Per pastaruosius dvylika metų aš Nigerijoje apsilankiau du kartus – juk tai pakankamai ilgas laiko tarpas ne tik palyginti ar įvertinti šios šalies pažangą, bet ir mums, lietuviams, nuolat virkaujantiems dėl mažėjančių „trijų milijonų“, staiga suvokti demografinio Afrikos užtaiso mastą: nuo 2007 metų iki 2018-ųjų Nigerijos gyventojų skaičius padidėjo 60 milijonų.

Iki 200 milijonų. Ir dar augančių kiekvieną mielą dieną. Nigerija – ne tik daugiausiai gyventojų turinti Afrikos šalis, buvusi jos sostinė Lagosas – su 23 milijonais gyventojų yra antras pagal plotą Afrikos (o turbūt ir pasaulio) miestas po Kairo. Nigerija yra šešta pagal apimtis naftą eksportuojanti šalis, ir nuo 1999 metų – ketvirta pagal dydį “demokratija” pasaulyje (čia taip amerikiečiai mėgsta sakyti). Ir, beje, „didžiausia Afrikos ekonomika“ (taip pat amerikiečių tvirtinimu) – nors sunku suvokti, ką tai iš tiesų reiškia, nes Nigerija iš esmės negamina nieko su pridėtine verte (išskyrus didžiausią pasaulyje „Guinness“ alaus daryklą, keliasdešimt kinų pastatytų gamyklų bei naftos versloves šalies pietuose jokia „ekonomika“ čia nė iš tolo nekvepia). Šitą tekstą rašau iš Vilniaus dydžio miesto Bauči, kuriame nėra absoliučiai jokios gamyklos ar artelės. Trumpiau, Nigerija – tai Afrikos ekonominis gigantas molinėmis kojomis. Tiesiog didžiausia vartotojų rinka.

Ir tuo pat metu Nigerija jau kelerius amžius yra žinoma kaip chaotiškiausia ir viena pavojingiausių pasaulio šalių. Jau pirmieji viduramžių portugalų jūrininkai sakė: „venk Benino įlankos, į ją lengva įplaukti, bet sunku išplaukti“. Nūdienos turistams – tai itin nepatraukli šalis: purvina, dulkėta ir nustekenta, šiukšlina visi kur papuola, infrastruktūra sugriauta per pilietinius karus ir riaušes, nuolat dingsta tai vanduo, tai elektra, benzino trūksta, bankomatuose gryni pinigai baigiasi labai greitai (stambiausia kupiūra – 2 eurų vertės), o karštis, žmonių gausa ir įkyrumas vargina. Žalumos nedaug, o ir ta pati nuniokota bei pergyvena ekologinę katastrofą dėl besaikio naftos siurbimo ir visiško valdžios abejingumo tokiems hipotetiniams niekams, kaip „aplinkos apsauga“. Žmonėms čia rūpi viena – kaip prasimanyti pinigų. Valstybė tebėra didžiausias darbdavys, tad ir belieka siuntinėti naiviems amerikiečiams pasiūlymus „pasidalinti palikimą“ arba sukti ienas į kokią nors policiją – ir uždirbti 50 eurų per mėnesį. Dėl pinigų stygiaus, kaip jau patys žinote, čia nuolat grobiami žmonės išpirkai, o laivai aplenkia tą pačią Benino įlanką, kaip ir viduramžiais.

O juk Nigerija su niekuo iš išorės net nėra kariavusi per savo nepriklausomybę! Taip, ji turi ilgą ir turtingą karinių diktatūrų istoriją, gali pagrįstai didžiuotis didžiausia pasaulyje korupcija visuose gyvenimo ir visuomenės lygiuose, čia vyksta nuolatinis religinis ir etninis konfliktas, kurį kasdien žūstančiųjų mastais kokioje nors Lietuvoje būtų drąsiai galima prilyginti pilietiniam karui. Nors Nigerija dar iki 2080 metų bus viena pagrindinių pasaulio naftos tiekėjų, tačiau absoliuti gyventojų masė tebegyvena vos už vieną baksą per dieną.

„Kontrastų šalis“, – pareikštų Albertas Laurinčiukas. „Šūdą tie kontrastai“, – atsakau aš. Taip, pro purvynus čia brenda moteris gražiausiais pasaulyje raštais padabintomis suknelėmis, taip, sostinės Abudžos prašmatniausiame „Hiltone“ galima sutikti turtingųjų nigeriečių, atvykstančių naujausiais „mersais“ (kažkodėl lygis čia yra važinėti kelių ar keliolikos mašinų konvojais) ir akivaizdžiai mintančių nafta (sakoma, kad sykį kažkuris vietinis oligarchas išsinuomavo prezidentinius apartamentus „Hiltone“ tam, kad būtų kur savaitgaliui sudėti iš kažkur pakeltą „cashą“), ir kabos ant jų „Kenneth Cole“ kostiumai, tačiau net ir tai atrodo kažkaip nenatūraliai ir bjauriai. Nes tas pats turtuolis nepasidrovės prikibti prie tavęs „Hiltono“ lifte ir paprašyti „viza to USA“ (to, beje, nuolat prašo ir policijos pareigūnai).

