Gal kas atkreipė dėmesį, o gal ir ne – neseniai Ugandoje baigėsi prezidento ir Parlamento rinkimai. Lygiai prieš 10 metų, tokius pat rinkimus Ugandoje stebėjau ir aš pats. Šie laiškai – iš ten, ir iš tada.

 

Kas ta Uganda mums? Vieniems tai tik egzotiškai skambantis pavadinimas, kitiems –musės cėcė ir gorilų tėvynė, tretiems – šalis, kurioje galėjo būti įkurta žydų valstybė Izraelis (kas skaitė mano knygą, tie žino, kuo tai baigėsi). Aš pats dar 1983 metais turėjau įsirašęs tokio ansamblio “Stray Cats” (jaunesnieji tokio turbūt jau net ir nebežino) gabalą “Uganda Stomp”, ir daugiau kaip 22 metus kamavausi nežinodamas, ką tas pavadinimas reiskia, o niekas man ir negalėjo paaiškinti. Ir tik čia atvažiavęs sužinojau, kad taip vadinasi vietinio sokio žingsnis. Labai svarbu! Gyvenimas iškart palengvėjo.

 

Na, o Britanijai XIX amžiuje Uganda buvo pati svarbiausia teritorija Rytu Afrikoje. Neatrodo keistai šis faktas, prisiminus bendrai Britanijos imperinius interesus – jūros kelio į Indija saugumas, kas reiškė Sueco kanalo kontrolę, kas savo ruožtu reiškė Nilo upes kontrolę. XIX amžiuje anksčiau minėtasis keliautojas Speke, grižęs iš Ugandos  pastatė visą Britanijos visuomenę ant ausų Centriniame lektoriume įrodymais apie tai, kad Nilo ištakos glūdi būtent toje teritorijoje, ir išteka ta upė iš Viktorijos ežero, kurį pats Speke taip ir pavadino tuometinės karalienės garbei. Natūralu, kad po tokiu zajavu imperijos kūrėjų dėmesys Ugandai ūmiai padidėjo.

 

Tuo metu dabartinės Ugandos teritorijoje gyvavo keturios karalystės, didžiausia jų vadinosi Buganda, o jos valdovai vadinosi Kabakomis (tipo, karalius), valdžiusių vieną pažangiausių tuometinės Afrikos visuomenių – visomis prasmėmis: mokesčių surinkimo, ekonominių santykių, armijos struktūra, netgi moterų integracija ir dalyvavimu politiniame gyvenime (ir šiemetiniuose rinkimuose į parlamentą moterims deputatėms yra skirta atitinkama ir nemaža kvota, ir jos yra renkamos atskirai nuo vyrų – tai senovinė tradicija). Kiekvienas Kabaka buvo itin svarbi persona (pavaldiniai ju akivaizdoje tegalėjo šliaužioti), ir įvairių Europos bažnyčių misionieriai, tuntais keliaujantys į Ugandą paskui atradėjus, radę čia begalę nuolankių stabmeldžių, rungėsi dėl visų Kabakų palankumo, kad tas leistų juos apkrikštyti. Tačiau, kaip ne sykį parodė istorija, kur atsiranda kryžius, ten būtinai turi upėmis pasilieti ir kraujas. Vienu periodu dėl anglų ir prancūzų misionierių nesutarimų Ugandoje tarp vietinių net buvo kilę religiniai-pilietiniai karai, beveik tiksliai atkartodami XVII amžiaus Europos karus tarp katalikų ir protestantų. Pats Kabaka, užsiparinęs nuo naujų religijų keliamo bezpredielo, vienu momentu nepatingėjo pats išpjauti tūkstančius savo pavaldinių krikščionių, kurie, beje, prieš mirdami pademonstravo neįtikėtiną ištikimybę tai religijai, į kurią ką tik buvo atversti. Tai ne lietuviai, sugebėję ne kartą atsimesti nuo jiems kalaviju ir ugnimi atnešto tikėjimo.

 

Bet kuriuo atveju, paskui misionierius į Ugandą atkeliavo europiečių pirkliai, kurie jau reikalavo šalyje politinio stabilumo normaliam bizniui varyti. Jų įtakoti britų imperijos architektai, kuriems vis atrodė, kad prancūzai arba vokiečiai gali paimti Nilo ištakų kontrolę ir nusukti upės tėkmę kita kryptimi, taip sužlugdant Egiptą ir sukeliant grėsmę keliui į Indiją (nors niekas niekada nesiteikė net pasigilinti, ar nusukti Nilą išvis būtų buvę techniškai įmanoma), pradėjo skatinti ekspansiją į tas karalystes.

