Gyvą mongolą aš pirmą kartą išvydau prieš dešimt metų Vakarų Afrikos šalyje Siera Leonėje – ten Jungtinių Tautų taikdarių misiją atliekantis Mongolijos kariuomenės batalionas saugojo tribunolą, teisiantį Liberijos ir Siera Leonės pilietinių karų nusikaltėlius. Vietiniai žmonės pagarbiai kuždėjosi, kad mongolų kariškiai yra labai santūrūs ir pareigingi, ištvermingi ir negailestingi viešosios tvarkos pažeidėjams. O aš, pamenu, tada suvokiau, kad jau seniai buvau ir užmiršęs tą kadaise mūsų istorijoje tokią svarbią, o šiandien tokią didelę  šalį (plotu didesnę už Prancūziją, Vokietiją ir Lenkiją kartu sudėjus) – Mongoliją.

Mes, lietuviai, dažnai įsivaizduojame, kad būtent mūsų protėviai viduramžiais sulaikė mongolų-totorių veržimąsi į Europą, nors tikrovėje mes buvome tie, kurie patys užkariavome iš jau gana apsilpusių ordų bei chanatų slaviškas žemes. Pačių mongolų teigimu, jų imperijos ekspansiją tais laikais sugebėjo sustabdyti tik trys tautos – vengrai, vietnamiečiai ir turkų mameliukai (jei pastaruosius išvis galima „tauta“ pavadinti). Šiandieninėje Mongolijoje Čingischanas ir jo milžiniška palikuonių imperija yra plačiai prisimenama bei propaguojama kaip įkvepiančios praeities (o gal ir įmanomos ateities pavyzdys), tačiau, kiek teko matyti, Lietuva kaip tos imperijos istorijos elementas yra išvis neminima (gal mongolai mums puoselėja kažin kokią istorinę nuoskaudą?). Vienintelis „lietuvis“, kurio pėdsakai Mongolijos istorijoje šiandien yra gana akivaizdūs, yra sovietinis aviacijos generolas, dukart Sovietų Sąjungos didvyris Jakovas Smuškevičius. Šiam „generolui Duglui“, žavėjusiam patį Ernestą Hemingvėjų Ispanijos pilietinio karo metu (ten J.Smuškevičius gavo pirmąjį Didvyrio vardą), mongolų tauta tebepuoselėja šiltus jausmus ir pagarbą už japonų kariaunos sutriuškinimą 1939 metais prie Chalchin Golo – už ką šis Rokiškyje gimęs sovietų karo aviacijos vadas gavo antrąjį Didvyrio vardą (nors tai vis dėlto nepadėjo jam išvengti stalinistinės NKVD baudėjų kulkos 1941 metais).

