Sakoma, „prieš prietarus net ir popiežius yra bejėgis“ (per neseną Vatikano paslapčių skandalą, kai buvęs popiežiaus Jono Pauliaus II liokajus atskleidė daug informacijos apie Jėzaus vikaro įpročius, tarp kita ko buvo paminėta, kad pontifikas visada stengdavosi iš lovos pakilti dešine koja). Net šiais laikais, kai jau tuoj skrisime į Marsą ir kompiuteriui leidžiame valdyti savo namus, mes vis dar bijome juodų kačių perbėgančių kelią, stuksenam į medį, nesisveikiname per slenkstį ir tikime, kad nauji metai bus tokie, kaip juos sutikome.

Prietarai – tie tamsumo ir obskurantizmo simboliai supa mus visur – darbe, namuose ir net moksle. Juoba kad dauguma prietarų įvariose kultūrose visiškai sutampa – į medį tris kartus stuksena ir anglai, ir argentiniečiai, ir rusai, taip darė netgi senovės egiptiečiai. Mat, dar jų laikais, senovinėse kultūrose ir civilizacijose medis buvo Dievybės įsikūnijimas, tad jie liestis reikėjo bet kokios nelaimės ar laimės atveju. Ankstyvieji krikščionys lietė medį ieškodami paguodos Jėzuje, nukryžiuotame ant medinio kryžiaus – ir būtent jie įvedė madą stuksenti (siekiant pažadinti gerąsias dvasias) ir stuksenti tris kartus – švenčiausios Trejybės garbei. Tos pačios Trejybės labui krikščionys pradėjo tris kartus spjaudyti per kairįjį petį – siekiant nuginti piktąją dvasią. Mat senovėje buvo manoma, kad ant dešiniojo žmogaus peties sėdi gerasis angelas, o ant kairiojo – velniukas, kurį ir nuvejame spjūviais. Kairė kūno pusė išvis buvo ir tebėra laikoma „negera“. Kaire ranka negalime sveikintis, ką nors paduoti kitam, o atsikėlus iš lovos į kairės kojos reiškė, kad diena bus bloga.

Tačiau dažnai prietarai skirtingose kultūrose turi ir skirtingą reikšmę. Pas mus juoda katė reiškia blogį (šis įsitikinimą mums atnešė vokiečiai), o Anglijoje – gėrį ir sėkmę, nors būtent anglų dvasininkai kadaise ir įvedė sąmpratą apie tai, kad juodas katinas – velnio įsikūnijimas, todėl vduramžiais ir naikino juos su pavydėtinu uolumu. O štai šiksnosparnių anglai vengia, nors mes jiems esame visiškai abejingi. Graikai šalinasi mėlynakių žmonių, o raudonplaukius išvis laiko vampyrais. Ispanai niekada neišskleidžia skėčio namuose (kad neužrūstintų Saulės dievo), niekada nepalieka nesuskliaustų žirklių, neina po kopėčiomis (kad nepažeistų gyvybės trikampio), bet, pvz., visai nesibaimina juodų kačių.

Bet keturlapis dobilėlis mus vėl suvienija – jis neša laimę visoje Europoje.

Prietaringiausi pasaulyje – kinai ir japonai. Įskridęs į jų namus drugelis neša sėkmę. Japonai niekada nesifotograjuoja trise (nuotraukoje esantis per vidurį trauks pavojų). Knų ir japonų mergaitės nesišukuoja šukomis su išlaužytais dantukais, nes tai reiškia, kad jos niekada neištekės (pas mus tai reiškia sedėjimas  prie stalo kampo). Japonijoje negalima ir švilpauti – nebus pinigų. Kinai niekada nekanda makaronų, o juos siurbia, tai, girdi, žada finansinį gerbūvį. Didelę reikšmę kinai teikia skaičiams. Aštuoniukė, jų manymu, yra laimę nešantis skaičius, nes panašus į hieroglifą, reiiškiantį „klestėjimą“, o ketvertas panašus į hieroglifą „mirtis“, todėl, savaime suprantama, vengia keturių. Čia, Europoje, mes vengiame skaičiaus trylika, nes tai Judo ženklas – būtent Judas sėdėjo tryliktas prie Paskutinės Vakarienės stalo.