 

Aršiausiai Ugandoje elgėsi toks mano mylimas ir dabar jau rašomoje knygoje “Baltoji Afrika” cituojamas Frederikas Lugardas, britų kolonijinės sistemos pagrindo – “netiesioginio valdymo” principo sukūrejas. Tuo metu jis dar buvo pirklys, dirbo privačioje UAB (o kaip žinnia, Britanijos imperiją XVII-XIX amžiuje daugiausiai kūrė būtent privatūs UABai), ir siekdamas užtikrinti Nilo ištakų sauguma, Sudano bei Indijos armijų pagalba pastatė eilę įtvirtintų fortų nuo Ugandos iki Indijos vandenyno – reikalui esant atremti prancūzų ar vokiečių užpuolimą, arba paspausti Kabaka, jei tas ims šakotis ir stos priešų pusėn (o, kaip sakoma, “anglai sugeba pastatyti fortą dar iki rytmetinės arbatos puodelio”). Lugardas taip pat sukėlė Londoną ant kojų argumentu, kad Nilo žiotys privalo būti imperijos teritorijoje, Vyriausybė pasiryžo, ir 1894 metais atvykę pasiuntiniai iš Londono privertė Kabaką priimti “Britanijos protektorato” statusą (o 1914 metais sujungė visas karalystes į Ugandą). Vėliau tas pats Kabaka dėl savo karalystės pertvarkymų bandė maištauti prieš anglus, slapta rinko armiją, kėlė bezpredielą, kažką iš baltųjų papjovė, ir netrukus buvo suimtas bei ištremtas į šv.Elenos salą, ten pat, kur ir Napoleonas baigė savo dienas… Jo sostą užėmė vienerių metukų sūnus, kurį augantį britai laikė tvirtai “pod kontrolem”, nors asmeniniame gyvenime jis buvo tikras palaidūnas, ir kai atėjo laikas perduoti sostą įpėdiniui, britams kilo problemų išsiaiškinant, kuris iš keliasdešimties jo pagamintų pacanų iš tikrųjų yra pirmagimis…

 

Sujungus visas karalystes šioje teritorijoje Uganda is esmės tapo dviejų didžiausių Afrikos etninių grupių – Nilo-chamitų (iš kurių sudaryta visa šiaurinė Afrika – šviesaus gymio juodaodžiai) bei Bantu (visa pietinė Afrika – didžianosiai storalūpiai juodukai) fronto linija. Šiaurės Ugandoje gyveno chamitai, pietuose – Bantu. Kaip ir tradiciška beveik kiekvienoje europiečių apibrėžtoje Afrikos valstybėje, šiauriečių-pietiečių konfliktas, užsimezgęs jau Ugandos suvienijimo metu, nėra pasibaigęs lig šiol. Šiandien daug kas bando šiame konflikte įžvelgti ir islamo-krikščionybės karo elementą, tačiau jis čia nėra stiprus, o pats nereliginis etninių Afrikos grupių konfliktas man staiga pasirodė nepaprastai įdomus ir visai naujas… Bet apie tai vėliau.

 

XIX amžiaus pabaigoje, palyginti su kitomis tuometinėmis Britanijos kolonijomis Afrikoje, Uganda buvo klestinti ir derlinga šalis. Palei Viktorijos ežerą buvo labai gražu, klimatas europiečiams buvo priimtinas ir malonus, skraidžiojo begalės drugelių (nors aš nė vieno lig šiol dar nemačiau), pritraukdami šimtus etimologų iš Europos, ir bananai augo visur it piktžolės (nors iš 300 bananų rūšių valgomos yra vos kelios. Išvis čia chebra iš bananų gamina viską, kas nepagalvotum, jog įmanoma, nors tai, kas gaminta iš bananų nėra, bent jau man, labai skanu – pavyzdžiui, kepti blynai arba vynas). XX amžiaus pradžioje britai užveisė čia medvilnę, ir ji padarė Ugandą viena turtingiausių Afrikos valstybių. Vienintelė europiečius rimtai tais laikais kamavusi bėda buvo musė cėcė, kuri platino lig šių laikų vis dar neišgydomą miego ligą.

 

INTARPAS IS NŪDIENOS – aš esu užsibrežęs tikslą parsivežti musę cėcė į Lietuvą ir rodyti ją patalpintą slojike už pinigus. Deja, kad ir kur bevažiuotumėme į regionus, niekas negali man jos pagauti, nes paprasčiausiai nežino, kas per daiktas yra ta musė cėcė. Mūsų vertejas, gan apsišvietęs vaikinas, beje, žino, kas ta cėcė yra, tačiau pats yra ją matęs tik nuotraukoje vadovėlyje… Paieškos tęsiamos.

