Gal kas atkreipė dėmesį, o gal ir ne – neseniai Ugandoje baigėsi prezidento ir Parlamento rinkimai. Lygiai prieš 10 metų, tokius pat rinkimus Ugandoje stebėjau ir aš pats. Šie laiškai – iš ten, ir iš tada.
Brangieji draugai,
Ūmiai mūsų viešbutyje vėl atsirado elektra, todėl suskatau Jums visiems parašyti laišką. Matyt, jau paskutinį bendrą iš Ugandos, bo netikėtai baigėsi misija, nes išsirinko Ugandos tautą tą patį prezidentą, kuris ir buvo (antrojo rinkimų turo nebus, dėl ko misija buvo planuota ilgesniam laikui), mes savo darbą atlikome, taigi, paliekame šią šalį toliau eiti pačios pasirinktu keliu. Nesvarstysiu tų giliųjų klausimų “Ar aš pakeičiau Afriką?/Ar Afrika pakeitė mane?” bo esu tai padaręs “Etiopijos laiškuose”, ir nuomonė mano šitais klausimais nė kiek nepakito.
Pastarasias tris dienas gyvename absoliučioje tamsoje (tiesiogine prasme), nes elektros nėra (pikti liežuviai plaka, kad taip perrinktasis prezidentas keršija Kampalai, kuri tradiciškai, kaip ir priimta sostinei, balsavo prieš jį), be to, prasidejo lietingasis sezonas, tai net Pietų Kryžiaus danguje nebematyti. Todėl slankiojame tamsoje su žvakėmis kaip kokie atsimetę nuo ordino viduramžių vienuoliai. Kodėl būtent “atsimetę”? Kai susirenkame balkone parūkyti, tai šmėkščiojantys šešėliai, blausiai apšviečiami cigaretės žarijos, duslūs balsai, pasakojantys nešvankybes ir specifinį tvaiką skleidžiantys neprausti kūnai (nėra elektros, nėra ir karšto vandens), tik tokį vaizdą ir tegali vaizduotę turinčiam žmogui sukelti. Vienu žodžiu, vakarais čia Gūdu.
Taip kaip vandens sušildyti heateryje irgi neina, kiekvienas mūsų, svečių prašymas “arbatėlės” verčia “patarnaujantį personalą” (bet ne tą šeimininką-gitaristą) kurti laužą ir kaitinti vandenį laukinėmis sąlygomis katile. Ir keliasi anas kiekvieną rytą, kaip koks “Lietuvos rytas” anksčiau už mus, kaitina vandenį laužo dūmuose paskendęs, po to grumiasi su šėlstančia ugnimi, bandydamas ją užgęsinti, ir pusryčiaujame mes vėlgi išdidžiai terasoje; ir nenutrūko rytinė tradicija svajingai žvelgti į Lake Victoria ir reikšmingai svarstyti, kaip galų gale išgelbėti tą Afriką.
Labiausiai, aišku, biesina, kai kambaryje tamsiame, žvakių apšviestame, pradeda uodas zvimbti (kaip jau minėjau, lietingasis sezonas, maliarija, vsio takoje). Neina jo vikriai užmušti, nes prietemoje nesupaisysi, kur jis. Sykį vieną vaikiausi kompiuterio displėjumi pasišviesdamas, bet nepagavau.
Tačiau ką aš čia apie nereikšmingą buitį! Visiems, be abejo, įdomiau, kaip ten su tais rinkimais, ane?
Praėjo jie kaip ir Etiopijoje, be kraujo ir bombų, nors daug buvo baiminimosi (nebesiųsiu anų dienų UN Security Reportų, bo baisiai ilgi). Būta, aišku, nesklandumų, tačiau kaip be jų? Iki rinkimų grasinosi abi pusės “eiti į džiungles”, jei pralaimėtų, nes jau visiems buvo aišku, kad laimėjusysis bus akivaizdžiai suklastojęs rezultatus. Klausiau jų, kodėl iškart neina į tas savo džiungles, raz jau taip viską žino iš anksto? Laiko sutaupytų, pinigų, parodytų pasauliui, kad nesitaiksto su status quo. Miglotai anie atsakinėjo ir grasino man, kad “pamatysi, taip ir bus”.