Bet ir be lietuvių šiandieninė Mongolija yra įdomi šalis. O mongolai, kurų pasaulyje yra tiek, kiek mūsų – vos trys milijonai – daugelyje gyvenimo sričių yra „pirmieji istorijoje“. Būtent jie Čingischano laikais sukūrė pasų ir tarptautinio pašto sistemą (paradoksalu, bet dauguma šiandieniniame Ulan Batore gyvenančių žmonių net neturi tikslaus adreso, nes pats adresas mūsiška samprata neegzistuoja – čia reikiama vieta dažniausiai yra nurodoma pagal orientyrą, pvz., „šalia degalinės, penktas aukštas į dešinę“ – ir tą vietą jie randa!) Dėl savo klajokliškos prigimties mongolai išvis labai gerai orientuojasi bet kokioje aplinkoje ir laike, kad ir pagal vėją ar dangaus kūnus, ir ne veltui sakoma, kad „žvaigždėtas dangus yra geriausias mongolo draugas“. Būtent jie toje pačioje imperijoje padėjo pagrindus tam, ką mes šiandien vadiname diplomatiniu imunitetu ir religijų laisve. Būtent jie išmokė Europą rūpintis neįgaliais vaikais, kurie ir šiandien mongolų šeimose vadinami „pačiais brangiausiais“ (iki laukinių ordų antplūdžio Europoje vyravusi romėniška ir spartietiška tradicija žudyti apsigimusius naujagimius jokios sąžinės graužaties mums nekėlė, o štai mongolų tėvų rūpestis tokiems vaikučiams stebino netgi patį Marco Polo). Seniausios pasaulyje balnakilpės yra rastos būtent Mongolijoje, ir būtent paties balno dėka atsirado tų pačių mongolų sukurtas „totoriškas steikas“ (kadaise gaminamas iš mėsos, suslėgiamos po jojančio raitelio balnu). Mongolija buvo pirmoji ir vienintelė pasaulio valstybė, savanoriškai prašiusi būti priimta į Tarybų Sąjungą (mažiausiai penkis kartus), bet jos prašymo netenkino nei Stalinas, nei N.Chruščiovas, nei L.Brežnevas dėl įvairiausių geopolitinių ir ekonominių priežasčių: pavyzdžiui, Stalinui norėjosi, kad pasaulyje egzistuotų kuo daugiau „nepriklausomų“ socialistinių valstybių, N.Chruščiovas baiminosi negatyvios Kinijos reakcijos, o L.Brežnevas nujautė, kad sovietinei ekonomikai tokia integracija būtų pražūtinga. Tačiau ta pati Mongolija 1990 metais tapo pirmąja Tolimųjų Rytų regiono demokratine šalimi, netgi anksčiau už Pietų Korėją, su kuria jos, beje, vienintelės demokratiškomis ir tebėra (neskaitant Japonijos imperijos). Ir būtent mongolai tapo pirmąja pasaulyje klajoklių tauta, turėjusia savo raštą, ir būtent jie yra vienintelė senovinė tauta pasaulyje, kurios vardu yra pavadinta visa azijatų rasė – mongoloidai.

Tiesa, mongolai taip pat daug  kur yra ir „antrieji pasaulyje“. Antrasis azijatas pakilęs į kosmosą 1981 metas – Žugderdemidijnas Guragča buvo taip pat mongolas (garbė atidaryti Azijos kosmonautų galeriją teko, deja, vietnamiečiui). Mongolija buvo antroji pasaulyje valstybė, tapusi socialistinė. Joje yra antroji pagal dydį pasaulyje Gobio dykuma. Mongolijos sostinė Ulan Batoras yra antrasis pagal oro užterštumą pasaulio miestas (po Pekino) – ir ne dėl automobilių ar rūkstančių gamyklų kaminų kiekio, o ne! Tiesiog mongolai, kurių dauguma neturi centralinio šildymo, nuo žiemos šalčio (o žiemos čia rūsčios) ginasi kūrendami padangas ir šiukšles, dėl ko visame mieste tvyro degančios gumos arba degėsių tvaikas.

Kurio nepajėgia išsklaidyti netgi nė akimirkai nesiliaujantis vėjas. Mongoliškas vėjas yra ypatingas – jis nei silpnėja, nei stiprėja, o štai jo kryptis keičiasi nuolat. Įvertinant tai, kad Mongolijos sostinė Ulan Batoras yra stepėje, būdamas mieste dėl to nuolat jauti smėlio smilteles akyse arba burnoje. Sakoma, kad dėl įvairių topografinių priežasčių Ulan Batore netgi niekada nesninga, tačiau vėjas atneša iš stepių čia tiek sniego, kad maža nepasirodo. Man, deja, to matyti neteko, ir pats pavasario oras yra panašus į lietuvišką, tik sausesnis.

