Tiesą sakant, man jau pabodo klausytis apie pensininkų problemas. Jos man svetimos ir nesuprantamos, aš jų beveik nesutinku ir, kiek save pamenu, pensininkai šioje šalyje niekada nebuvo patenkinti – nei okupacijos metais, nei tranzitiniu laikotarpiu, nei laisvos rinkos sąlygomis. Tai tiesiog banalu.

Nes man kur kas įdomiau, kaip Romanas Abramovičius įrengs savo nuosavą „Airbus“ lėktuvą. Man kur kas labiau rūpi, kurlink plauks Saudo Arabijos princas savo asmeniniame povandeniniame laive, ir kas bus matyti pro jo iliuminatorius. Mane domina, kokius laikrodžius perka „Formula One“ lenktynininkai, kaip lėbauja Rusijos oligarchai, ką perka „Ričistano“ gyventojai (turtingi išlaidautojai iš tos pačios Rusijos bei Indijos ar Kinijos). Kaip eilinis viduriniosios klasės atstovas, aš godžiai žvelgiu į jų tvoros pusę įkvėpimo, dieną naktį galvodamas, kurią jų gyvenimo dalelę dar galėčiau pasivogti ir parsitempti į šią liūdną šalį.

Sakote – tai tuščia ir beprasmiška? Galbūt. Tačiau – kas tai sako? Prabanga buvo smerkiama ir laidojama jau ne kartą. Ir visada ją smerkia bei laidoja tie, kuriems ji nepriklauso ir net nėra skirta – proletarai bei naivios intelektualės. O prabanga tebeklesti. Kol turtingieji ja neatsižais, vargšams belieka tik šnibždėtis tarpusavyje ir įsivaizduoti, kad jie yra aukščiau viso to bedvasiškumo bei tuštybės. Tačiau, ponios ir ponai, Jūs nesate aukščiau to. Jūs tiesiog turite mažiau pinigų ir turto. (Žinoma, neturtas – ne yda. O štai pavydas – tai jau mirtina nuodėmė, kokiais tik šūkiais jis nebūtų dangstomas). Kadaise amerikiečių rašytojas F. Scottas Fitzgeraldas liejo panašią nuoskaudą Ernestui Hemingvėjui: „(…) nes turtuoliai yra tokie skirtingi, nei mes (…)“. „O taip“, – atrašė jam E.Hemingvėjus, – „labai skirtingi – jie turi daugiau pinigų“.

Tačiau tikrovė yra dar žiauresnė – turtuoliai turi ne tik daugiau pinigų. Kad ir kokiais būdais jie susikrovė savo turtus, tai beveik visada buvo ryžto, drąsos ir rizikos kombinacija – tai, ko mes, paprastieji, niekada neturime. Pastaruoju metu mes tik ir tegirdime apie vargšus – skurstančius pensininkus, atleistuosius iš darbo, bankrutavusius, neišgalinčius susimokėti, tačiau beveik niekada neišgirsi gero žodžio apie turtinguosius. Mes manome, kad turtuoliai – tai dideli namai, prašmatnūs interjerai ir greiti automobiliai. Tačiau niekada nemanome, kad turtai – tai prasmė, tai įveikta aukščiausia kalno viršūnė. Kodėl reikia būti turtingu? Nes tai daug ko išmoko. Nes tai padaro mus vyrais.

Todėl, gal nebūtina ant prabangos griežti dantį, tiesiog gal iš jos galima kažko išmokti?

KAM VISUOMENEI REIKALINGA PRABANGA?

Paradoksalu, bet senovėje, net ir vergovinėje santvarkoje žodis „prabanga“ reiškė kažką tokio atstumiančio. Romėnai žodį „luxuria“ („perteklius“, „didybė“, „puikybė“) dažniausiai naudodavo neigiamame kontekste, kaip kritikos objektą, o štai žodį „virtus“ („dorybė, kuklumas“) – kaip pagiriamąjį, ir visada – kaip antipodą prabangai. „Luxurios“ reikėjo vengti – labiausiai vidinės disciplinos pagalba, nes romėnai jau tada žinojo – visko pertekęs gyvenimas veda prie iškrypimo ir silpnumo. Diogenas savęs klausdavo: „ko man iš tikrųjų reikia?“ Jo išmąstytas atsakymas buvo vienas – protingo, prasmingo ir kuklaus gyvenimo.