Tačiau, kaip ir dera “nebrandžios” demokratijos šaliai, Ugandos opozicija, kurią galima pavadinti esančia “embriono stadijoje”, bo vos prieš šešis mėnesius ji tik yra atsiradusi, nieko ir nepasiūlė Ugandos liaudžiai, kaip tik teiginius, kad “dabartinė valdžia yra lieva”, “laikas keistis” ir pan., apie ką jau rašiau ankstesniame laiške. Būta netgi tų pačių opozicionierių, kurie mums sakė, kad išvis toks “demokratijos proveržis” Ugandai yra per ankstyvas, kad tai reikia daryti kaip nors “povaliai”. Aš smarkavau, kad “demokratijos negalima apriboti ar suplanuoti, ji ateina ir suklesti be niekieno nurodymo”, žėriau faktus apie niekam nežinomos mūsų šalies išsivadavimo demokratinėmis priemonėmis iš TSRS istoriją ir jų papročiu šaukiausi Aukščiausiojo liudininku. Nežinau, kaip jie tai suprato, bet tokiame miestelyje Kyenjojo, opozicijos lyderis Parlamento rinkimuose gavo taip niekingai viso labo 9 (devynis) balsus iš 40 tūkstančių, nors vien jo ofise per dienas smaukydavosi keliasdešimt šalininkų ir partijos narių, o kur dar “liaudies parama”? (Beje, tas kandidatas į prezidentus, juokinga pavarde Bwanika, su kuriuo nuotrauka esu Jums atsiuntęs irgi gavo taip lažovai vos 0,95 procentus balsų, nors dideles minias surinkdavo mitinguose) Taigi, skaičiavau juokdamasis, aiškiai pats už save balsavo, matyt, dar jo tėvai ar žmona, taigi, liko tik kokie 5 balsai iš šalininkų… Nežinia, kaip jie po to vienas kitam į akis žiūrėjo… O balsuota buvo čiesnai, patvirtinta ir mūsų pačių.
Na ir štai, prezidentą išrinko tą patį, parlamento daugumą tą pačią – opozicija liko ant ledo, nors gavo keliasdešimt vietų. Tačiau opoziciją pagrindinę stavkę darė ant prezidentinių rinkimų ir visai ignoravo Talmudo pamokymą: “jei grumiesi su lokiu ir matai, kad pralaimėsi, tai pabandyk bent jau medaus pakabinti”. Nepabandė lochai. Ir liko ant puodo.
Kaip jau ir minėjau, pralaimėjusieji, šiuo atveju, opozicija iškart baudėsi eiti į džiungles ir ginklu kovoti prieš teisėtai, however, išrinktus prezidentą ir parlamentą. Susirinko anų didelė minia tame pačiame miestelyje Kyenjojo ir taip bylojo: “Prezidentas javnai suklastojo rinkimų rezultatus. Nebelieka nieko kito, kaip tik eiti į džiungles ir kovoti.” Nes, maždaug, ne tuos išrinko, ką reikėjo (o patys tai atidavė vos 9 balsus…)
Klausiau garsiai: “Ar ir išrinktieji į parlamentą eis į džiungles, palikę savo šiltus postus?”
Tie murmėjo: “Anas piktžodžiauja”. Tada tariau susirinkusiems: “Broliai! Argi Ugandos žemė nepakankamai permirkusi ugandiškių krauju? Argi šlovingieji Ugandos Bantu nebemoka kitaip spręsti reikalų, kaip tik ginklo pagelba? Argi ši trapi Jūsų šalies demokratija taip ir žlugs, neišlaikiusi savo pirmojo egzamino?”
Minia ošė. Jaunimas karščiavosi: “nėra demokratijos!” Šaukiau jiems rankas iškėlęs: “Broliai! Argi tai, kad jums, opozicijai leista egzistuoti, nėra demokratija?” Svarstė senoliai: “ką daryti?”. Dariau paslaptingus judesius, imituodamas augantį augalą: “Reikia augti ir bręsti. Telktis ir tobulėti. Mokytis iš klaidų”. Kaip sakė buvęs Ganos prezidentas Nkruma: “Organize, not agonize”.
„Revoliucija!“ – šaukė galiorkoje. „Broliai!“ – šaukiau aš atgal – „argi didysis Stalinas nemokė mūsų, kad vieną dieną revoliucja baigiasi, ir prasideda evoliucinė raida? Štai ji čia – Ugandoje!“
Ir argi kada nors tiesos žodis nerado kelio į kieno nors širdį? Ir argi buvo ugandiškiai pasiruošę mirti už teiginį “laikas keistis”? Minia skirstėsi, ne, ne į džiungles ji suko – atgal į namus, į mokyklas, į parduotuves (daugiausiai, aišku, toliau sėdėti ant savo priebučių kiauras dienas nieko neveikiant). O aš stovėjau vidury aikštės galvą iškėlęs, galbūt eilinį kartą išgelbėjęs tūkstančius džiunglėse pasmerktų gyvybių ir eilinį kartą atstovėjęs Demokratiją – Demokratijos Garantas, o kaip kitaip? nes tik laikas išgydo visas žaizdas, vanduo užgesina ugnį, o tikėjimas išvaduoja nuo pagundų ir nuodėmių.