 

XX amžiaus pradžioje britų kolonijiniai pareigūnai Ugandoje turėjo gerą laiką – pasistatė sau golfo lauką (jis išlikęs lig šiol ir yra pats brangiausias visoje šalyje), ir gyveno biurokratai patogiai įvairioje egzotiškoje augmenijoje paskendusiuose sodo nameliuose. Važinėjo dviračiais, o gubernatorius netgi turėjo automobilį, kuriam buvo specialiai nutiestas 30 km kelias nuo jo rezidencijos Entėbėje iki Bugandos sostinės Kampalos. Važinėjo sau vienas atsipūtęs.

 

INTARPAS IS NŪDIENOS – ši teritorija tradiciškai yra išlikusi europiečių pamėgta vieta, šį savaitgalį joje gyvenome ir mudu su tuo angliuku. Kalvos viršūnėje, viskas aptverta, daug baltųjų (mačiau netgi mažas baltas mergaites dviračiais važinėjančiais). Pusryčiavome terasoje, svajingai žvelgdami į Viktorijos ežerą ir svarstydami, kaip išgelbėti Afriką, o pensionato savininkas – labai draugiškas vietinis vyrukas nėrėsi iš kailio, galvodamas kaip mus dar pamaloninti. Ačiū, nieko nereikia, sakėme jam. Bet, žiūrėk, tas jau atsineša gitarą ir sugroja mums keletą “Smokie” gabalų, kol valgome…

 

Tačiau anais laikais pagrindiniu pačių pareigūnų, prisiekusių geografų užsiėmimas buvo keliauti šimtus kilometrų į šalies gilumą aiškinantis, kur ta Uganda baigiasi ar prasideda, nes iki pat 1925 metų niekas tiksliai nežinojo, kur yra šallies sienos, ir kiek joje gyveno žmonių. Džentelmenai į tokias ekspedicijas išeidavo pėsčiomis, nes tai buvo vienintelis būdas išvis tame regione keliauti. Apie 50 nešikų nešdavo įvairiausią vieno tyrinėtojo mantą, ir ekspedicijos iškeliaudavo į nežinią savaitėms bei mėnesiams, o likę Entėbėje jų namiškiai nežinodavo, kur jie, ką veikia, kada grįš, ir ar išvis sugriš. Tačiau toks jau buvo tas britų kolonijinių pareigūnų garbės kodeksas – padėti valdomoms šalims išsiaiškinti, kas jos yra.

 

Pagrindinis Ugandos politinis ir kultūrinis gyvenimas vyko dabartinėjė sostinėjė Kampaloje, kur stovejo paties Kabakos rūmai. Anglai pagal “netiesioginio valdymo” sistemą skatino kuo aktyvesnį afrikiečių dalyvavimą protektorato valdyme, iki XX amžiaus pradžios religinė nesantaika jau buvo išnykusi, nors klerikalai tvirtai laikė šalies valdymo vadžias savo rankose, ir beveik visi Ugandos vaikučiai gaudavo pradinį išsilavinimą (švietimo prasme Uganda yra labai pažengusi, visa krūva Afrikos valdovų ir politikų yra gavę išsilavinimą būtent čia, kur kiekvienas miesteliūkštis, kaip ir Lietuvoje, turi savo universitetą. Kaip jau rašiau “Etiopijos laiškuose”, mane visada jaudino afrikiečio vaiko su knygomis rankose vaizdas, ir čia, Ugandoje jis yra neatsiejama kraštovaizdžio dalis – mokosi visi, nes, kaip žinnia, mokslo saknys karčios, bet vaisiai saldūs, mokslo ant pečiu nenešiosi ir t.t.). Kaip minėjau, Uganda lig šiol yra labai dievobaiminga šalis, ir visų politikų kalbose jaučiamas didelis religinis užtaisas – daugelis cituoja Jėzų, šaukiasi Auksčiausiojo liudininku, giedoja giesmes per mitingus, ir politiniams oponentams grasina pragaro rūstybe.

 

Nors Ugandos klimatas europiečiams ir buvo priimtinas, baltųjų naujakurių čia vis dėlto neatsirado, nors ne kartą Britanijos vyriausybė svarstė skatinimo programas čia baltiesiems kurtis, tačiau anuos labiau traukė Kenija. Uganda buvo tiesiog per toli nuo jūros. XX amžiaus viduryje Ugandoje gyveno apie 1000 baltųjų, o ir tie patys beveik visi buvo misionieriai arba kolonijiniai pareigūnai su šeimomis. Todėl, nepaisant visų būsimųjų bėdų ir problemų ateityje, Ugandoje nepriklausomybės prieaušriu bent jau nebuvo “baltųjų problemos” (kaip tai atsitiko Konge ir Kenijoje).