Nigerija yra žiauri ir vargana šalis, tačiau buvimas čia yra įsimintinas ir pamokantis. Čia puošniuose rūmuose gyvena ir šimtmečius menančių dinastijų sultonai, ir dykumose klajoja laukiniai, nežinantys, kas yra elektra. Čia veikia keletas religijų ir 250 etnininių grupių, šnekančių 450 kalbų. Čia galima pamatyti visas žmogiškąsias nuodėmes, čia išties galima išmokti neskubėti ir nesiparinti.

Baltojo žmogaus kelionė Nigerijoje iš taško A į tašką B čia visada bus nepatogi, kiekvieną jo žingsnį lydės bardakas ir stresas (juoba kad susidaro įspūdis, kad vietiniai tai daro tyčia), tačiau, jei kam patinka tikri iššūkiai, tai tokiems Nigerija ir yra skirta. Kaip sakoma turistų žinynuose, kaimyninė “Gana – tai Afrika pradedantiesiems” (čia Užkalniui, nuolat besipuikuojančiam savo darbo patirtimi Ganoje). Kaip sako rimti vyrai, “Nigerija – tai Afrika itin patyrusiems”. Tačiau taip sakoma turistams. Ir nutylima, kas Nigerija yra joje dirbantiems…

O mums sakoma – „jei išgyvensi Nigerijoje, išgyvensi ir visur kitur“. O, kaip žinia, pasaulis neramus, ir darbo jame dar daug. Ir todėl aš atsakau, ko čia važiuoti – pasitikrinti savo jėgas. Padaryti šią šalį prieinama mūsų vaikams ir anūkams. Atvesti į ją „McDonald‘s“ ir „Double Cafe“. Sukurti čia žmogaus elgesio standartus, pagal kuriuos visas pasaulis vieną dieną pavirs tokiu, kokiu jį savo sapnuose ir mato Kūrėjas.

Taigi, kiekviena ilga kelionė Ngerijos keliais (vidutiniškai šešios valandos trunka nukakti 300 kilometrų) dažniausiai praeina visai smagiai bedardant per duobes. Visur pakelėse (ar keliautum į musulmonišką šiaurę, ar į krikščioniškus pietus) šiukšlių kalnai, ypač celofaninių maišelių, nes čia kažkaip laikoma aukštesne klase kiekvieną nupirktą niekalą įdėti į celofaninį maišelį – taip ir nukloti ištisi hektarai tais panaudotais maišeliais. Beje, kalbant apie šiukšles, nigeriečiai pasižymi tuo, kad svaido jas kur papuola. Ir nereikia puoselėti iliuzijų, kad kokiame nors „Hiltone“ mano šiukšlės, išmestos į šiukšlių dėžę, būtinai pateks į sąvartyną, jos bus paprasčiausiai išpiltos už viešbučio tvoros.

Benzino kolonėlių pakelėse daug, bet absoliuti jų dauguma tuščios ir neveikiančios, tačiau pakelėse stovi ilgiausios eilės autocisternų, iš kurių vietiniai stumdo benziną ir „saliarą“ tik daina! Iš pradžių buvo baisu ir nuorūką pro langą išmesti, kad nesusprogdintum viso to balagano, tačiau po to pats pradėjau jaudintis, kai pamačiau, kad vietiniai benziną pildami iš kibirų į bakus, patys smalija kaip velniai – ir ką, nė vienas nesprogo, bent jau man matant (kažkada net Lietuvos žiniose buvo pranešta, kad toks degalų sprogimas Nigerijos pakelėje nusinešė 300 žmonių gyvybes, tačiau ką tai reiškia, kai per dieną Nigerijoje jų gimsta 25 tūkstančiai?). Važiavome pro tokią valstiją gan reikšmingu pavadinimu Nigeris, ir ūmiai nustebau pasijutęs, kad tai turbūt yra vienintelė pasaulyje vieta, kur nebaudžiamas gali tarti šį žodį, ir tau dar pritariamai visi palinksės. Beje, pamačiau, kaip vietiniai Nigerio vaikai daro biznį – taip kaip kelias yra be pertrūkio duobėtas, kai kuriose vietose jie užpila duobes smėliu, jas sulygina, t.y. atlieka tą darbą, kurį turi padaryti Kelių direkcija, tačiau už tai iš pravažiuojančių mašinų reikalauja babkių. Ir ką? Mūsų vairuotojas nuolat svaidė pro langą smulkius banknotus jiems, o aš sau džiugiai kartojau – jes, bravo, biznis, darykite biznį, kad ir taip, bet darykite biznį (ką jau daug metų kartoju Afrikai). Pakelėje (o ir šiaip visur) galima užkąsti daugiausiai ryžių (kurie iš esmės ir yra pagrindinis Nigerijos maistas, nes visa kita – tai tik priedas prie jų) su, pvz., garsiąja „bush meat“, t.y., neaiškios kilmės jautiena, kurios bet kur pasaulyje net negausi – kietumo kaip virtas batas, nerealiai… Nesugebėjau sukramtyti nė vieno gabalo, tačiau užskaičiau mielai tokią patirtį.