INTARPAS – buvome, beje, užsirovę ant tų agresyviųjų amerikiečių pastorių viename miestelyje Rukungiri. Mat, tie jau gyveno viešbutyje, kuriame ir mes apsistojome. Valgome, matome, slankioja kažkokie švarūs vaikinai aplinkui. Paklausė tas anglas padavėjos: “kas jie?” Ana atsako: “Bastards”. Anglas savo ausimis nepatikėjo: “Bastards?” Ta linkčioja. Anglas vėl: “Why bastards?” Ana atsako: “Todėl, kad bastards, senai jau čia gyvena.” Užtruko kažkiek laiko suvokti, kad ta padavėja sako ne “bastards”, o “pastors” (tokia jau tų Bantu tartis). Bet kuriuo atveju, gyveno pora jų gretimame su manimi kambaryje, naktį, kai eidavau į afrikietišką tamsą parūkyti, mačiau juos pro neuždarytas duris visi tebesėdinčius žvakių šviesoje ir lošiančius kortomis (velnio žaislu!). Pusbalsiu šnekučiavosi. Apie bobas? Pinigus? GW Bush? Ne!!! Apie Jėzų. Žaisdami kortomis!!! Įstrigo man viena nugirsta jų frazė: “If you are in Jesus, you are already chosen”. Ir viskas tokiame stiliuje – neskubant, svariai, paremiant argumentais. Ryte prie pusryčių stalo jų staiga atsirado dar daugiau, bet, matyt, iš mūsų akių matė, kad mes tarnaujame Satanai, todėl nesikabinėjo ir net neklausė, kas mes tokie. O tame pačiame Kyenjojo vieną dieną ant sienų staiga atsirado plakatų, pranešančių, kad atvažiuoja ant dienų gastrolių visas krikščioniškas baltųjų ansamblis, pasivadinęs gan reikšmingai “Crusade” ir “duos džiazo” vietiniams. Gaila, nespėjome jų pamatyti.
Bet kuriuo atveju, taip ir misija sutrumpėjo iki kovo 10-17 dienos. Rytoj išvažiuojame atgal į Regionus, rinkti skundų, tikrinti faktų ir su chebra, jau deja, atsisveikinėti. Ypač tai aktualu tam anglui, nes laukia jo Vakarų Ugandoje visas tabūnas vietinių pakabintų mergikių (anas labai smailas ant merginų, nes tebesivadovauja principu “verčiau gailėtis dėl to, ką padarei, nei dėl to, ko nepadarei”).
Kratantis septynias valandas mašinoje ką daugiau veikti, nei kartoti tai, ką išmokome Swahili kalbos, o ir ką nors naujo išmokti reikia. Apart visų banalių “labas, kuo tu vardu”, “Kiek kainuoja? Per daug!”, „ar šitie mandarinai turkiški?“, esu išmokęs ir keletą reikšmingesnių frazių, paruoštų susidūrimui su partizanais, tipo, “nešaudykite”. Jei tas neveiktų, atsargai turiu paruoštą “nešaudykite manęs PIRMO” (prisideda toks juokingas žodelis “kwanzo”). Na, o jeigu ir tai nesuveiktų, oriai sviesiu teroristams į veidą “būkite prakeikti, Demokratijos žudikai!”
Tačiau ką reiškia mano taurios frazės palyginti su kolegos anglo Swahili leksikonu, skirtu merginoms: prasideda viskas, aišku, gundančiais “kuo tu vardu gražuole?”, “tu nuostabi”, pereina į rytinį arsenalą: “eik namo”, “ko tu nori?” (šitą ir aš moku – “Unataka neni?”), “dink man iš akių” ir baigiasi svariu “prakeikiu tave”, tinkamu tiek teroristams, tiek nesupratingoms vietinėms merginoms.
O dabar šiek tiek apie mano pastarąjį įkvėpimą… Su vietinėmis merginomis nesusidedu (kažko jos prie manęs ir nelenda – rusas?), tad belieka atsiduoti kūrybai.