Patekti į Mongoliją nėra paprasta, o ir pati šalies infrastruktūra nėra labai išvystyta. Lietuviams Mongolijos viza kainuoja 110 eurų (neskaitant tarpininkų paslaugų mokesčio). Net ir po visą pasaulį skraidančios „Turkish Airlines“ į Ulan Batorą vykdo tik tris reguliarius savaitinius skrydžius iš Stambulo (su tūpimu Kyrgyzstano sostinėje Biškeke), tačiau tai yra efektyviausias r greičiausias būdas ten patekti. Aukštesnės klasės viešbučiai Ulan Batore nepigūs, brangios ir visos turistinės banalybės – kelių dienų gyvenimas su klajokliais, nuotraukos su medžiokliniais sakalais, nakvynės jurtose, pasijodinėjimas dvikupriais kupranugariais ar apsilankymas 2008 metais atidarytame „didžiausiame pasaulyje raitelio paminkle“, žinoma, Čingischanui – visa tai matyta, gana padėvėta ir nuobodu. Brangi net kava, kurią geriausiu atveju įmanoma gauti tik filtruotą. Pigus Mongolijoje tik maistas, deja, jis nelabai skanus. Ir dėmesio! – Mongolijoje nėra „McDonald‘s“ (nors šalyje gyvenančių europiečių nuomone, šis faktas įrodo ne Mongolijos atsilikimą, bet atvirkščiai – tik akivaizdžias kultūrines aukštumas). Yra, tiesa, „Burger King“, KFC ir „Pizza Hut“ restoranų, ir, tenka pripažinti, kad tai buvo vienintelės vietos, kuriuose aptarnaujantis personalas nuolat šypsosi, garsiai primena, kaip jiems malonu tave matyti, ir kaip jie tikisi tave išvysti dar kartą, o ir maistas visada karštas bei aplinkos kvapas malonus (neretai pagalvodavau, kaip amerikietiška sistema geba išmuštruoti žmones, netgi tuos, kurie dirba už minimalų atlyginimą). Mongoliškuose restoranuose viso to nėra – personalas tradiciškai abejingas, patiekalai visada tik drungni, tarsi prieš juos pateikiant kažkas dar specialiai juos keletą minučių palaikytų šaldytuve, o patalpose tvyro neišvengiamas kepimo riebalų tvaikas, kuriuo persismelkia viskas – nuo plaukų iki apatinių drabužių. Žinoma, mongolų virtuvė iš principo yra labai mėsinga ir riebi – daugiausiai valgomi koldūnai, mėsa, bulvės ir duona (dauguma daržovių, jau nekalbant apie vaisius, yra importuojamos, dėl ko jos retos ir brangios) – tokiame klimate kalorijų gausa yra privaloma.

Nes po Stambulo šilumos ir „Turkish Airlines“ verslo klasės salono komforto Mongolija iš pradžių atrodo labai rūsti šalis. Iš oro stepė atrodo vienoda ir nedraugiška, toks pat vienodas atrodo ir Ulan Batoras, yra jis labai vienodas ir ant žemės. Sovietiniai devynaukščiai primena Minską, gausybė japoniškų importinių automobilių su vairu dešinėje pusėje – Vladivostoką, stikliniai dangoraižiai miesto centre – jau ir Vilnių. Tiesa, nuo Vilniaus Ulan Batorą skiria trys esminės detalės – Pirma, Mongolijos sostinėje nemačiau nė vieno pastato, subjauroto grafičiais („mat, pas juos dar nėra gatvės meno kultūros“, – sakysite jūs, – „mongolai atsilieka“). Antra – per savaitę milijoną gyventojų turinčioje sostinėje neišvydau nė vieno benamio ar elgetos (girtų mongolų yra ir daug, tiesa, tik vyrų). Trečias akivaizdus skirtumas – mieste nėra nė vieno senovinio pastato, išskyrus keletą architektūrinių fragmentų, pastatytų jau šais laikais turistams. „Kur senamiestis?“ – klausiu savo vairuotojo Batmucho. „Muziejuje“, – nė nemirktelėjęs atsako jis.