O bet kuris Nigerijos didmiestis pasitinka kaitra, kurį apgobia čia viską yra tarsi rūkas, ir lietuvių kalba yra per skurdi tokį karštį apsakyti. Prie kaitros dar reikia pridėti masę liaudies, tradicinę smarvę ir betvarkę – visas afrikietiškų potyrių bukietas vienoje vietoje. Bet linksmybės tuo nesibaigia! Tokiame krikščioniškame mieste Ilorine pradžiai apvažiavome porą viešbučių pažiūrėti, kas ir kaip, ir prie “jautienos iš bato” tą dieną gavau dar vieną patirtį smagią – viename viešbutyje atvedė mus parodyti “Presidential Suite” (150 eurų para) – du sutvarkyti kambariai, TV, kondicionierius, netgi šaldytuvas, tačiau ypač mane užvežė neišpasakytai klaikios bobos portretas miegamajame ant sienos, nežinau, kaip “prezidentinis svečias” sugebėtų ir užmigti, kai tokia pabaisa į jį smerkiančiai žvelgia, bet gal tai ir yra menas, ką čia jau besupaisysi šiais laikais? Kyštelėjau nosį į tualetą ir net nepatikėjau akimis savo – kažkas unitaze prišikęs riebiai ir vanduo nenuleistas. Pradėjau rėkti ant neva tai vadybininko, maždaug, kas per standartai? Kuo mus čia laiko, ar čia kas nors išvis ką nors tvarko, o ką, jei aš išties būčiau prezidentas, incognito į Nigeriją pailsėti atvykęs? Vadybininkas susigūžė iš pradžių, tačiau problemą išsprendė afrikietiškai racionaliai – tiesiog nuleido vandenį ir paklausė “OK, Sir”?

Vis dėlto nebuvai tai OK, ir apsistojome valstybiniame viešbutyje, tipo, vietinėje “Lietuvoje”, kur ir teko praleisti daug mėnesių prieš daugelį metų, o panašiame tenka leisti laiką ir dabar, tik jau musulmoniškoje šiaurėje, pačioje „Boka Haram“ teritorijų pašonėje. Tačiau tada mano džiugesiui nebuvo ribų, kai sužinojau, kad viešbučio generalinis direktorius yra baltasis pietų afrikietis, tikras afrikaneris! Pradėjo šviestis nemenka nuolaida! Tačiau ir pirmasis susitikimas su rasiniu broliu neapsiėjo be afrikietiškų ornamentų. Klausiu vietinių darbuotojų, kur rasti tą generalinį direktorių? Jo nėra dabar, man atsako, jis Lagose, grįš vakare. Vakare tai vakare, bet dabar eiva pas jo sekretorę, gal duos telefoną, paskambinsiu. Nuėjome, ir ką sau manote? Generalinis tas tai sėdi ofise išdidžiai, ir jokiame jis ne Lagose, ir net neplanuoja ten važiuoti. Eilinį kartą suvokiau – netikėk nė vienu žodžiu, čia išgirstu. Kaip sako rusai ir kadaise Ronaldas Reiganas Gorbačiovui – „proveryay, no doveryay“. Taigi, susitikome su tuo afrikaneriu, visa kita. Toks iš veido ir sudėjimo į Žydrūną Ilgauską panašus, nusikamavę jau nuo vietinės egzotikos. Atbuvo čia metus, išvažiuos neužilgo. Kaip Nigerija, klausiu? “Žinai”, sako tas išsyk paniurdamas, “bandžiau šitiems žmonėms padėti kaip beįmanydamas, pavargau”.

Vos nesurikau. Tai buvo mano paties žodžiai apie Afriką. Išskyrus paskutiniąją dalį, žinoma.

Aš vis dar čia, ir vis dar tikiu, ir tebeturiu visus savo stereotipus ir viltis. Esu čia su galingiausiu ginklu, kokį žmonija sugebėjo sukurti – tiesa – ir su veiksmingiausiu tepalu nuo visų ligų – demokratija. Aš atiduodu jiems savo laiką, atplėštą nuo savo šeimos ir šalies, dovanoju savo širdį ir tiesiu tvirtą ranką. Nes, kaip kadaise sakė Šventieji Tėvai: pasidalink su išalkusiuoju savo duona, atvesk į savo namus benamį, parodyk pasiklydusiajam kelią, aplankykime Kristų, priglauskime Kristų, aprenkime Kristų, pabučiuokime Kristų, apkabinkime Kristų, nes vanduo nuplauna ugnį, o aukos nuplauna mūsų nuodėmes!