Jau kažin kada, dar tik berinkdamas materialus savo naujajai knygai “Baltoji Afrika” vis užtikdavau frazę “Baltojo Žmogaus našta”, gan plačiai naudojamą apibūdinti anglų kolonijinį požiūrį į Afrikos tautas. Žingsnis po žingsnio ir paaiškėjo, kad taip vadinasi poema, parašyta ne ko kitko, o mums visiems iš vaikystės pažįstamo Rudjardo Kiplingo. Taip, to paties “Džiunglių knygos” autoriaus, mūsų mylimojo Mauglio su savo visa chebra sukūrėjo. Ir mes, kadaise pergyvenę dėl Akelos, Balu, Ka ar Bagiros, aišku, matydami, kaip Mauglis virsta seksualiu jaunuoliu su švariais triusikais, deja, pažinojome šį rašytoją tik iš jo gerosios pusės, nors iš kitos pusės jis buvo vadinamas ir “imperializmo dainiumi” ir “kolonializmo šaukliu” už itin didelį savo kūrybos šmotą, okupacijos laikais neverstą, kaip ideologiškai mums nepriimtiną. Mat, rašė Kiplingas apie kolonijas, apdainavo įkvėpiančiai jų romantiką, skyrė odes didvyriškiems britų žygiams, civilizuojant savo imperiją, o pati frazė “Baltojo Žmogaus našta” įsitvirtino anglų kalboje, kaip frazė skirta apibūdinti pagalba kitoms rasėms, aišku, kolonijiniame, t.y. neigiamame kontekste, kaip ir jo sukurta frazė “pusiau velniai, pusiau vaikai” (ir šiais laikais R.Kiplingo kūryba yra labiau slepiama negu viešinama, nors dar iki 1960 metų jis buvo dėstomas anglų mokyklose, ir būtent tie rasistiniai kūriniai, kuriuose jisai begėdiškai svarstė, kodėl “malajai yra tinginiai”, o “afrikiečiai – vagys”). Bet kuriuo atveju, šiais politinio korektiškumo laikais R.Kiplingas, nors ir gavęs Nobelio premiją prieš šimtą metų, nėra madingas ir tinkamas jauniems “neužkrėstiems” protams skaityti. Na pavyzdžiui, kad ir toks posmelis iš jo poemos “Young British Soldier”:
When you’re wounded and left on Afghanistan’s plains,And the women come out to cut up what remains,Jest roll to your rifle and blow out your brainsAn’ go to your Gawd like a soldier.
Kodėl aš jį miniu? Todėl, kad galų gale perskaitęs tą poemą “White Man’s Burden”, aš ją ką tik ir pabaigiau versti (ir palyginau su Lietuvoje sklandančiu vertimu, sakyčau, visišku niekalu, nes tarybiniai vertėjai nelabai mat kontekstą imperinį žinojo…).
Tas 56 eilutes man užtruko išversti beveik metus, ir ne dėl to, kad man stigtų talento. Jei kam kada teko matyti Kiplingo poemas originalo kalba (tarkime, atsitiktinai), tie žino, kad Kiplingas rašė XIX amžiaus Cockney stiliumi, t.y., daug sujungtų žodžių, žodžiai be priešdėlio ar galūnės, nors ir su apostrofu (bent tiek gerai), “ye” vietoje “you” ir t.t. Taigi, jau vien jį perskaityti reikia gerai valdyti anglų kalbos dialektus, negana to, prasmė irgi yra XIX amžiaus tipo, pilna idiomų, frazeologizmų ir visų kitų nesąmonių. Todėl bet kuri jo frazė gali būti suvokta šiek tiek skirtingai. Pavyzdžiui, pirmoji visų posmų eilutė “Take up the White Man’s burden” gali būti verčiama labai skirtingai dėl labai plačios “take up” prasmės – “pakelk”, “užsiversk”, “priimk”, “įvaldyk”, netgi “suvok” ir t.t. Todėl jau pradėjęs su savo angle šią poemą versti dar Etiopijoje, tęsiau darbą su anglu Ugandoje, t.y., aiškinantis, ką kiekviena eilutė ar frazė reiškia (anglas išvis ūmiai pasirodė didelis Kiplingo žinovas, atmintinai mokantis labai įkvėpiančią, nors tik vyrišką jo poemą “If”, skirtą britų kolonistų sukilimui prieš afrikanerius Pietų Afrikoje), ir tenka pripažinti, kad jų abiejų aiškinimo versijos ganėtinai skiriasi. Anglė Etiopijoje išvis laikėsi labai aršaus antikolonijinio požiūrio ir visaip tą vargšą Kiplingą ūdė (nors ir pagarbiai vadino “didžiausiu kolonializmo PRistu”), o anglas Ugandoje ilgai svarstė, ką gali palankiame kontekste reikšti viena ar kita jo frazė.