 

Beje, pati Kenija už savo atsiradimą turi būti dėkinga būtent Ugandai. Keliaujantys į Ugandą ankstyvieji pionieriai praeidavo Keniją jos praktiškai ir nepastebėdami, ir ji buvo laikoma nykia vieta, kurioje siaučia negailestingi liūtai bei atsilikę ir primityvūs laukiniai, kurių nė iš tolo nėjo prilyginti išsivysčiusiai Ugandos visuomenei.

 

Tačiau, įtraukus Ugandą į imperijos sudėtį, neišvengiamai atsirado ir būtinybė sujungti ją su Indijos vandenyno pakrante – kolonizacijos pradžioje britų pareigūnai, dirbantys Ugandoje, gaudavo 6 mėnesius papildomų atostogų, nes beveik tiek jiems užtrukdavo pėsčiomis nužygiuoti iki artimiausio uosto, esančio už daugiau kaip 1500 kilometrų. Taip XX amžiaus pradžioje buvo nutiestas Ugandos geležinkelis iki Indijos vandenyno pakrantės, kuris tais laikais buvo laikomas didingiausiu Britanijos inžinerijos kūriniu Afrikoje (jis yra išlikęs, buvo nacionalizuotas, po to privatizuotas ugandiečių ir šiuo metu opozicija žada vėl jį nacionalizuoti). Tačiau tikrovėje šį geležinkelį prasmingiau buvo vadinti Kenijos geležinkeliu, nes būtent per tą šalį jis ir eina, ir būtent šio geležinkelio dėka pati Kenija buvo kolonizuota baltaisiais bei indusais.

 

Bet tai atskira istorija. Bet kuriuo atveju, Uganda klestėjo ir darė savo indėlį Britanijos imperijos klestėjimui, kai reikejo – kariavo anglų pusėje, ugandiečiai net malšino Kenijoje vykusį Mau Mau sukilimą prieš baltuosius 1952-1959 metais. Be to, iki Afrikos dekolonizacijos vajaus 1960 metais Uganda kartu su Tanzanija ir Kenija sudarė vienintelę taikią salą Rytų Afrikoje, sugebėjusią atsispirti plintančiam Vakarų Afrikos nacionalizmui, arabiškajam panarbizmui iš šiaurės ir Afrikos baltųjų iniciatyvoms paversti kontinento valstybes “baltojo žmogaus šalimis” iš pietų. Ir natūrallu, kad 1962 metais Ugandos nepriklausomybė atkeliavo neskausmingai ir džiugiai abejoms pusėms. Uganda liko konstitucine monarchija ir tapo Britų Sandraugos šalimi.

 

Tačiau ar nepriklausomybę atgavusios Afrikos šalys kada nors iš tikrųjų tinkamai ja pasinaudojo? Pasitraukdami britai Ugandos konstitucijos pagalba valstybės vadovu padarė pietietį Bantu atstovą, o ministru pirmininku – šiaurietį chamitą. Šiauriečiai chamitai iš esmės yra kažkuo primenantys afganus – visi labai aršūs ir nuožmūs, nuo mažens nešioja ginklus ir netingi kariauti su visais, kas tik šalia jų gyvena. Pirmasis nepriklausomos Ugandos premjeras, toks tūlas šiaurietis Obotė visai nebuvo nusiteikęs dalintis valdžios su pietiečiais, ir 1966 metais su armijos pagalba nuvertė karalių ir pats pasiskelbė prezidentu. Jis panaikino Ugandos monarchiją (paskutinis Ugandos karalius mirė Londone skurde ir prasigėręs), ir pradėjo taip pat daugeliui Afrikos valstybių nesvetimą madą, kurios padarinius jaučiame čia ir šiandien – Ugandoje nuo tų laikų niekas niekam dar nėra valdžios atidavęs geruoju. Būtent tuo ir remiantis Obotė iššaudė keliasdešimt tūktsančių tėvynainių, kurie potencialiai galėjo kėsintis į jo paties valdžią. 1971 metais patį Obotę nuvertė armijos karininkai šiauriečiai, ir į valdžią stojo daugeliui, ypač vyresnes kartos skaitytojų pažįstamas Idi Aminas Dada. Jis ir šiais laikais yra, bene pats žinomiausias Afrikos lyderis po Nelsono Mandelos. Nes Idi Aminas ir jo pradielkos labai dažnai Vakarų spaudoje buvo aprašomos kaip puikiausias pavyzdys, kodėl afrikiečiai negali patys valdyti savo valstybių.