Tačiau „luxuria“ vis tiek vyravo visuose imperijose ir santvarkose, nes puikybė – neišvengiamas žmogaus prigimtinis bruožas, kiekvieno mūsų „Achilo kulnas“, prieš kurį buvo bejėgiai ir didžiausi pasaulio didvyriai. Imperijos ir santvarkos puvo ir griuvo, o brangūs drabužiai bei aksesuarai vis tiek simbolizavo politinę valdžią iki pat Didžiosios Prancūzijos revoliucijos. Tik buržuazinės demokratijos laikais politikams nebereikėjo akivaizdžių  valdžios simbolių, o Industrinės revoliucijos metu naujieji turtuoliai norėjo atrodyti rūstūs ir rimti, kaip jų verslas, todėl rinkosi kuklius drabužius. Taip karaliaus skeptrą pakeitė nežymi krokodilo odos piniginė (argi ne ji yra nūdienos finansinės valdžios simbolis?), o prabanga jau nebereiškė  pademonstruoti auksu siuvinėtų liemenių – auksą pakeitė kokybė.

Nes, kuo didesnė demokratija visuomenėje, tuo geriau visi mato, ką Jūs turite. Didžiosios Prancūzijos revoliucijos nuopelnas būtent ir buvo tai, kad masės pradėjo stebėti, ką turi ir kaip elgiasi turtingieji, nes anksčiau prasčioko akiai tai buvo nematoma (ko vis dar nepasakysi apie Kiniją ar Šiaurės Korėją). Šiandien prabanga prieinama kiekviename bute, tereikia tik įsijungti televizorių ar atsiverti aukštuomenės kronikos žurnalą.

Nes, kaip tyčia, prabanga taip ir neišnyko nė vienos revoliucijos metu. It pagal kokį fizikos dėsnį, keisdavosi tik jos būsena. Nes ji, kaip bebūtų keista, visada buvo reikalinga. Prancūzų filosofas Monteskjė sakė, kad „be prabangos negalima, nes, kai turtingieji gaili pinigų, vargšai badauja“. Gali skambėti išties eretiškai ir visiškai priešingai romėnų įsivaizdavimui, bet klestinti prabanga – tai socialinio stabilumo požymis. Kai visuomenė nestabili, ir prabanga pavojuje. Nes dar niekas – nei Kristus, nei Konstitucija – nėra sugebėjęs efektyviai apsaugoti asmens turto.

PRABANGOS MASIŠKUMAS

Nes prabangą tegali apsaugoti pati prabanga, tiksliau pasakius, jos iliuzija. Jos siekiamybė.

Iš dalies tai paaiškina, kodėl šiandien prabanga iš pirmo žvilgsnio yra nuvertėjusi. Bėda ta, kad ji pasidarė masiniu reiškiniu, tiesiog pernelyg lengvai pasiekiama. Dar visai neseniai kašmyras buvo kažkas ypatingo, šiandien jo pilna visur, net supermarketuose. Džeimso Bondo gerti šampanai puikuojasi „ikiuko“ parduotuvėje, visi žino žodį „dizaineris“, rinkodaros specialistai nevengia termino „prabangus“ apibūdinti bet kuriam automobiliui (nes pats žodis neišvengiamai traukia bet kurį prasčioką). O ką jau bekalbėti apie „Rolex“ klastotes ant taksi vairuotojų riešų?

Tame, beje, nieko nuostabaus – daugelis prabangos dalykų istorijos eigoje yra tapę masiniais ir visiems prieinamais. Pavyzdžiui, Biblija – iki Gutenbergo išrasto knygų spausdinimo, ji buvo prabangos daiktas, perrašoma ranka ir iliustruojama geriausių meistrų. Arba cukrus – prieš 200 metų jis buvo laikoma sidabrinėse rakinamose skrynelėse, už kurią šiandien mokami nemaži pinigai, skirtingai nuo jose talpinamo cukraus… Kadaise ir Olandijoje tulpės buvo brangesnės net už auksą.