Be abejo, skaitant Kiplingo poemas būtina išmanyti istorinį-politinį Britanijos kolonijų kontekstą, nes pavyzdžiui, argi jaunesnis skaitytojas nesutriks išgirdęs apie anglų sukilimą prieš afrikanerius (būrus), nes iš mokyklos kurso ar knygos “Kapitonas Pramuštgalvis” jis žino tik afrikanerių sukilimą prieš anglus?
Bet ir tai dar ne viskas. Kalbant apie vertimo techniką, Kiplingo “Baltojo Žmogaus naštos” rimas yra sukurtas pagal tokią schemą – ABCBDEFE. Man iškilo pasirinkimas – ar aklai sekti Autoriaus rimu, ar galima improvizuoti? Keblumų kėlė ir pirmoji visų posmų eilutė “Take up the White Man’s Burden”, kuri angliškai skamba labai lanksčiai, tačiau lietuviškai yra ganėtinai griozdiška, kad ir kokį jos variantą pasirinkčiau – “priimk”, “prisiimk”, “paimk”, “užsiversk”, “pakelk” – “Baltojo žmogaus naštą”. Skamba griozdiškai, tiesa? Problemos ne tik su rimu (žodis “naštą” ganėtinai sunkiai pasiduota rimui), bet ir su ritmu, nes kitos posmų eilutės yra paprastesnės.
Tačiau radau išeitį, tojest, mesdamas iššūkį Autoriui – pačią eilutę suskėliau į dvi: “Užsiversk sau ant pečių/Naštą Baltojo Žmogaus”, išvengdamas paieškų rimui “naštą” ir gaudamas lengvesnį “pečiŲ”, taigi, įvesdams naują schemą A-Aa.
Tačiau dabar iškilo dar vienas pasirinkimas – ar aklai sekti tekstu, laikantis ABCBDEFE ar improvizuoti, maišyti eilutes, kuriant prasminę seką ar pasiremti spontanišku minties srautu? Kas yra bent kiek susidūręs su poezija, bandęs ją kurti ar versti, tas žino, koks tai pragariškai sunkus darbas rimuoti, išlaikant ritmą ir pačio teksto prasmę. Juoba aš irgi nesu vertėjas, ir į bet kurią poeziją pastaruosius 20 metų žvelgiu labai paniekinančiai (nors, kaip Maironis, irgi galiu pasakyti apie Lietuvą “ir nieks nemylės tavęs taip karštai, kaip tavo nuliūdęs poeta…”). Tačiau, ką žino kiekvienas raštingesnis “poeta”, ritmą visada padeda suderinti tie trumpučiai prieveiksmiai, kuriais, kaip pamatysite, gal aš perdaug ir piktnaudžiauju… Ir prie viso to, kaip sakė toks tūlas Nyka-Nyliūnas: “Kai imiesi versti pasaulinius kūrinius, apima toks jausmas, kad gavai gerą daiktą, kurį po truputį imi gadinti. Ir galutiniu rezultatu niekada nebūni patenkintas, nes, nepaisant tavo bemiegių naktų ir galvos skausmų, gaunasi visiškas šnipštas palyginti su originalu…:
Tad kodėl aš išverčiau tą “Baltojo Žmogaus naštą”? Ir išvis, kam ji reikalinga šiais laikais? Parašyta ji buvo 1899 metais (be to, skirta buvo amerikiečiams, tik ką užkariavusiems Filipinus, tik kiek vėliau persimetė į Britanijos visuomenę), nei ji aktuali šiandien, nei ką…
Tačiau, kaip jau minėjau, negalėjau aš šitos frazės niekaip išvengti, rašydamas “Baltąją Afriką”, tuo pačiu, buvau priverstas pabandyti ją pilnai suprasti (o kaip kitaip tą kolonizaciją pažinti?). Negana to, kad savo laiku ši poema įkvėpė šimtus tūkstančių Anglijos jaunuolių atvykti į Afriką – ne, ne plėšti jos, kaip tai darė prancūzų, portugalų, belgų ar italų kolonistai – atvykti čia, kad šį kontinentą prikelti. Todėl jutau (o ypač tai užsiaštrina esant buvusioje kolonijoje), kad norint suprasti, kaip Afrika buvo kolonizuota ir civilizuota, šią poemą būtina perskaityti, kaip kokią “Kalevalą”, tipo. “Baltojo Žmogaus našta” yra ne tik nenutraukiama grandis su ta praeitimi, kurios pagrindu šiandien Afrika yra geresnė visomis prasmėmis, nei anksčiau. Ši poema yra Afrikos praeities simbolis, o, perafrazuojant posakį “kas valdo praeitį, tas valdo ateitį”, manau, teisinga sakyti “kas pažįsta praeitį, tas supranta dabartį”.