Galbūt Ulan Batoro senamiesčiu galima pavadinti garsųjį „jurtų rajoną“, senesnį už bet kurį mūrinį miesto pastatą. Jurtą mongolai vadina „ger“, kas reiškia „namai“, ir šiaip jurtos, kad ir kokios mažos beatrodytų iš lauko, viduje yra erdvios, o jose telpa viskas – televizorius, šaldytuvas, plyta, vaikų žaidimo bei suaugusiųjų intymūs plotai. Jurtoje mongolai išvis mažai praleidžia laiko, nes jiems priklauso milžiniški šalies plotai (beje, šalyje nėra privačios žemės nuosavybės). Šiaip jurtose yra gana jauku, vienintelis iššūkis – vaišintis itin riebiais valgiais arba žaliąja arbata, tradiciškai sumaišoma su neįtikėtino riebumo pienu. Tarkime, kumysu arba kupranugarės pienu – aš tų skonių ir aromatų pernešti negalėjau, ir riaugėdavau nuo jų keistais antskoniais ištisas dienas!

Tokio rafinuoto kaip aš europiečio akį iškart rėžia ir valstybinė Mongolijos raštija – kirilica, šalia kurio retsykiais pasirodo ir senoviniai mongoliški rašmenys (pavyzdžiui, ant tugrikų banknotų ar paminklų didvyriams), kurių ištakos siekia net XIII amžių. Senovinė mongolų raštija vizualiai primena arabiškas raides, tačiau užrašomas iš viršaus žemyn (antropologų nuomone, taip klajokliams buvo patogiau rašyti sėdint ant arklio). Savo senovinius rašmenis Mongolijos vyriausybė paketė į kirilicą 1941 metais, atsidėkodama sovietams už pergalę prie Chalchin Golo. Atsisakius komunistinės santvarkos ir kilus nacionalinio atgimimo bangai, mongolai visgi nusprendė sugrįžti prie senovinių rašmenų, kurių jau 1991 metais buvo pradėta mokyti pirmokus. Deja, po dviejų metų teko pripažinti, kad tokiai grandiozinei raštijos reformai neužtenka nei lėšų, nei specialistų, nei kitokių pajėgumų, tad beliko tik gėdingai grįžti atgal prie kirilicos (na, o nelaimingiesiems trečiokams teko pradėti mokytis savo gimtosios kalbos iš naujo…).

Akivaizdų skirtumą nuo postsovietinės erdvės vis dėlto staiga pabrėžia viena smulkmena – svastika. Jos Mongolijoje pilna visur – ji puikuojasi ant automobilių, virš jurtų įėjimų, ant mongolų marškinėlių ir ženkliukų, prisegtų prie moksleivių kuprinių, netgi ant turistams parduodamų suvenyrinių šaldytuvo magnetukų. Legenda teiga, kad net L.Brežnevui kadaise Mongolijoje buvo įteiktas kilimas su jame išaustomis svastikomis. Tiesa, mongolai ją vadina kitaip – „Khass“, ir tai jiems tai senovinis budistinis simbolis, reiškiantis metų laikų ratą. Mongolija buvo turbūt vienintelė šalis pasaulyje, kurioje svastika nuolat puikavosi šalia raudonos žvaigždės arba kūjo su pjautuvu (ir netgi paminklų Leninui, kurie jau yra nugriauti, išskyrus vieną – jaunajam Uljanovui, kurio paminklas tebestovi prie Mongolijos Švietimo, kultūros ir mokslo ministerijos kaip aistros mokslams simbolis). Kaip bebūtų keista, bet mongolai turi netgi savo neonacių organizaciją, pasivadinusią „Tsagaan Khass“ („Baltoji svastika“). Jos išpuolių taikinys – ne kitos rasės ar religijos atstovai (beje, per visą savaitę Mongolijoje nesutikau nė vieno juodaodžio ir nė vieno aiškiai išreikšto musulmono), oi ne! Mongolų nacius erzina vienas dalykas – užsieniečiai, valdantys šalies kasyklas. Mongolų neonaciai išvis pasirodė esą kažkaip labai jau morališkai susipratę asmenys, jautrūs ekologijos problemoms ir neabejingi vegetarizmui (kas Mongolijoje su jos virtuve yra praktiškai neįmanoma) – ir daugiausiai jų veiklos laiko bei energijos suryja tų pačių kasyklų aplinkos taršos pažeidimų fiksavimas ir leidimų galiojiimo tikrinimas… Kažkodėl apie tai daugiausiai dainuoja ir kitas fenomenalus Mongolijos reiškinys – sunkiojo metalo grupės.

