožį ir mangus (vakarėliui), tai jie jau stovykloje kepa bulves, paprašo prižiūrėti keptuvę, kol bulvės iškepa staiga išgirsti, kad jie jau už 200 kilometrų į rytus (nuolat vaikosi iš Kenijos į Pietų Sudaną gabenamą ginkluotę, kas yra draudžiama pagal Taikos sutartį ir ginklų embargą), tai jie jau vakarieniauja su bengalais, tai jie jau staiga sėdi pas mus viešbutyje. Ir visur su alumi rankose. Tačiau, sakė, tai niekai, tarnavo anksčiau čia taikdariu kažkoks legendinis kirgizas Askar-ali, kuris pradėdavo gerti jau 9 valandą ryto ir nepasidrovėdavo į rytinį razvodą ateiti su skardine rankoje. Tačiau alkoholis tą kirgizą veikė kažkaip atvirkščiai – nuo jo blaivėjo ir darėsi piktas kaip velnias, todėl vietiniams visada buvo riesta, kai jie pasipainiodavo jam po kojomis.

Per tą aktyvumą vienas iš tų moldavanų net pradėjo miegoti su mano kolege čeke, ir santykiai jų staiga įgijo pagreitį. Iš pradžių čekė persikėlė pas jį, ir moldavanui, žinoma, nė motais, kad jo konteineryje, kur jie ir miega, ant kompiuterio desktopo – žmonos nuotraukos. O čekė man guodėsi, kad jau „įdėjo į jų tarpusavio santykius savo širdį“ ir svarsto įvairius variantus, kaip čia po debryfingo Chartume grįžti atgal ir su juo pasilikti, ko moldavanui, aišku, mažiausiai norėtųsi. Fucking meilė, tipo. Žiūriu į juos ir seniokiškai linguoju galvą – och, vaikučiai, vaikučiai…

Ir vakarais, kai sėdi suprakaitavęs tame margumyne ir klausaisi įvairiausiai akcentais tariamų visokiausių melagysčių, ūmiai iš naujo suvoki, kad pasaulis vis dėlto vėl pasidarė plokščias. Ir visi tie gvatemaliečiai, moldavanai ar korėjiečiai, su kuriais likimas suvedė tokioje marginalioje šalyje, kaip Pietų Sudanas, tėra tik dar vienas to įrodymas. Tačiau, kai pagalvoji, tokio pasaulio pažinimas jau nebėra toks džiuginantis, koks buvo anksčiau.

Tokia tarsi didaktine gaida ir baigiu. Projektas „Sudanas“ baigiasi, pratęsime projektą „Lietuva“.

Visada Jūsų

Giedrius

(Laiško fragmentai spausdinti žurnale „Verslo klasė”)