Jei kartais susiviliojai mokslais universitete, būk budrus – tai ne vien žinių šventovės, bet ir paralelinio pasaulio centrai.
Štai kaip kartais juose nutinka.
Stovi štai Maskvoje Rusijos akademinio pasaulio pasididžiavimas – Valstybinis Lomonosovo vardo universitetas. Įspūdingas 40 aukštų pastatas netoli vieno iš gražiųjų Maskvos upės vingių – dešimtys fakultetų, šimtai profesorių, tūkstančiai studentų, milijonai knygų. Daug kuo jis turi pasididžiuoti – ne vienas Nobelio premijos laureatas yra jį baigęs, ten buvo padaryta daug išradimų, kuriais šiandien naudojies ir Tu.
Tačiau retas Maskvos svečias žino, kad po tais 40 administracinio pastato aukštų yra ir dar septyni aukštai – po žeme.
Oficialiai tie „minusiniai“ aukštai buvo skirti ūkinėms patalpoms. Ūkvedžiai ten laikė muilą ir tualetinį popierių, ruberoidą ir matracus. Per tuos aukštus ėjo šiluminiai vamzdžiai, ten veikė kūryklos. Įprastinės didelio pastato pagalbinės patalpos.
Tačiau tikrovėje ūkvedžiai drįsdavo nusileisti tik iki „minus trečio“ aukšto, ir tai tik patys drąsiausieji. Nes žemiau – likusiuose keturiuose aukštuose prasidėdavo tai, ką Holivudo filme įprasta vadinti „Underworld“ – ir ten gyveno išties neaišku kas. Bomžai ir nusikaltėliai, ateiviai ir mutantai. Ir tų aukštų sklido baisi smarvė ir pragariški garsai. Aimanos ir mefistofiliškas juokas. Nuo „minus ketvirto“ aukšto žemyn tvyrojo absoliuti tamsa, sakoma, kad net vaikai ten gimdavo akli, nes jie niekada nematydavo, o ir neturėjo jokios galimybės išvysti Saulės šviesos…
Nežinia, nuo kokių laikų ir kaip tas kontingentas ten atsirado bei įsikūrė. Žinoma tik tai, kad kartais tie bomžai Žemės paviršiuje surengdavo pasalą, pagrobdavo kokią studentę ir ją nusitempę žemyn išprievartaudavo, sukapodavo kirviais ir suvalgydavo. Vienais metais tose pragaro nasruose dingo keliolika Elektrotechnikos fakulteto „fuksų“, per savo krikštynas pasiųstų ten nutiesti kabelį ir įvesti elektrą (beje, tas praradimas šventės nuotaikos neapkartino). Kartais rusų milicija surengdavo dokumentų patikrinimo reidus į tuos žemutinius aukštus, bet iš ten tokie narsuoliai taip pat niekada nebesugrįždavo…
Universiteto administracija nuolankiai tokius incidentus laikė duoklės atidavimu, it pagal senovės rusų bylinų reglamentą. Ir tai truko ilgai, kol vieną negražią dieną tie požemio gyventojai nepagrobė ir nesuėdė vieno Sovietų Sąjungos vadovų anūkės. Tada valdžios kantrybė trūko – buvo sutelkta kariuomenė, desantininkai, specnazas – ir prasidėjo Universiteto požeminio pasaulio šturmas.
Jis truko tris dienas – tik ugniasvaidžių ir ašarinių dujų pagalba raudonarmiečiai stūmėsi į priekį, nuolat užverčiami akmenimis, nuplikomi karštu vandeniu, smala, o daugelis – ir tiesiog vietoje suvalgomi. Dujokaukės negebėjo karių apsaugoti nuo ten tvyrančios mirtinos smarvės – apsinuodijusius buvo įmanoma atgaivinti tik heliu. Kiti klaiko nuo vaizdų ir visą likusį gyvenimą buvo kamuojami košmarų bei PTSD. Kol galiausiai sutelktų pajėgų štabe buvo nuspręsta viską deginti iš eilės, nusukus žvilgsnius.
Galiausiai visuomenės atstovams pavyko napalmu prasiskinti kelią į pati žemutinį „minus septintą“ aukštą – ir ką jie ten rado?
Ogi pagal paskutinį technikos žodį įrengtą laboratoriją, gaminančią heroiną, tiekiamą visam miestui. Negana to, įmantrią vamzdžių sistemą, jungiančią tą laboratoriją su „plius 25“ aukšte įsikūrusiu Chemijos fakultetu, iš kur studentai nuleisdavo reikiamų chemikalų, kad tie bomžai turėtų žaliavos gaminti produktui, kuris ta pačia vamzdžių sistema buvo užkeliamas aukštyn – o iš ten išnešiojamas po visą Maskvą. Tai veikė ilgus metus, sakoma, kad vienu metu bizniui vadovavo pats Leonido Brežnevo anūkas.
Atkovotus apatinius aukštus buvo nuspręsta užversti akmenimis. Sunaikinta laboratorija sukėlė netrumpą heroino stygių visoje Maskvoje. Šturme dalyvavusių karių parodymai buvo įslaptinti, kaip ir dera Rusijoje.
Tad būk atsargus ir Tu. Maskvos universiteto istorija siekia vos 250 metų, tad ko tikėtis iš senesnių mokslo šventovių?