Vokiečių sociologas ir kultūros istorikas Reinholdas Knollis tvirtina, kad prabangos suvokimas pasikeitė per pastaruosius dešimt metų: „prabanga iš principo yra vienas iš tų žodžių, kurie pasidavė visuotinei infliacijai ir buvo nuvertinta, – jis yra labai miglotai suvokiamas ir naudojamas bet kam apibūdinti: vienam – tai penkių žvaigždučių viešbutis, kitam – rankų darbo batai, trečiam – galimybė gerai išsimiegoti“.

Tačiau, jo tvirtinimu, „iš esmės prabanga – tai visada besaikis išlaidavimas“.  Pavyzdžiui, praeito amžiaus šeštajame dešimtmetyje Austrijos ambasadorius Maskvoje G.Wodackas rengdavo vakarienes, per kurias svečiams tiekdavo tik lengvus ir paprastus užkandžius. Tačiau, kad jo niekas neapkaltintų šykštumu, šalia lėkščių stovėdavo acto stiklinė, kurioje buvo ištirpintas deimantas – matyt, tai ir yra „prabanga“, „luxuria“ tikrąja to žodžio prasme. Kai „Formula One“ lenktynininkai po sėkmingo finišo vieni kitus laisto brangiu šampanu (tokia tradicija) – tai „išlaidavimas“, nes šampanas yra skirtas jį gerti, o ne laistyti. Nes tikroji prabanga – tai ribų peržengimas. Visada.

XVIII amžiuje vienas Vengrijos aristokratas užsimanė Vienoje vykusiame karnavale suvaidinti vargetą, tačiau norėjo, kad jo kostiumas būtų „brangiausias vargetos kostiumas  visame pasaulyje“. Jis rado saliamonišką sprendimą – išėmė Carravagio paveikslą iš rėmų, jame išpjovė skyles galvai ir rankoms, ir tokią drobę užsivilkęs, vaikščiojo Vienos gatvėmis viso karnavalo metu.

Todėl turčiams taip dažnai ir iškyla dilema – kur tos naujos ribos, kurias galima peržengti? Ir taip staiga pasirodė, kad niekas nebežino, kas ta prabanga iš tikrųjų yra šiandien. „Rolex“, „Godiva“ ar „Rolls-Royce“ – taip stereotipiškai įsivaizduojami daiktai, kuriuos vartoja turtingi žmonės. Jie yra prieinami visiems turčiams, taip, tačiau kas iš mūsų nori atrodyti taip, kaip „visi“? Ir ką jie vartoja, tie turčiai, ir kaip jie elgiasi, jei jiems norisi kažko daugiau, nei tai, kas prieinama „visiems“?

Iš pradžių į pagalbą atskubėjo rinkodaros specialistai, pasiūlę vietoje žodžio „prabangus“ vartoti terminą „ypatingas“.

Kaip sukurti tą „ypatingą“, kad išsiskirtumėte iš minios? Prieš kelis dešimtmečius viskas buvo aišku: prabanga buvo tai , kas brangu ir išskirtinės gamybos – prieinama tik turtingiesiems ir privilegijuotiems, nedaugeliui žmonių. Šiandien gamintojai yra sugalvoję, kaip apibrėžti naują prabangos esmę – pirkėjai jau nebenori vien mokėti tūkstančius už rankinę ar paltą. Jiems nebereikėjo vien kažko, kas būtų pagaminta su širdimi ir nagingai. Iš retų medžiagų. Jiems net nebereikėjo kažko, pagaminto tik pagal užsakymą.

Jiems reikėjo „istorijos“. Epo. Mito. Legendos.

Tarkime, jei vilkite brangų kašmyro megztinį, kad ir kaip bežiūrėsi – tai viso labo tik medžiaga. Tačiau jei žinote, kad jis pasiūtas iš vilnos, nukirptos nuo ožkos, besiganančios kažkur vaizdingose Mongolijos kalvose, kurias pasiekti džipu nuo artimiausio kaimo trunka dvi su puse dienos, ir surinkti pakankamai vilnos šiai kolekcijai užtrunka ištisus dešimt metų, tada už tokį megztinį mokėti 12 tūkstančių dolerių pasidaro tarsi prasminga. Nes tai yra istorija, tai yra legenda, tai yra tai, kas padaro bet kurį mūsų „ypatingu“. Tokią pačią legendą gali turėti ir iš pirmo žvilgsnio paprasčiausi džinsai ar „Premium“ klasės mineralinis vanduo (tiesiog vanduo, beje), kurio butelis „Claridge“ viešbutyje Londone kainuoja 50 svarų…