Už tai, kad afrikaneris buvo toks su mumis geras ir išties suteikė savo rasiniams broliams nuolaidą, pakvietėme jį vakare išgerti. Prie mūsų prisijungė dar viena norvegė, ir keturiesė nusileidome į restoraną. Afrikaneris buvo jau davęs nurodymus, ir stalas, kurį išvydau, sukrėtė – buvo nukrautas taip, kad net Nigerijos masteliu būtų privertęs sudrebėti visko mačiusius. Tad po dienos, praleistos su sausainiais ir “jautienos iš bato”, kaip smakas srėbiau kukurūzų sriubą, kandau troškintos asilienos, mėgavausi kepta barakuda, siekiau batatų ir kramčiau virtus maniokus, pyliau padažą tiesiai į burną ir atnašavau arbūzo, žodžiu, rijau, čepsėjau ir riaugėjau persiėdęs, – ir viskas, ką turėjau daryti, tai pilna burna kinkuoti galvą ar suurgzti pritariant, kai tas afrikaneris, beveik neprisilietęs prie savo maisto, visą vakarą išsijuosęs plūdo ir ūdė savo juoduosius viešbučio darbuotojus. Sykiais tebekramtydamamas paklausdavau ko nors provokuojančio, tipo, kaip pakito gyvenimas „en Ziud Afrika“ po apartheido žlugimo, jau iš anksto žinodamas atsakymą, nes bičas nepavargdamas tryško karšta neapykanta juodiesiems ir žėrė vis naujus įrodymus, kokie jie debilai ir laukiniai. Norvegė, čia praleidusi taip pat savaitę, nuolat šliūkšteldavo žibalo į ugnių informacijomis, kurias „skaitė kažkuriame žurnale“ apie tai, kad šito regiono vandens šaltiniuose, anot „mokslininkų“, trūksta ne tai geležies, ne tai gipso, t.y., cheminių medžiagų, būtinų smegenims vystytis, todėl visi čia auga protiškai atsilikę. Afrikaneris tik užversdavo akis į viršų, skėstėldavo rankomis ir vėl pradėdavo viską iš naujo: „jei ne apartheidas, Pietų Afrika nebūtų tokia išsivysčiusi, kokia yra šiandien“…

Iš pradžių tame atsiminimų vakare atstovavau liberalųjį sparną, tipo, visi mes Dievo vaikai, ieškokime pozityvo, būkime tolerantiški, vėliau, kai persikėlėme į kitą restoraną, susikeitėme rolėmis – dabar jis nusiminęs skundėsi nežinąs ką daryti, kad juos priverstų dirbti, o aš žėriau efektyviuosius patarimus, kaip britai tvarkė nepaklusniuosius kolonijinės eros laikais (pavyzdžiui, britų kolonijiniai pareigūnai niekada su nigeriečiais nesisveikindavo, neatsakydavo į jų sveikinimus ir išvis su jais beveik nekalbėjo, bet kai jau prabildavo, vargas tam, kuris neklausys. Arba – su afrikiečiais, kaip su šunimis: iškilus konfliktinei situacijai, visada reikia eiti kuo arčiau jo, žvelgiant į tarpuakį, nenuleidžiant žvilgsnio ir kalbant itin greitai, tik taip jie pradeda trauktis, vanas, pasiduoda). Manau, taip ir liko tas afrikaneris nesupratęs, ar aš liberalas, ar radikalas, kaip bepasižiūrėsi, iš visų pusių savas. Kažkuriuo momentu jis net pradėjo įsivaizduoti, kad aš tarsi gyvenęs Pietų Afrikoje iki apartheido žlugimo, nes kažkaip orientavausi terminologijoje ir chronologijoje (nes, aišku, nežinojo jis nei Lietuvos, nei litvakų). Išvis toje chebroje pasijutau kaip kokiais 80-aisias kur nors Bloemfonteine, nes su vietiniais patarnautojais afrikaneris kabėjo tik pakeltu tonu ir aršiai. Stebino, prisipažinsiu, nes net nesitikėjau, kad tokių žmonių išvis yra pasaulyje belikę, o ypač tokioje Nigerijoje, kurioje visiems baltiesiems patariama sėdėti uodegas pabrukus.

