Nuo to laiko, kai prieš penkis tūkstančius metų žmogus išrado ratą, mūsų keliavimo įpročiai, nors iš pradžių lėtai, bet neišvengiamai kito, ir kuo toliau, tuo greičiau. Arkliai ir vežimai, burės ir kojos – pagrindinės transporto priemonės, dominavusios ištisus tūkstantmečius, pakaitalo susilaukė tik 1804 metais, išradus garo variklį.Poto traukiniai ir garlaiviai teikė neišpasakytą malonumą keliautojams beveik šimtą metų, kol neatsirado vidaus degimo variklis, pagimdęs automobilį. Tada atrodė – tai jau transporto evoliucijos viršūnė. Bet 1903 metais žmogus pakilo į orą lėktuvu (nors pirmaisiais istoriniais aviakeleiviais yra laikomi avis, antis ir gaidys, pervežti oro balionu Prancūzijoje dar 1783 metais), o prasidėjus reaktyvinių variklių ir viršgarsinių skrydžių erai 1950-1970 metais, atrodė, kad toliau jau ir nebėra kur tobulėti… Kol pirmasis turistas nepakilo į kosmosą ir „Virgin Galactic“ nepradėjo siūlyti to pakartoti bet kuriam iš mūsų. Taigi, dabar jau ir nebedrąsu galvoti, kas toliau, nes mūsų turbūt laukia ir Marsas, ir „juodosios skylės“ ir, galų gale, paraleliniai pasauliai ar kelionė laiku. Vien įvertinus tai, kaip greitai ir ženkliai pakito mūsų kelionės per pastaruosius 20 metų, akivaizdu, kad naujovės nesibaigia, jos čia pat, už kampo. Nes Žemės rutulys vėl pasidarė plokščias.
Pasaulio sienos išnyko – dar atsimenate tuos laikus, kai reikėjo grumtis minioje prie Vokietijos Federatyvinės Respublikos ambasados? Žemintis renkant ir teikiant popierius, įrodančius, kad turi pinigų, darbą bei nenuginčijamą priežastį grįžti į Lietuvą? Laukti keletą valandų prie sienos kirtimo punkto į Lenkiją? Atsakinėti į beraščių pareigūnų klausimus,“ko čia važiuoji?“, „Kada grįši namo?“. Tai jau praeityje, tačiau tik nesakykite, kad nepasiilgstate to meto, kai vartydamas pasą galėjote matyti savo visą gyvenimo istoriją spalvingose vizų lipdukuose ar anstpauduose… Europos Sąjunga, Šengenas, reikalinga viza, gauta paštu – pasaulis pagaliau pradėjo suvokti, kad žmonės visada turės daugiau bendrų bruožų nei skirtumų.
Visada turite mobilųjį ryšį – nuėjo į praeitį ir tie laikai, kai galėdavote kelionėje išties pasislėpti ir atsipalaiduoti. Dabar Jus gali rasti bet kur ir bet kas, tačiau ir Jūs iš bet kur galite susisiekti su bet kuo. Taip keliauti yra saugiau ir patogiau. Bet ir sunkiau žavėtis svečios šalies grožybėmis, kai kažkas vis suburzgia kišenėje, o kolegos balsas klausia, kur palikote „tą ataskaitą“…
Elektroninis paštas – visiškai pakeitė „atviruką su Londonu, atsiųstu iš Bulgarijos“. Bet ir suteikė galimybę būnant bet kur pasaulyje betarpiškai dalyvauti visuose gyvenimiškuose ar savo verslo procesuose, taip, beje, pagimdant ir keistą maniją Afrikos dykumose ar Azijos džiunglėse nuolat ieškoti Interneto kavinių ar „Wi-fi“ ryšio.
Skaitmeniniai fotoaparatai – o juk dar visai neseniai laukti valandą fotolaboratorijoje buvo įprastinė bet kurios kelionės dalis. Po to laukė ritualas popierines nuotraukas kaišioti į albumus, įkyrėti draugams primygtiniu siūlymu jas pažiūrėti, raustis tarp albumų ieškant reikalingo ir t.t. Kur tie albumai šiandien? Kompiuteryje, žinoma.