Taip prabangos pirkėjai šiandien perka istoriją su charakteriais ir konfliktais, pradžia, viduriu ir pabaiga. Detalės gali keistis (kai kurios istorijos netgi kelti etikos problemas), tačiau kiekviena istorija visada turi pabaigą – Jus.

AR VERTA?

Kadaise amžinatilsį Šabtajus fon Kalmanovičius rinkosi pirkti sau nuosavą lėktuvą. Apžiūrėjęs „gero aparato“ saloną, jis paklausė pardavėjo mums visiems tarsi įprasto klausimo – o kiek gi litrų degalų jis suryja šimtui kilometrų nuskristi? „Pone“, – mandagiai atsakė jam pardavėjas, – „jei Jums kyla tokie klausimai, Jūs dar nesate pasirengęs turėti savo nuosavą lėktuvą“.

Nes tai vėl paaiškina, kodėl kai kurie žmonės ant savo automobilių deda padangas su dygliais, pagamintais iš „Swarovski“ kristalų. Tai yra prabangos esmė – kad pajustų savo gyvenimo prasmingumą ir savo asmens svarbą (dažniausiai vis dėlto mitinę). Net nereikia žinoti, kiek tai kainuoja pagaminti, užtenka žinoti, kiek tai kainuoja nusipelnyti.

Prabangos vartotojams pinigai niekada nebuvo ir nebus problema. Jiems nieko nereiškia išleisti pusantro milijono litų šviestuvui ar įsigyti lovos čiužinį už pusę milijono litų, išleisti milijoną už automobilį ir šaipytis iš auksinių Prezidentūros tualetų, vadinant juos „paraša“. Žinoma, masės dėl to neišvengiamai karščiuojasi – kodėl turčiai taip švaisto pinigus?

Ir išties, ar naudojant tokius daiktus, turtuolių gyvenimai yra geresni ir kokybiškesni, ar ypatingesni, ir keliantys didesnį pasitenkinimą, nei mūsų?

Ar galima suvokti mentalitetą žmogaus, kuris šlapinasi į „Neorest 600“ unitazą (kuris šildo, plauna intymias kūno vietas, groja, leidžia kvapus, analizuoja šlapimą ir persiunčia duomenis gydytojui)? Ar galima pateisinti asmenį, makaronus užpilantį „Armando Manni“ alyvų aliejumi su ištirpintu auksu? Ar galima mėgautis kavos „Kopi-Luwak“ skoniu, kurios 100 gramų kainuoja 600 dolerių (per metus pagaminama vos 250-300 kilogramų šios kavos, juoba ir jos pagaminimas ne toks jau estetiškas: Malaizijos ir Indonezijos džiunglėse gyvenanti kačių rūšis ėda prinokusias kavos pupeles, kurias pusiau suvirškintas pašalina iš savo organizmų išmatų pagalba – būtent tai ir yra čiabuvių surenkama kava, kuria mėgaujasi tikrieji kavos gurmanai)?

Ar neiškyla klausimas, kad pinigus galima geriau panaudoti, nei sumokėti už vienos nakties nakvynę viešbutyje „TY Warner Suite“, „Four Season“ Mahetene, Niujorke 30 tūkstančių dolerių (1100 kvadratinių metrų ploto butas su keturiais balkonais, aukščiausios klasės suderintas pianinas ir židinys, ir „Zen“ kambarys su kriokliu, treniruoklių salė su masažo stalu, 200 kvadratinių metrų ploto biblioteka, atskiras pusryčių kambarys. Per televizorių rodomi absoliučiai visi pasaulio televizijų kanalai, nemokami telefono skambučiai kad ir į Mėnulį. Taip pat – asmeninis liokajus, „Maybach“ limuzinas su vairuotoju)?