Su mumis gyvenančios norvegės asmeninė istorija irgi buvo ne ką mažiau sukrečianti – čia ji atvažiavo pas savo boyfriendą švedą Johanną, kuris taip nei iš šio,  nei iš to čia treniruoja lyg tai Nigerijos olimpinę futbolo rinktinę, lyg tai kažkokią antrojo diviziono komandą – nelabai supratau per tą erzelį. Tačiau ką tikrai supratau, kad tas švedas vėlgi nei iš šio, nei iš to yra ir Gorano Ericssono sūnus, taip taip, to paties, „legendinio“, kuris Anglijos rinktinę treniravo – to perklausiau porą kartų. Bet atseit tėvu nesiremia, pats nori karjerą daryti. Kažkaip miglotai dar buvo užsiminta, kad tėvas Ericssonas čia baudžiasi atvažiuoti sūnaus aplankyti, yra dabar bedarbis, turi daug pasiūlymų iš įvairių Europos klubų, bet galvoja apie karjerą JAV, kaip Davidas Beckhamas, tipo, babkių nori daugiau užsikalti. Bet kuriuo atveju, sūnus, nors irgi gyvena tame pačiame viešbutyje, vis būna išvykose su ta ar tai rinktine, ar tai su ta komanda atsiliekančia, bet dar kažkaip buvo paminėta, kad nigeriečiai futbolistai (vėlgi, nežinia, ar olimpiečiai, ar antrojo diviziono žaidėjai) labai mėgsta “Pringles” čipsus, kurios kremta be perstojo, nes yra įsitikinę, kad tai, kaip “europietiškas maistas” yra labai maistingas ir sveikas. Ir niekaip nesiseka Ericssonui-sūnui jų atkalbėti ar įrodyti, kad “Pringles” yra ne maistas. Ir t.t., ir t.t. Tačiau kai galiausiai pamačiau ir tą garsųjį Ericssono sūnų, nebuvo mūsų susitikimas apvainkuotas sėkme. Kai pasisakiau, kad iš Lietuvos esmi, anas paklausė, kaip gyvenimas „Pribaltikoje“? Ir velnias timptelėjo mane už liežuvio pasakyti, kad „ne toks nuobodus, kaip Švedijoje“, dėl ko jis, matyt, užpyko, nes daugiau klausimų man neturėjo. Kažkaip ir nebendraujame po to.

Bet tankiai bendraujame su vietiniais. Nors visi kalba angliškai, tačiau kažkaip nesuprantamai – tokiu ištisiniu bubenimu. Į mūsų klausimus dažniausiai atsako „Thank you“, kas reiškia, kad nelabai supranta ir mus… Mėgsta atsakyti ir tokiu mįslingu junginiu kaip „Yes No“, ką irgi turbūt reikia bandyti suvokti tik pagal intonaciją, kas čia turima omeny.

Tačiau ir be fonetinių niuansų, gyvenimas čia neleidžia užsimiršti! Anądien ėjome audiencijos pas valstijos Gubernatorių, žmogų, kuris čia yra absoliutus valdovas, ir kurio pirštelio mostelėjimo užtektų išžudyti tūkstatnčius tautiečių. Visi keliais prieš jį vaikščiojo, laipiojo sienomis, parinosi kaip beišmanydami, jaudinomės ir mes, kad tik gyvi iš Jo rezidencijos išeitumėme. Užėjome, „salam aleikum“, visi reikalai. Susėdome padiskutuoti apie Nigerijos ateitį, vyksta produktyvus dialogas jau visą pusvalandį, žiūriu į tą Gubernatorių, ir neapleidžia nuojauta, kad čia kažkas ne taip, bo kabo to paties Gubernatoriaus portretas ant paties Gubernatoriaus kabineto sienos (kaip pas kokį Staliną), bet veidai visai nesutampa su mūsų pašnekovu, juoba kad Gubernatorius kaip ir ūsuotas, o tas, pas kurį mes sėdime – be ūsų… Įsidrąsinęs paklausiau Jo: „o kas, tiesą sakant, Tamsta pats būsite?“ Paaiškėjo, kad čia joks ne Gubernatorius, o kažkoks nereikšmingas valdininkėlis. Klausiu palydovų, pas ką čia tokį mus atvedėte į Gubernatoriaus kabinetą? O tie atsako lyg niekur nieko, taigi, Gubernatoriaus nėra, po kaimus važinėja, tai gal šitas tiks? Taip čia viskas ir vyksta tokiu stiliumi… Sakoma, kad vyrai čia sugeba panašiems susitikimams išsinuomoti netgi ministrų kabinetus, kad tik padarytų įspūdį potencialiems investuotojams, ir kaip nesižavėsi vietine išmone?

„Kodėl nigeriečiai meluoja kiekviename žingsnyje?“ – klausiau žinovų. „Nori tau malonumą padaryti“, – toks buvo ironiškas atsakymas. Tipo, jei nori išgirsti, kad viskas gerai, tai ir tą išgirsi. Nes iš esmės viskas tarsi ir gerai savaime. Grąžos čia niekada negausi tiek, kiek privalu atgauti. Užrinki, atiduoda. Aršesni  dar ir pasiginčija. Liberalai tvirtina, kad tai dėl to, kad mes vietinių akyse automatiškai esame turtingesni, neva, „suprantamas kiekvieno žmogaus noras pagerinti savo buitį“, kaip kadaise sakė Marksas, o „meilė artimam savo“ – argi ne pagrindinė Biblijos mintis? Taigi, privalu dalintis! Nevalingai prisimenu mūsų, lietuvių elgesį prieš užsieniečius 1988-1992 metais, kai dėl elektroninio laikrodžio merginos buvo pasiruošusios nekaltybę atiduoti, o vyrai – Tėvynę parduoti…