Taigi, štai ir ji – Jūsų teismui. Bandymas, be abejo, gal net ir ne visai vykęs (kuklinuos…). Ne galutinis variantas, manau, bo ir dabar yra nuolat tobulinamas. Galima, aišku, šaipytis iš rimų, teigti kad vietomis “nutrūksta ritmas”, “šlubčioja vertimo technika”, tačiau negalima prikišti vieno dalyko – kad ši poema nėra išversta su širdimi.
Rudjardas Kiplingas
BALTOJO ŽMOGAUS NAŠTA
(vertė, aišku, Giedrius Drukteinis)
Užsiversk sau ant pečių naštą Baltojo Žmogaus–
Ir išsiųsk tenai geriausius iš geriausių
Ir sūnus savo mylimiausius
– tarnauti tiems, kurie tarnauja Tau–;
Nelauk jų grįžtant iš tremčių
Ir iš pasaulių tų žiauriausių–
Iš tų Tau pašvęstų žmonių,
Pusiau velnių, pusiau vaikų…
Užsiversk sau ant pečių naštą Baltojo Žmogaus–
Ir lauk, kol taps jie Tau ištikimais,
Išmok prisilietimo to švelnaus –
Ir būk kuklus, garbės ir meilės vertas
Bylok jiems žodžiais paprastais
Ir pakartok tai šimtą kartų,
Kad ieškai tiktai jiems naudų
Gerovei dirbi jų pačių.
Užsiversk sau ant pečių naštą Baltojo Žmogaus–
Vardan laukinių karų pabaigos–
Pripildyk burnas, kurios nebadaus,
Išgydyk jų kūnus ligų iškamuotus;
Ir kai priartėsi prie savo tikslų
(Galo, ilgai kitų taip ieškoto)
Matysi, kaip jie tingės, o pagonys kvailios
Ir vers tavo siekius niekais.
Užsiversk sau ant pečių naštą Baltojo Žmogaus–
Valdyt negali geležine ranka,
Bet po savo darbų mielai atliktų —
Pradėsi iš naujo dėl tikslo svaigaus
Ir uostus, į kurios tau įplaukt nevalia,
Kelius, kurių savo koja neliesi,
Tu juos pastatysi, tu juos nutiesi
Ir paminėsi juos žuvusiaisiais.
Užsiversk sau ant pečių naštą Baltojo Žmogaus–
Ir tokio atlygio lauk iš Tave supančių:
Pykčio iš tų, už kuriuos Tu geresnis
Neapykantos dėl jų buvimo saugaus–
Pagiežos iš tų, kuriuos Tu verti
(lėtai!) bet judėti link kelio šviesaus:–
„Kam vadavai mus iš pančių mielų?
Mes tenorėjom gyventi savo nakty”
Užsiversk sau ant pečių naštą Baltojo Žmogaus–
Ir nedrįsk nusilenkti prieš juos–
Nesiskųski išsekinta dvasia
Savo siekio tauraus
Nes Tavo valią jie apdainuos,
Ir už elgesį Tavo prasmingą,
Tie žmonės, tylūs ir aikštingi
Gerbs Tavo Dievą ir Tave
Užsiversk sau ant pečių naštą Baltojo Žmogaus!
Ne vaikiškas tai kelias–
Bet laurais jis nuklotas lauks,
Ten tapsi vyru išdidžiu.
O išmintis tesuteikia jėgų
Nes viską, ką Tu padarysi
Ir už patirtį krauju įgytą
Įvertintas Tu būsi tiktai sau lygių.
1899-2006
Štai tokios tokelės. Tokia pakilia gaida ir baigiu. Iki greito pasimatymo Vilniuje, bet lauksiu vis dar Jūsų laiškų, nes porą savaičių čia reikės praleisti.
Visada Jūsų,
Demokratijos Dainius
Giedrius