Koks sveiko proto žmogus naudos „Plank Cor“ muilą su sidabro „nanodalelėmis“, už kurį teks pakloti 125 dolerius? Argi ne pižonas yra tas, kuris vairuoja „Bugatti Veyron“ automobilį, kainuojantį pusantro milijono dolerių (pasiekiantį 400 km per valandą greitį, galios beveik 100 arklių jėgos daugiau, nei „Ferrari F430 Spider“ – sportinių automobilių etalone)? Gers 50 tūkstančių dolerių kainuojantį „Movida“ kokteilį, kurio taurėje puikuosis įmestas žiedas su deimantu?

Šlakstysis kvepalais, kurių flakonėlis pagamintas specialiai tik konkrečiam asmeniui ir kainuoja keturis tūkstančius dolerių?

Sunku ir suprasti, kaip taip galima, ar ne?

Tačiau pagalvokite, ar turi tie žmonės aiškintis Jums? Kas Jūs? Kas nuo Jūsų iš esmės priklauso šiame gyvenime?

Nes atsakymas yra paprastas – prabanga įgyja prasmę tik tada, kai yra perkama tada, kai jos reikia Jums, o ne kažkam kitam. Prabanga įgyja prasmę tada, kai ją turintis žmogus atsiriboja nuo kitų nuomonės ir spaudimo. Prabanga niekada nebuvo demokratiška, ir niekada niekam ji neturėjo atsiskaityti. Teisinga, matyt, sakyti, kad prabanga yra „tai, kas sukurta tik man, ir man tepriklauso“. Ir jei tokiam kūriniui reikia „peržengti ribas“ ir sugriauti taisykles, kodėl gi ne?

Nes individualumas – būtent individualumas, o ne jo kaina padaro gyvenimą prasmingu. Nes, prabanga gali būti ir keliauti be jokio rankinio bagažo, vilkėti nelygintus marškinius, važinėti dviračiu ir gyventi taip, kaip dainavo Bobas Dylanas: „jei per tą laiką, kai atsikeli ryte ir eini lovą vakare, darai tai, ką nori, Tu esi laimingiausias žmogus pasaulyje“.

Tikroji prabanga niekur neišnyksta, nesensta ir nesikartoja. Žinoma, už mums gerai matomo fasado yra žmonių, kurie nešioja vienetinės gamybos laikrodžius, apie kurių gamintojus masės net nėra girdėjusios, geria vynus, kurių butelis kainuoja daugiau nei Jūsų automobilis, ir klauso muzikos per garsiakalbius, pagamintus iš nevibruojančios medžiagos (ko gamtoje praktiškai net nebūna). Jie turi savo turto vadybininkus ir asmenines konseržje paslaugas (tarkime, suteikiamas kartu su „Vertu“ mobiliuoju telefonu). Kaip žinia, konseržjė – tai žmonės, kurie gali gauti viską, kas yra legalu – tiems klientams, kurie yra turtingi, bet neturi laiko. Žinoma, niekas nesiuntėja konseržjė pirkti prabangos dalykų, bet tvarkant logistikos reikalus, turtingi užsakovai gauna kur kas vertingesnio – laiką sau patiems.

Nes tikros sėkmės indikatorius yra ne vartojimas, o saviraiška ir laisvo laiko kiekis, kurį galima skirti asmeniškai sau. Turėti idealus, atrodyti paprastai. Išmokti vertinti kokybę ir komfortą, niekinti išsidirbinėjimą, smerkti vartotojiškumą, mylėti, o ne tiesiog užsiimti seksu, daugiau skaityti ir mažiau šėlti vakarėliuose. Privatumas ir uždarumas – kertiniai naujos epochos žodžiai.

„Apple“ kompanijos vadovas Steve Jobsas gauna 1 dolerio algą per metus. Tai madinga. Tiems, kurie visko turi, trūksta nedaug – tik asmeninės erdvės ir ramybės. Matyt, iš esmės tai ir yra, anot Diogeno, „prasmingas, kuklus ir protingas gyvenimas“. Gerai pagalvojus, net jis, gyvendamas statinėje, turėjo neįtikėtiną prabangą – gyventi sau, niekam neatsiskaitinėjant. Tikiu, vieną dieną mes visi išmoksime taip gyventi.

(Straipsnis spausdintas portale „Delfi”)