O gal taip Afrikoje iš tiesų ir turi būti? Pavyzdžiui, net ten, kur ryžius valgau, tipo, esu „nuolatinis klientas“. Nueina pardavėja grąžos, nes, atseit, neturi tiek atiduoti iš tokio stambaus banknoto (tarkime, 1 euro). Spėju ir ryžius suėsti, ir cigaretę surūkyti. Įsiveržiu į virtuvę. Sėdi visi it niekur nieko. „Kur grąža?“ – rėkauju. Ta pati pardavėja nustebusi žiūri, maždaug, ko kabinėjiesi, šykštuoli? Po trumpų apsikeitimų malonybėmis, tingiai keliasi ir atiduoda pinigus it šiukšles bomžui – tam durneliui mizungu. Ir taip beveik kasdien. Ir, svarbiausia – alternatyvos nėra, kitur eiti paėsti nėra kur, nebent neaiškios kilmės bandelių ar mango prisipirkti gatvėje ir valgyti savo viešbučio kambaryje… Arba – nueini į kiečiausią mieste „žuvies restoraną“. „Per kiek tą žuvį prakeiktą paruošite?“ – klausiu jau kaip senbuvis. „Per 20 minučių”, – atsako man tingiai. Sėdime, laukiame. O kalbėti tarpusavyje net jau nebėra apie ką – viskas išsakyta per tuos mėnesius. Po 40 minučių vėl klausiu, „kur ta fucking žuvis?“ „Už 20 minučių“, – vėl man tingiai atsakoma. O kalbėti vis nėra apie ką. Sėdime kaip durniai, rūkau, tyliu. Ir, žinoma, po pusvalandžio vėl klausiu „ar išvis ta žuvis egzistuoja?“. „Jau tuoj“ – seka atsakymas. Pradedu kelti bangas, kas per betvarkė, kiek galima laukti? Keliuosi išeiti, užteks. „Tuoj, ko čia jaudinies? Arba sumokėk, bo žuvis jau iškepta“, – išgirstu. Nueidamas padavėja dar pavadina mane “arsehole“. Po kelių minučių grįžta ir klausia, „gal ponas čipsų pageidauja prie žuvies?“ Bulvių išties nevalgėme jau mėnesį, kodėl ne. Ir banali pabaiga: po 15 minučių prieinama ir sakoma, kad virtuvėje „problemos“, todėl „čipsų nebus“. Bet prineša žuvį galų gale, kurios jau ir nebesinori, bo persirūkiau, gal dar ir ricinos, kaip kokiam rasistui šliūkštelėjo… Ir tuo pat metu prisėda prie stalo norinčiųjų vietinių pabendrauti, pasiteirauti mandagiai, kaip Nigerijoje patinka, tipo? Nuveji kaip kokius uodus, tačiau štai kažkas jau iš kitos pusės lenda… Ir pabaigai dar saugumo agentė, kuri mus neva tai kuruoja, staiga ateina mūsų aplankyti, sėda prie stalo, užsisako limonado ir pradeda vėjus kalbėti. Ir t.t., ir t.t.

O vakarai? Mūsų viešbučiai tradiciškai būdavo vienintelės vietos mieste, kuriose beveik nuolat buvo tiekiama elektra, ir veikė televizorius, ištisai transliuojantis „MTV Base“ arba „MTV Africa“ kanalus. Kitais žodžiais, amerikietiškojo hip-hopo ir repo klipus. Tų miestų aukštuomenė tradiciškai rinkdavosi mūsų restorane pažiūrėti tų klipų ir, manau, būtent tai formavo jų iškreiptą pasaulėžiūrą – visiems jiems atrodydavo, kad Amerikoje baksai auga ant medžių, ir tereikia tik pabūti smarkesniam, ir tavęs laukia dideliausi džipai, šampano vonios su baltosiomis „bitches“ ir visi kiti civilizuoto pasaulio malonumai. Į mano nedrąsius komentarus, kad yra truputį kitaip būdavo numojama ranka, bet nebuvau ir nužudytas – visgi teikiau perspektyvą gauti tą „viza to USA“, gal dėl to manęs buvo ir pasigailėta…

O naktys? Su savo garsais, maliariniais uodais ir tvankumu? Ir prie to – nuolatiniais policijos ir kariuomenės reidais – kelia visus ir tikrina dokumentus. Neva, ieško teroristų ir prostitučių – žmonių moralė čia aukšta, ypač teritorijose, kur veikia šariato įstatymai. Bet aš niekada nepykstu, galų gale, ir mano saugumu kažkas rūpinasi. O savaitgaliais mūsų viešbutis knibždėte knibžda krikščionių, suvažiavusių čionai iš viso pasviečio maldoms. O maldos tai ne bet kokios – vertos atskiro aprašymo.