Tačiau šiaip mongolai yra labai draugiški ir svetingi žmonės. Ypač tokiems kaip aš, kurie, kryžiuočių pavyzdžiu visada žino, kad jeigu atvyksti su Dievo vardu lūpose ir gerais ketinimais, tau nieko blogo neatsitiks. Tam antrina ir mongoliška patarlė – „jeigu esi teisus – važiuodamas jaučiu aplenksi kiškį“. Europiečių Ulan Batoro gatvėse ir šalies stepėse nedaug, ir aš tradiciškai esi didelio, bet smagaus susidomėjimo objektas. Nes didelis ir esu! Su savo 180 cm ūgiu per savaitę prasilenkiau tik gal su dvejais už save aukštesniais mongolais. Ir, beje, mongolai buvo pirma mano aplankyta tolima tauta, kurios absoliučiai visi (!) mano sutikti atstovai žinojo, kas yra Lietuva (jų kalboje vadinama „Lito“ arba „Litva“)! Nors šiaip čia pasaulio žemėlapis yra paišomas kitaip nei pas mus – centre Azija, o Europa ir Amerika su savo lėkštomis problemomis nuolankiai spiečiasi kraštuose. Mongolijoje labai akivaizdu, kad be Briuselio, Maskvos ar Vašingtono egzistuoja ir kitas mums nepastebimas gravitacijos centras – Japonija, kuri daugumai sutiktų vietinių žmonių buvo didžiausias įkvėpimo šaltinis ir siekiamybė, nustelbianti net Ameriką.

Mongolai nemėgsta tik kinų, dėl istorinių priežasčių, savaime suprantama. Čia būdinga siūlomo darbo skelbimuose įrašyti reikalavimą „kinams nesikreipti“. Žmonės šneka, kad mongolai smerkia vietines merginas, draugaujančias su europiečiais, tačiau jų šeimose kyla tikra tragedija ir skandalas, jei mongolė susidraugauja su kinu. Stereotipiniu mongolų įsivaizdavimu, kinai yra nešvarūs, triukšmingi ir kalba tik apie pinigus. Visi su manimi bendravę mongolai rasdavo pasakyti ką nors neigiamo apie kinus, pavyzdžiui, tai, kad Kinijoje daug kur tebeegzistuoja XVI amžiaus gyvenimo būdas – be elektros ir patogumų. Mongolų nepalankumas kinams toks didelis, kad jie net yra pasiryžę atsisakyti pigesnių kinietiškų automobilių, vietoje jų pirkdami brangesnius japoniškus su dešinėje pusėje esančiu vairu. Visa tai atrodo gana keistai, įvertinus, kad didžiausias Mongolijos prekybos partneris yra būtent Kinija, į kurią keliauja beveik 90 procentų viso šalies eksporto – naudingosios iškasenos, mėsa ir vilna. Dar keisčiau atrodo tai, kad Taivanas, kurio konstitucijoje Mongolija lig šiol yra laikoma neatsiejama Kinijos dalimi, yra vienas didžiausių mongolų finansinių donorų, ir mongolai mielai ta parama naudojasi. Rytai yra Rytai…

O štai rusus mongolai gerbia. Vėlgi dėl tų pačių istorinių priežasčių. Rusai padėjo Mongolijai išsikovoti nepriklausomybę nuo mandžiūrų, rusų baltagvardiečiai, vadovaujami ekscentriškojo barono Romano Ungerno-Šternbergo tą nepriklausomybę ir apgynė, ir jei ne rusai, Mongoliją būtų ištikęs Tibeto likimas (kuriam nepasisekė kaimynystėje turėti įtakingos užsienio valstybės, palaikiusios jo nepriklausomybės siekius). O kinai lig šiol mano, kad „Rusija pavogė iš jų Mongoliją“.