 

Aminas neturėjo jokio išsilavinimo, buvo viso labo tik boksininkas ir kadaise dirbo nešiku. Tačiau jam pavyko padaryti karjerą Britanijos armijoje (itin pasižymėjo malšindamas Mau Mau sukilima Kenijoje, mat, kaifavo šaudydamas Bantu vyrus) ir tapti Ugandos armijos generolu. 1972 metais Idi Aminas išvarė iš Ugandos visus kiniečius ir indusus (o ju buvo labai daug), teigdamas, kad taip naikina “kolonializmo apraiškas”. Nors ugandiškiai tokiam Amino žingsniui džiaugsmingai pritarė, tačiau būtent indusai dominavo prekybos sistemoje, o ugandiškiams jų pakeisti nesisekė. Po indusų išvarymo, Ugandoje netrukus pradejo stigti muilo, degtukų ir apskritai visko. Banalus faktas, bet ir išvis Ugandos ekonomika smuko del Amino vykdomų utopinių pertvarkymo projektų.

 

Idi Aminas stebino savo išsišokimais visą pasaulį, visai kaip koks Chruščiovas. Jis mėgdavo sakyti oficialias kalbas ką nors valgydamas ir žiaumodamas, mėgo sukviesti Vakarų ambasadorius ir tris valandas jiems aiškinti Saulės sistemos sandarą. Jis taip pat pasiskelbė Škotijos karaliumi ir rašė Anglijos karalienei laiškus, patarinėdamas jai, kaip valdyti valstybę. Be to, veržėsi oficialaus vizito į Londoną, nes žinojo, kad ten galės gauti nusipirkti sau tinkamus 47 išmieros batus. Sykį surinko visus Kampaloje gyvenančius baltuosius ir privertė juos nunešti save palankinėje iki kažkurių tai rūmų. Apie tas jo pradielkas yra visa knyga išleista, vadinasi “The Last King of Scotland”, (turiu, jei kam įdomu).

 

Tačiau labiausiai nuo Amino nukentėjo patys ugandiškiai, kurių jis per aštuonis valdymo metus išpjove apie 300 tūkst., maždaug, naikindamas nepatenkintuosius savimi. 1979 metais Aminas pasiuntė savo armiją į  Tanzaniją, kur slėpėsi nuverstasis Obotė. Taip Aminas sieke išnaikinti ir nenurimstančią užsienyje opoziciją. Deja, tai buvo pražūtingas jam žingsnis. Tanzanijos armija, aišku, davė ugandiečiams į kaulus ir pati įsiveržė į Ugandą, nuversdama Aminą. Aminas pabėgo į Saudo Arabiją, kur, vienais duomenimis ir tebegyvena, nors kažkas rūkykloje sakė, kad neseniai numiro.

 

Ugandos prezidentu vėl tapo sugrižęs Obotė, bet tuo nebuvo patenkinti pietiečiai, kurie savo ruožtu pradėjo kariauti prieš jį – tam jie išėjo į džiungles.

 

INTARPAS IS NŪDIENOS – vietinių džiunglių vaizdas mane, pasaulio žinovą, čia, Ugandoje išties nuoširdžiai pribloskė. As buvau jas matęs Malaizijoje, bet tai tebuvo komercinis variantas, maždaug, turistams pabovyti. Tikros tropinės džiunglės atrodo taip, kad iškart pasidaro aišku, kodėl amerikiečiai nelaimėjo Vietname, ir kodėl anglai per šešis metus nesugebėjo nugalėti Mau Mau sukilėlių. Menu, paniekinančiai galvojau ir ne sykį esu nepagarbiai atsiliepęs apie Rodezijos armiją, kuri, sukurta geriausių Britanijos armijos tradicijų pagrindu, per 15 metų nesugebėjo įveikti dabartinės Zimbabvės prezidento Mugabės kovotojų, besislepiančių džiunglėse. Turiu dokumentinį-propagandinį filmą apie tą pačią rodeziečių armiją, kuriame parodyta, kaip šauniai baltieji parašiutistai šoka į džiungles ir dubasina visus sukilėlius iš eilės. Atrodo, taip paprasta ir lengva. Tačiau žiūrint gyvai į tas džiungles, tą nenusakomo tankumo Žemės peruką, po kuriuo vyksta tokie procesai, kuriuos nebent gali prilyginti su vandenynų dugne vykstančiu gyvenimu – savo neprieinamumu mums, – tada ir suvoki, o broliai ir seserys! jei kas čia, Afrikoje iseina i džiungles, skaityk, niekada nebus nugalėtas. Nes džiunglių nugalėti yra ne-į-ma-no-ma.