Pradžiai prasminga būtų paminėti, kad žmonės čia išvis yra labai religingi, pilni miestai ir kaimai tokių funkcionalių užrašų, kaip „Please do not urinate here. Jesus loves you.“ Arba „Islam is beautiful“. Vairuotojas mūsų musulmonas, kiekvieną penktadienį popiet nusiplaudavo nuo darbo maldai, o vertėjas – uolus krikščionis, vis besiveržiantis padaryti mums ką nors gera ir gavęs iš mūsų algą kiekvieną savaitgalį, dievagojasi, kad dešimtadalį atiduos savo bažnyčiai (nors lig šiol dar to kažkodėl nepadarė). Ir išvis, nepaisant savo religingumo, nigeriečiai, aišku, vis tiek elgiasi taip, lyg nereikės vėliau prieš Aukščiausiąjį atsiskaityti už savo darbus. Štai dar vienas kontrastas!

Taigi, tą atmintiną sekmadienį krikščionys visą rytą po mūsų langais giedojo himnus, mušė būbną ir šoko. Tai buvo to garsiojo amerikietiškojo „pentekostalinio“ tipo bažnyčios pamaldos: tos, kuriose žmonės šoka ir dainuoja, ir rankas tiesia, ir ekstazėje krenta it nuomario apimti. Iš ko turbūt ir „Tikėjimo žodis“ savo stilistiką yra visą perėmę? Ir tądien turėjau progą pats pamatyti iš arti, ką tai reiškia, ir net sudalyvauti visame tame balagane. Taigi, mūsų vertėjas įkalbėjo mane su kolege pasiklausyti kažkokio „nerealiai gero“ pastoriaus. O ką daugiau veikti? Nuėjome.

Salėje sėdi 500 prakaituotų maldininkų, orkestras, videokameros, mus baltuosius parodė ant ekrano, tipo, svečiai. Pastorius skaldė bajerius gerą valandą, pasakojo apie Samsoną ir Dalilą, chebra svaigo ir pritariamai ūžė (mane patį asmeniškai visada vežė to Samsono istorija, ypač ta vieta, kur jis, privalėdamas susimokėti už pralaimėtas lažybas iš kažkur turėjo gauti 30 paklodžių ir 30 drabužių – tiems laikams nemenkas turtas! Kur juos gauti? Samsonas pasielgė racionaliai, tarsi kokioje Nigerijoje būtų gyvenęs – „anksti ryte nuėjo į Aškeloną, užmušė trisdešimt filistiečių ir atėmė iš kiekvieno po antklodę ir drabužį“). Kažkas man už nugaros nuolat burbėjo „that‘s right“ pastoriui pritardamas. Knietėjo ir man pasisakyti aktualiais Bažnyčiai klausimais, kaip antai, naujausius atradimus dėl Naujojo Testamento laiškų autorysčių, kaip sakoma, akis jiems pagaliau atverti. Nes, kaip Jūs visi žinote, mane pažįstą, visada tai darau, prašytas ar neprašytas, negaliu tylėti. Visada privalau tai padaryti – bet kokiomis aplinkybėmis – dėl to savo jau vaikystėje įkvėpto savo tiesaus kelio pojūčio, kuris išlieka net tuomet, kai kelias priekyje yra svaiginamai vingiuotas… Tačiau man, kaip liūdnai pagarsėjusiam Biblijos kritikui, žodžio, aišku, niekas nesuteikė.

Bet tenenutrūksta tavo gija, o pasakojime! Taigi, visos linksmybės prasidėjo, kai nigeriečiai stojo giedoti psalmių. Vien nuo garso buvo galima įtikėti Kristų – būgnininkas kaip paklaikęs daužė būgnus, gitaristas išsirietęs „tilteliu“ pjaustė ant „soliagos“, dar vienas trio narys apsiputojęs maigė jonikos klavišus, o chebra ekstazės apimti tiesė rankas į pastorių, kuris it koks Džeimsas Braunas plastiškai judėdamas rėkė nuo scenos „aleliuja“. Esktazė buvo visuotinė, ir mintijau sau: štai jie, Kristaus kariai! Štai jie, mūsų skydas kovoje su džichadu! Štai tie, kuriuos kažkas pasiųs į Jeruzalę vėl atkariauti mūsų Viešpaties kapo. Ir taip tebūnie!” O kad jų ketinimai rimti, paaiškėjo, kai mano kolegė, neatlaikiusi viso triukšmo, pabandė nusiplauti, tai buvo sulaikyta apsaugos su žodžiais „kas per disrespektas, sister, alio?“ Ji bandė paaiškinti, kad jai jau gana šito sekso, ir teko vos ne jėga veržtis iš tos meilės begalinės, kur krikščionys rankomis susikibę, grimzdo gilyn į dieviškąją bedugnę, tylią ir tyrą, kur susiliejama su tykia angeliškos išminties šviesa. Ir sukniubo visi kaip vienas ant kelių.