Patys sudėtngiausi prietarai yra susiję su veidrodžiu. Viduramžiais veidrodis išvis buvo draudžiamas padorių žmonių namuose, nes skatino pasipūtimą ir tuštybę, ta proga ir buvo sugalvota, kad iš tų, kas į jį nuolat žiūri, bus atimta siela, nes pats veidrodis – tai langas į kitą pasaulį. Viduramžiais taip pat buvo tikima, kad veidrodyje gyvena žmogaus dvejininkas, todėl taip atsirado prietaras žvilgtelėti į veidrodį išeinant iš namų, tada Tavo dvejininkas bus ramus ir saugos būstą. Jei namuose pašarvotas žmogus, veidrodžiai turi būt uždengti, kad jo siela nepasiklystų veidrodžių karalystėje. Visose kultūrose sudaužytas veidrodis nešė nelaimę. Sakoma, kad tai kilę iš tų Renesanso laikų, kai šeimininkai specialiai sugalvojo tokį bauginimą, kad tarnai vengtų laužyt naminį inventorių. Kita versija – sudaužyto veidrodžio šukėse pasimeta žmogaus siela. Todėl Lenkijoje egzistuoja paprotys sudaužytą veidrodį iškart užkasti – kad šukėse nesimatytų velnio veido.

Beveik išnykęs taip pat europietiškas prietaras prieš ilgą kelionę nesiprausti, nesiskusti ir ką nors siūti (ir ypač užsiuvinėti vilkimą drabužį, nes, girdi, „užsiūsi atmintį“, o nutraukdamas siūlą nutrauksi gyvybės liniją). Tačiau vis dar tebeklesti sovietinė mada „pasėdėti prieš kelionę“ ar išgerti „kad kelelis nedulkėtų“. Šiaip jau rusai manė, kad namų dvasios nenori paleisti šemininkų, tad žmonės sėsdavo ant lagaminų, kad jas apgautų. Tiesa, ir realiame gyvenime toks paprotys yra pravartus – po pasiruošimo sumaišties ramiai atsisėsti ir viską dar kartą apgalvoti.

Paprotys pernešti jaunamartę per slenkstį gyvuoja jau nuo Senovės Romos laikų, nes buvo manoma, kad jei nuotaika suklups ant slenksčio, ta neišvengiamai atneš namams nelaimę. Ir šiandien mūsuose yra vengiama sveikintis per slenkstį ar per jį ką nors paduoti. Tai ne tik lietuviška. Visoje Europoje buvo manoma, kad namo slenkstis yra riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio. Ką nors daryti per slenkstį viduramžiais reiškė iššaukti bereikalingą mirusiųjų dėmesį.

Sunku paaiškinti priežastį, kodėl egzistuoja prietaras nenešti šiukšlių po saulėlydžio, greičiausiai ta kilę iš manymo, jog šiukšlėse slepiasi naminukas, kuris tamsoje neras kelio namo. O štai su druska susijusius prietarus lengva paaiškinti – druska, kaip ir duona visais laikais turėjo sakralinę reikšmę. Išvertus druskinę buvo priimta triskart nusispjauti per kairįjį petį – „kad velnias nenudžiugtų dėl prarasto brangaus turto“. Dėl tos paties priežasties sugadintos duonos žmonės nemesdavo į pamazgų duobę, o atiduodavo žuvims arba paukščiams.

Tradicija leisti į naujus namus pirmiausiai katiną arba pagyvenusį žmogų atsirado iš viduramžiško įsitikinimo, kad pirmasis, užėjęs į naujus namus, mirs, tad nemažai senių taip mielai uždarbiaudavo, imdamiesi tokios misijos.