 

Vienžo, per penkis karo metus nepavyko nugalėti ir džiunglėse tūnančių pietiečių disidentų, o 1985 metais Obotė buvo nuverstas, naujasis prezidentas irgi netrukus buvo nuverstas, bet tai padarė jau iš tų dažnai minimųjų džiunglių išlindę nenugalėtieji pietiečiai – tikrieji Bantu. 1986 metais Ugandos prezidentu patapo tūlas (pagaliau) pietietis Yoweri Museveni (kuris prezidentauja lig šiol), tačiau tada jau šallies šiaurėje kilo sukilimas prieš pietiečius, kuris taip pat lig šiol nėra pasibaigęs.

 

Sukilimas ir karas Ugandos šiaurėje (trečdalyje šallies teritorijos), trunkantis jau 20 metų ir nusinešęs virš 100 tūkstančių gyvybių (mažesniais kiekiais nei keliasdešimt ar šimtai tūkstančių aukų niekas čia nesiterlioja) yra tipiška etninių grupių konflikto iliustracija. Šiuo metu 90 procentų šiaurinės Ugandos gyventojų (1,6 milijono žmonių) gyvena pabėgėlių stovyklose, į kurias buvo priversti persikelti dėl to, kad nepritarė mano anksčiau minėtosios sukilėlių armijos LRA reikalavimui vieningai stoti prieš pietiečių valdžią, ir už tai būdavo savo gentainių – LRA – terorizuojami. Nepritarė, nes turbūt nelabai suprato, kodel turėtų. LRA vyrai turbūt irgi nelabai supranta, bet žino, kad “pietiečiai yra blogi”. LRA vyrukams vadovauja toks tūlas Kony, ganėtinai priplaukęs bachūras, kuris iš nuotraukų atrodo kaip apsirūkęs reggae dainininkas (ir vilki maikę su užrašu “Born to be wild”). Patys LRA labiausiai mėgsta pjauti baltus žmones (kaip paprastai religinius misionierius ir humanitarinių organizacijų darbuotojus, kartais – ir turistus, jei tokių ten atsiranda) ir grobti vietinių vaikus, kuriuos paverčia tais garsiaisiais “vaikais-kareiviais”, kurie sudaro pagrindinę LRA smogiamąją jėgą. Susidaro dviprasmiska situacija – tarptautinės organizacijos reikalauja iš daugelio Afrikos vyriausybių nežudyti “vaikų-kareivių”, nors tie kaunasi kaip velniai. Todėl ir Ugandos armija iš tiesų šaudo tik suaugusius sukilėlius, o vaikų atžvilgiu naudojama savotiška taktika – juos stengiamasi irgi pagrobti iš LRA stovyklų ir nelaisvėje perauklėti. (Beje, mūsų vairuotojas irgi yra buvęs Museveni armijos “vaiku-kareiviu”, bet pietuose ir seniai, kai Museveni dar kariavo džiunglėse pries Obotę).

 

Kodėl Ugandos armija lig šiol negali įveikti LRA? Puse lūpų kalbama, kad pati Ugandos vyriausybė yra suinetersuosta nesibaigiančiu karu šiaurėje (britai jau seniai jiems žada, kad galėtų pagauti Kony per dvi savaites), kad laikytų pačią šalį pusiau karinėje padėtyje, taip lengviau opoziciją suvaldyti, juoba kad kas iš mūsų, būdamas generolu, nemėgtų saugiai pakariauti ir gauti už tai medalio? Kita vertus, LRA gauna ginklų ir babkių iš Pietų Sudano vyriausybės – tų pačių Nilo-chamitų, nes Ugandos vyriausybė savo ruožtu remia pietų Sudane veikiančią vietinių Bantu armiją, kuri kovoja pries musulmonus-chamitus. Sklinda gandai, kad Pietų Sudane veikiančios USA naftos kompanijos irgi atsimeta pinigais, skiriamais LRA, kad tik regiono vadovai netrukdytų naftos pumpuoti. Iš kitos pusės, USA skiria technikos bei babkių ir Ugandos vyriausybei, kad ta greičiau LRA nugalėtų, bo, kaip minėjau, dabar šiame konflikte dirbtinai bandoma įžvelgti ir islamo plitimo tendencijų. Situacija yra ganėtinai sujaukta ir sudėtinga, o jeigu dar pridėti tusovkę kitoje Ugandos pusėje – Konge ir Ruandoje, galva pradeda svaigti nuo tų interesų, karų ir nesantaikos statistikos bei priežasčių gausybės.