Tačiau būtent politinės mongolų ambicijos ir buvo tai, kas man Mongolijoje padarė ypatingą įspūdį. Mes, lietuviai, nedrąsiai norime save vadinti „drąsių žmonių šalimi“. Bet štai Mongolijoje aš pajutau, ką iš tikrųjų reiškia būti „drąsiais žmonėmis“. Mongolai, skirtingai nuo mūsų, neišsibėgioja iš savo Tėvynės, kad ir koks sunkus joje gyvenimas bebūtų (oficialiais duomenimis, užsienyje gyvena vos 105 tūkstančiai mongolų, matyt, dėl labai glausžių šeimos ryšių). Kaip ir mes, mongolai turėjo didelę imperiją. Skirtingai nuo mūsų, jie ta imperija didžiuojasi kiekvienai proga pasitaikius. Mongolai palaiko diplomatinius ryšius su Taivanu, nėbodami jokios Kinijos rūstybės, parklupdžiusios visą Europą. Ir, būdami suspausti iš vienos pusės skaitlingiausios pasaulio tautos, iš kitos – nenuspėjamų ambicijų tautos, mongolai visgi atvirai reiškia teritorines pretenzijas abejoms! Trijų milijonų tautelė! Iš kurių pusė dar yra klajokliai, t.y., net neaišku, kaip būtų įmanoma juos mobilizuoti konflikto atveju. Mongolijoje populiarūs „pan-mongoliški“ žemėlapiai, kuriuose pažymėtos vietos, turinčios priklausyti jau ir taip didelei šiandieninei šaliai – taip vadinamoji Vidinė Mongolija, šiuo metu esanti Kinijoje, bei Rusijos Buriatija su Tuva. Tai, žinoma, atrodo absurdiškai, tačiau kadaise stalinistinis Mongolijos vadovas maršalas Chorloginas Čoibalsanas, sutriuškinus Japoniją 1945 metais tikėjosi, kad Stalinas jam padovanos Vidinę Mongoliją. Stalinas neskaldė Kinijos ir mongolų lūkesčių nepatenkino. Ištikimasis jo sekėjas Ch.Čoibalsanas už tai pademonstravo savo principus – jis atsisakė vykti į Maskvą, į paties Stalino septyniasdešimtmečio jubiliejų, vietoje savęs pasiuntęs tuomet dar nesvarbų Jumdžaginą Cedenbalą, kuris ateityje taps Mongolijos vadovu. Ar tai drąsa? Manau, kad taip. Juoba kad pats  Ch.Čoibalsanas jau buvo praleidęs šiek tiek laiko kalėjime Maskvoje ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, ir gerai žinojo, ką reiškia rodyti nepalankumą ar abejones Stalino sprendimams. Tačiau parodė. Aš sunkiai įsivaizduoju taip besielgiantį Antaną Sniečkų.

Nes mongolai vis tiek yra Rytai, kurių mums gal net ir neįmanoma suprasti. Kadaise jie nepabūgo išjoti paskui besileidžiančią Saulę ir nukariavo pusę pasaulio, nors jų tais laikais tebuvo vos 750 tūkstančių, maždaug tiek, kiek dabar mūsų gyvena Vilniuje. Nes mongolai yra įpratę mąstyti ir pasaulį jausti tūkstantmečių lygmenyje. Jei šiandien gyvenimas yra toks, tai dar nereiškia, kad jis toks bus visada. Svarbiausia – nebijoti gyventi. Dėl to senamiestis ir yra muziejuje, kaip jame atsidurs ir šiandieninis naujamiestis. Nes tik pati Mongolija yra amžina.

(Straipsnis spausdintas žurnale VERSLO KLASĖ)