Ir nužengė į jų tarpą Jėzus.

Bet aš tuo metu jau mirkau viešbučio baseine, kur mane stebino dar nematytas įdomus afrikietiškas aspektas – kaip kadaise teigė pasaulio matęs Džeimsas Bondas, afrikiečiai nemoka plaukti, o gėjai  – švilpauti (ir nereikia čia dabar nesėkmingai bandyti sau panosėje pašvilpauti, o sunerimęs skaitytojau!). Tie keli nigeriečiai, kurie ateidavo į mūsų baseiną, yra konkrečiai labai pasikėlę, matyt, krimtę mokslų kažkur Europoje, nes plaukti moka, tiesa, plaukia kaip begemotai – labai garsiai ir tūžmingai. Taigi, net ir Meilutytei čia būti darbo! Ir išvis, būtų čia ką veikti mums visiems – ne tik milijoninius palikimus dalintis!

Tokių minčių motyvuotas nepraleidau ir progos pabandyti Lietuvai iškovoti pirmąją užjūrio koloniją! Būtent Nigerijoje. Mat, žemių čia daug, o ir būta istorijoje gražaus precedento! Buvo kadaise Britanijos imperijoje toks tūlas Brukas, kuris XIX amžiaus viduryje sugebėjo taip patikti tuometiniam Brunėjaus sultonui, jog tas atriekė anam gerą šmotą savo žemių Indonezijoje ir Malaizijoje, nuo ko prasidėjo ne tik Britanijos kolonijų istorija tose žemėse, bet ir baltųjų radžų Brukų dinastija.

Todėl, kai sykį lankėmės kažkuriame tai nedideliame vietiniame emirate (labai painiu pavadinimu iš keliolikos žodžių, tad atsimenu tik vieną žodį iš jo – Iža), vietinis sultonas (vėlgi vardu iš keliolikos žodžių, bet tarp kurių buvo ir Iža), kurio leidimo reikėjo norint darbuotis jo emirate, staiga panoro mane išvysti! Žinoma, sutikau, nuėjau, tikėdamasis jį sužavėti savo asmenine charizma ir gauti čia žemių Lietuvai, kas bus graži vieta gyventi, jei prie Baltijos jūros mums pasidarys riesta! Ir galvojau sau, štai, sultone, ateina pas tave lietuviškasis Brukas! Drebėkite, o nekrikštai!

Įsimintinas tas vizitas buvo dviem apektais. Pirma, prigrasino vietinis protokolo šefas man prie sultono nesiliesti, nekalbėti neklaustam, neatsisukti į jį nugara. Galvojau, bus žiauriau: reikės keliais prie jo eiti, akių nepakelti, bučiuoti rūbo kraštą, bet apsiėjome be to. Visa rūmų menė buvo išklota kilimais, kuriais man buvo leista oriai žengti mėšlinais kamašais, kai aplink besimalantys ordos seniūnai tipeno basi – taip man buvo rodoma pagarba. Laukėme sultono pusvalandį, atseit, rengėsi po „grožio miego“, kurio buvo prigulęs po sočių pietų. Vis išlįsdavo pažas, pasakydavo, kad „sultonas tuoj ateis“, ir vėl pranykdavo. Galų gale prasidėjo sujudimas, išlindo toks senis auksu siuvinėtais rūbais – gyvas sultonas! Sėdo į sostą, klausia, maždaug, ko atėjote, mužikai? Pradėjau sklandžiai aiškinti, kad Lietuvai reikia nemažos jo žemių dalies, kuria gal teiktųsi monarchija perleisti geriems žmonėms, bet jis mane nutraukė (aiškiai nesupratęs, ko aš čia lendu? Kokia Lietuva? Kokios žemės?) ir pradėjo laiminti mane, mano šalį, tautą, gimines ir artimuosius. Ką man daryti? Pradėjau dėkoti ir savo ruožtu jį laiminti. Laiminome vienas kitą per vertėją keliolika minučių. Jis klausydamas mano laiminimų, vis nenustygo vietoje, muistėsi, nekantriai kasėsi, kėlė koją ant kojos, pariesdavo jas po savimi, dantis rakinėjo, ir staiga ka-a-a-d atsiriaugės griausmingai – pats Kristus būtų apsivėmęs! Supratau, kad vizitas baigtas, ir išėjome atatupsti. Vairuotojas klausė, ką taip ilgai ten veikėme, bet argi aiškinsi čia kiekvienam, kad Lietuva buvo per penkiolika minučių nuo savo pirmosios kolonijos Afrikoje įsigijimo?

Tačiau bent jau pabandyti buvo verta! Juk Nigerija – ne tik kontrastų, bet ir unikalių galimybių šalis!