 

Tačiau ar buvo kada pasaulyje sukurtas galingesnis ginklas nei DEMOKRATIJA? Būtent DEMOKRATIJA padėdavo įveikti visus sunkumus, būtent vardan DEMOKRATIJOS mes ir esame čia.

 

Dabartinis Ugandos prezidentas Museveni tradiciskai buvo ir yra kariškis, tačiau tuo pačiu jis buvo dar ir socialinių mokslų studentas. Tapęs prezidentu, jis sukūrė teoriją, pagal kurią Ugandos visuomenei išvis nereikia jokių partijų, nes tik per jas Ugandą ir ištiko visos bėdos. Anot jo, Ugandos visuomenė išvis net nėra subrendusi turėti partijas, nes per visus karus, genocidus ir ekonomines krizes Ugandos žmonės nebegalėjo sąmoningai suvokti turto perskirstymo esmės, kas tradiciškai yra visų partijų programų pagrindas. Kaip pakaitalą partijoms, prezidentas Museveni Ugandoje sukūrė visuotinę organizaciją, kuriai teoriskai priklausė visi ugandiečiai, ir tas judėjimas vadinosi mums visiems gerai pažįstamu žodžiu – SĄJŪDIS. Bet kuriuo atveju, Museveni patapo to paties Sąjūdžio lyderiu (tipo, Landsbergis), kas is esmės reiškė – Ugandos diktatoriumi. Tačiau, kai pagalvoji, kaip buvo gera Lietuvoje gyventi, kai mes visi buvome Sąjūdis… Lengva ir viskas buvo aišku. Bet baigesi smagumas, kai Sąjūdis nunyko, o partijos atsirado ir pradėjo dominuoti mūsų gyvenime. Teisus prezidentas Museveni – visos nelaimės – tik per partijas!

 

Museveni nebuvo demonas, ir jo vienpartinė valdymo sistema tik pasitarnavo Ugandos suklestėjimui. Jis sukvietė atgal į šalį išvarytuosius indusus. Opozicijai buvo leista egzistuoti, bet ne partiniu pagrindu. Uganda turi stiprią centralizuotą valdžią (išskyrus šiaurėje), ir pastaraisiais metais ekonomika tik kyla. Museveni nebuvo ir nėra blogas vaikinas, tačiau, kaip čia sakoma, kiekvienas išlindęs iš džiunglių karvedys, nuvertęs prieš tai buvusį valdovą, jaučiasi “išvadavęs” savo šalį, tuo pačiu – yra įsitikinęs, kad Ugandos liaudis jam yra už tai skolinga. Todėl ir valdyti šalį jam norisi kuo ilgiau.

 

Tačiau kiek galima taip gyventi? Kur DEMOKRATIJA?

 

Galbūt Uganda taip gyventų dar tūkstantį metų, jei ne Europos Sąjungos ir Jungtinių Tautų dėmesys jai. Uganda kartu su Kenija ir Tanzanija (visos buvusios Britanijos kolonijos) sudaro Rytų Afrikoje stabilumo bastioną, ypač kai šalimais siaučia nuo 1961 metį nepasibaigiantis Kongo pilietinis karas, vis daugėja Sudano problemų, įvykusi Somalio dezintegracija, kaimyninėje Ruandoje rebiatos išpjauna milijoną tėvynainių per keturis mėnesius ir vyksta kiti buvusių frankofoniškų kolonijų bezpredielai. Šiuo metu Afrika yra vėl panaši į tą, kokia ji buvo po 1960 metų – kariaujanti, judanti ir persiskirstanti. Šis procesas, kainuojantis begales gyvybių ir resursų, negali mums nerūpėti ir istorijos ratas turi būti sustabdytas.