Keliaujame lengvesni – kartu su pigių skrydžių bendrovėmis atsiradusios svorio apribojimo taisyklės oro uostuose mus padarė lankstesniais ir gal net šiek tiek… tauresniais. Galima dėl to piktintis, bet galima įžvelgti ir teigiamą to pasekmę – nebūtina vežtis su savimi keleto lagaminų skudurų, kad suvoktum, jog ne tai pelno žmonių pagarbą Jums. Be to, kaip neabejotinai pastebėjote ir patys – kur kas smagiau keliauti tuščiomis rankomis, nei suplukus tampyti tuos pačius skudurus.
Planuojame keliones internetu – kaip pasirodė, kiekvienas mūsų gali būti savo kelionių agentu. Internetas iš esmės labiausiai paveikė visą kelionių industriją, ir kai 1997 metais atsirado pirmoji internetinė kambarių rezervavimo sistema „Hyatt“ viešbučių tinkle, šis procesas tapo nebesugrąžinamu. Dabar mes gaime ne tik rasti, susiplanuoti, užsisakyti ar gauti patarimų. Mes patys galime patarti kitiems arba savo įspūdžiais pasidalinti su visu pasauliu. Na, ir netgi pasirinkti savo norimą vietą lėktuve, jei dar tikite tokiais dalykais, kaip „saugios vietos“. O jeigu prabilome apie kelionių saugumą, tai –
Skrydžiai oru pasidarė saugesni – nors ir galite sutikti tūkstančius žmonių, kurie bijo skristi, o paklausti, kodėl, atsako „nes lėktuvas gali nukristi“. Tačiau tikrovėje žmonės bijo ko kitko – mums išvis būdinga vengti aplinkos, kurios mes negalime įtakoti. Sacharos viduryje mes dar galime šliaužti, ieškodami išsigelbėjimo, iššokę iš grimztančio „Titaniko“ Atlanto platybėse mes dar galime plaukti, tačiau pakilę į dešimties kilometrų aukštį, mes negalime skraidyti. Iš to ir kyla diskomfortas bei skrydžių baimė. Tačiau pradžiai būtina atminti – net Lietuvoje egzistuoja kur kas didesnė tikimybė mirti nuo asilo įkandimo nei žūti aviakatastrofoje. Taip pat žinokite, lėktuvai nekrenta šiaip sau, ir neveiktų jokia aviakompanija, jei būtų kitaip ar jos skrydžių saugumo nereglamentuotų griežti įstatymai. Įvertinant pastarųjų 20 metų tradicinių Europos aviakompanijų nelaimių statistiką, pasirodo, kad bendras katastrofų skaičius nesiekia net dešimties, o ir jų nesaugiausios yra „Aeroflot“ ir „Turkish Airlines“, kurias net sunku ir „europietiškomis“ pavadinti. Tačiau jei vis tiek ruošiatės lėktuvo katastrofai ir netikite tuo, kad pomirtinis gyvenimas yra nepalyginamai gražesnis už tą, kurį turite dabar, ruoškitės išgyventi – vietą rinkitės ties lėktuvo sparnais (ten yra patvariausia orlaivio vieta), skrydžio metu negerkite alkoholinių gėrimų, neatsisekite saugos diržo, nenusiaukite batų, neįkyrėkite palydovėms ir tikėkite pilotais – kaip paprastai, tai šaunūs žmonės, savo darbą išmanantys žmonės, kurie, kaip ir Jūs, visai nenori mirti. Na, o jei piktinatės išaugusiais saugumo patikros reikalavimais oro uostuose, tiesiog žinokite, kad jie sukurti būtent Jums. Neužmirškite, pasaulyje vyksta karas ir džiaukitės, kad mes esame „gerųjų“ pusėje.