 

Tad ar gali šis vienintelis pusiaujo Afrikoje esantis stabilumo bastionas būti nedemokratiškas? Todėl Europos šalys-donorės privertė Musevenį 2002 metais pereiti prie daugiapartinės sistemos, ir anas negalėjo atsisakyti, nes užsienio parama sudaro daugiau kaip pusę Ugandos biudžeto (visai neseniai Danija, atsakinga už pinigų paskirstymą Ugandai, sustabdė paramos teikimą ryšium su problemomis, kylančiomis dėl komplikuotų vyriausybės santykių su opozicija – geras instrumentas tie pinigai yra, nes o kaip kitaip? – kaip minėjau, niekas čia dar valdžios nėra niekam atidaves geruoju). Taip ir buvo padaryta, ir Museveni buvo priverstas paskelbti prezidento rinkimus, kuriuos mes ir stebime…

 

Opozicija… Ugandoje iškart pridygo partijų kaip grybų po lietaus – kaip kokioje Lietuvoje savo laiku. Gerai, kad bent užteko vietiniams vyrams politinio sąmoningumo bent jau susivienyti i koaliciją. Nors nieko opozicija nesiūlo kitokio, kas skirtųsi nuo dabartinės valdžios politikos (net pačios programos opozicija kažkaip neturi), tačiau labai smagu ugandiškiams pareikšti, kad “dabartinė valdžia yra lieva”, ir “ją reikia pakeisti”. Pakeisti – tiesiog is principo.

 

Opozicija… Kaip dažniausiai ir būna, kadaise buves geriausias Museveni draugas ir asmeninis gydytojas, kartu su juo kariavęs džinglėse prieš Obotę, toks Kisa Besigyie, būtent ir patapo jo opozicijos lyderiu – be to, dar gyvena su buvusia Museveni žmona (kaip koks Sakalas su Landsbergiene), kuri neseniai padarė pirmuosius laikraščių puslapius, pažadėdama atskleisti detales, koks Museveni buvo lovoje, tipo, nepajėgus J Atseit, nevertas buti prezidentu…

 

INTARPAS IS NŪDIENOS – As pats dalyvavau to Besigyie mitinge (paspaudėme viens kitam rankas, beje) ir prisipažinsiu, apturėjau déjà vu. Menu dokumentinį filmą apie Egipto prezidenta Naserą, kaip vargšai žmonės basomis bėgo paskui jį, atvirame automobiliyje važiuojantį Kairo gatvėmis. Bėgo ir tiesė rankas kaip į kokį Mesiją, kuris pakeis jų gyvenimą. Ir tas pakeitė jų gyvenimą, aišku – paklojo tūkstančius galvų pralaimėtuose karuose su Izraeliu, prarado Sinajų ir nubloškė šalį atgal ekonomine prasme atgal dešimtmečiams. Ir tądien aš mačiau minias basų Bantu, nenutrūkstančiu srautu bėgančius paskui Besigyie automobilį, šaukiančius ir tiesiančius rankas, skanduojančius jo vardą. Jis jiems šiandien Dievas, nežinia, kas jis bus rytoj.

 

Gyvenimas yra keistas ir nenuspėjamas, nes, vos prieš porą savaičių rūkęs Lazdynų daugiabučio “padjezde”, tądien ūmiai atsidūriau vakarų Ugandos kaimelyje, tūkstančių suprakaitavusių Bantu minioje, kurtinančiai šaukiančioje ir be perstojo judančioje. Kiekvieną Besigyie sakinį palydėdavo neįtikėtina minios ekstazė. Buvau minioje vienintelis MIZUNGU, tačiau laikiausi oriai – nes aš gerbiu šių žmonių pasirinkimą, o afrikiečiai į pagarbą visada atsako pagarba. Ir jie žinojo, kad čia as atstovauju DEMOKRATIJĄ, kuri padarys juos laisvus. Nors man visada gaila tų žmonių, kurie tiki, kad jų gyvenimus gali pakeisti kažkas kitas. Nes liūdna tiesa yra ta, kad gyvenimą savo gali pakeisti tik pats…

 

Tai jeigu trumpai – tą mes čia ir darome – stebime, kad opozicijai būtų leista pasireikšti ir visas procesas vyktų skaidriai ir pagal įstatymus, ir be kraujo, ir civilizuotai. Ir kad žmones be jokio pšsalinio spaudimo nuspręstų, kas juos turi valdyti ir keisti jų gyvenimą. Labai paprasta.
P.S. Prikabinu nuotrauką su vienu iš kandidatų į Ugandos prezidentus (ne Kisa). Ką gali žinoti, gal būtent jis ir yra tas būsimasis?

 

P.S. Prie misijos prisijungė toks austras, daug laiko praleidęs su UNDP Namibijoje. Kaip vietiniai Namibijos vokiečiai? – paklausiau jo. Keisti žmonės, atsakė tas, laikas jiems sustojęs – daugelio namuose dar tebekaba Hitlerio portretai.

 

Šita neramia gaida ir baigiu.

 

Visada Jūsų,

Giedrius DEMOKRATIJA