Skrydžiai oru pasidarė nepatogesni – nes jie pasidarė pigesni. Žinoma, skrydžio metu niekas neberūko tų šlykščių cigarečių, bet dabar lėktuve už dyką net ir akmens galvai prasiskelti nebegausi. Be to, prieš 20 metų ekonominės klasės salone netgi statistiškai buvo daugiau vietos kojoms (ir gėrimai buvo nemokami), o verslo ar pirmajai klasei maistą gamindavo geriausi Europos restoranų šefai. Bet kaip tik tada pradėjo formuotis pigių skrydžių koncepcija, kuri ir pradėjo diktuoti madą išplėsti vietų skaičių keleivių komforto sąskaita. O tada ir visų kitų likusių kelionės aspektų – maisto, bagažo, tualeto, pramogų ir t.t. Galima tuo piktintis, bet esama ir teigiamų pasekmių – galų gale, tai tik porą valandų trunkantis skrdis už kurį sumokėta keliasdešimt litų. Jei norite šiek tiek daugiau komforto, visada galite pasirinkti tradicines aviakompanijas, nors ir ten vyksta analogiški taupymo procesai.
Viešbučiai pasidarė patogesni – skamba, žinoma, paradoksaliai, tačiau didžiųjų viešbučių tinklų sėkmės paslaptis ir slypi tame, kad žmonės yra linkę tikėti standartais. Prieš 20 metų Europoje buvo nepalyginamai daugiau kambarių su bendrais dušais ir tualetais, dabar privatumo yra daugiau (tokiose šalyse, kaip Šveicarija, viešbučio kambarys su savu tualetu kainavo dvigubai brangiau nei be jo). Anksčiau į viešbutį galėjome atvykti be jokios kambario rezervacijos, o ir patį viešbutį rasti netoli geležinkelio stoties ar bet kur miesto centre – pasirenki, kuris patinka, užeini ir deriesi dėl kainos , kuri kabodavo tiesiog prie viešbučio įėjimo. Už kambarį mokėdavome grynais, ir niekas nereikalaudavo kreditinės kortelės kaip garanto. Bet ir žmonės tada buvo geresni. Mini baruose gėrimai ir užkandžiai stovėdavo kaip stovėję, ne ant elektroninių indikatorių, kaip dabar. Niekas neapeliuodavo į Jūsų sąžinę, versdamas naudoti tą patį rankšluostį kelias dienas iš eilės (atseit „saugokime planetą“, nors tikrovėje tai yra tiesiog milijonus korporacijoms sutaupantis rinkodaros triukas). Nors, kai pagalvoji, kiek laiko tuose viešbučiuose praleidžiate, ir ar tūnoti kambaryje čia atvažiavot? Kaip rašė Majakovskis: „greičiau miegok, turiste, tavo pagalvė reikalinga kitam“.
Kelionės traukiniais pasidarė greitesnės – ne tik dėl technologinio progreso, bet ir dėl to, kad traukiniai yra priversti konkuruoti su pigių skrydžių bendrovėmis savo kaina ir komfortu. Traukiniai išvis pasidarė prašmatnesni, dabar jau juose galima rasti ir vietą dviračiui pasikabinti, ir vaikų žaidimų aukštelę. Vietoje rėksmingos ir ūsuotos vagono palydovės, „darančios biznį iš sausainių ir arbatos“ Jus pasitinka dailiai nuaugusi mergina, kalbanti keliomis užsienio kalbomis. Jūs jai oriai rodote Vilniuje įsigytą bilietą, tinkantį kelionei po visą Europą, visomis traukinių kompanijomis – patogumas, neregėtas nematytas dar prieš dešimt metų.
Traukinių stotys pasidarė nušiurusios – kadaise traukinių stočių restoranai buvo „legendiniai“, ir juose pietaudavo ne tik Anglijos karalienė ar Šerlokas Holmsas, bet ir pats didžiausias pasaulyje sibaritas Džeimsas Bondas, laukiantis ekspreso į Stambulą. Dabar tuos restoranus pakeitė greito maisto „taškai“ – „McDonald‘s“, KFC ar „Pizza Hut“. Nors geležinkelio stočių architektūra, menanti tuos laikus, kai jos buvo šalies galybės simboliai išlikusi, tačiau pastatų vidus ir turinys – pakitęs neatpažįstamai. Elektronika, plazminiai displėjai, interneto ryšys – ar apie tai kadaise galėjo pagalvoti jų statytojai?
(Straipsnis spausdintas proginiame kelionių agentūros WEST EXPRESS leidinyje)