Prancūzija – specifinė šalis, kurią žmonės arba dievina, arba neapkenčia iki kaulų smegenų. Pradžiai – tiems, kurie ją dievina. 16 akivaizdžių priežasčių, už ką:

Už tą amžiną tradiciją – ryte nusileisti į artimiausią kavinę, išgerti vidutinės kokybės kavos ir užkąsti ją šviežiu kruasanu. Ir toje praktiškai naminėje „braisserie“ sužinoti paskutines naujienas: nuo informacijos, pateiktos popieriniame rytiniame „Le Figaro“ numeryje iki gandų apie mikrorajono gyventojus

Už tai, kad toje šalyje kiekvienas paros metas turi savo pasisveikinimą, ir ne vien banalius „labas vakaras“ ar „laba diena“. Be abejo, tik Prancūzijoje Jums palinkės „geros popietės“ ar „malonios pirmos dienos pusės“. Po tokių pasisveikinimų iškart supranti, kokiame laike ir kokioje erdvėje randiesi.

Už turgų, kuris atsidaro kiekviename kvartale dukart per savaitę, be to, pagal griežtą grafiką, patvirtintą arba mero, arba dar Napoleono laikais. Ir tų turgaviečių žavesys ne prekėse, kurias galima pirkti „tiesiai iš gamintojo rankų“, o publikoje, kuri iš esmės atlieka apsipirkimo promenadą. Tai nė su niekuo nesulyginamas vaizdas – pagyvenusios damos su sabalų kailiniais ir pilnu makijažu, traukiančios vežimėlius ant ratų, ir amžinai tarškančios su pardavėjais apie viską. Tokioje „tuštybės mugėje“netgi užmiršti apie ten parduodamus 300 sūrių rūšių ir 20 rūšių šviežiai iškeptos duonos.

Už nuostabią geografiją. Tik vienintelė Europos šalis gali pasigirti priėjimu prie Viduržemio ir Šiaurės jūrų – Prancūzija, kurios kraštovaizdis varijuoja nuo kalnų iki subtropikų. Svarbiausia gi – tai geografinis kompaktiškumas. Viso dvi valandos mašinoje iš Paryžiaus, ir jau gali išsimaudyti bei paatnašauti šviežių austrių Normandijoje. O po to staigiai pakeisti aplinką, praleidžiant tris valandas greitaeigiame TGV traukinyje ir atsidurti Alpėse, kur, žinoma, gali paslidinėti.

Už automobilių eismą, kuris turi tik vieną taisyklę – „kliūtis iš dešinės“. O terminas „pagrindinis kelias“ čia tiesiog neegzistuoja. Svarbiausioje Paryžiaus kryžkelėje – Žvaigždės aikštėje sueina 12 prospektų ir nėra nė vieno šviesoforo, bet nėra ir avarijų. O jei šviesoforas ir yra, tai jis būtinai bus pradubliuotas antruoju, pakabintu vairuotojo akių lygyje – čia Jums ne Vilnius!

Už prancūzišką „ekskliuzyvumą“. Juk būtent čia viskas yra „geriausia“. Prancūzai patys kuria tuos mitus ir patys juos sėkmingai eksploatuoja. Pavyzdžiui, Eliziejaus laukus čia vadina „pačia gražiausia gatve pasaulyje“, nors nieko ten gražaus, kai pagalvoji. Bet už to slypi ir įspūdingas dėmesys detalėms. Kaip tas sūris dera prie to vyno, o tas šalikėlis prie tų pirštinaičių. Ir neduokdie pažeisti estetiką!

Už ypatingą „d‘artanjaniškumo“ formą, besiribojančią su snobizmu. Prancūzai yra pagyrūnai, bando atrodyti geresni, nei yra iš tikrųjų, tačiau jiems savigarbos išties belieka tik pavydėti.

Už „prižiūrėtas“ moteris, ypačiai „balzakiškojo“ amžiaus. Pvz., paryžietė neneš net šiukšlių į konteinerį nepasidariusi kruopštaus makijažo ir nepasirišusi skoningo šalikėlio, nes žino, kad prie to paties konteinerio gali sutikti savo būsimąjį meilužį. O ir savo namų tarpduryje niekada neleis sau pasirodyti nuzulintu chalatu, atidarydama duris kaimynui , kuris atnešė svogūnų. Dvelkdamas „Yves Saint Laurent“ kvepalų aromatu.

Už santykių lengvumą. „Jūs mylite savo žmoną, o gyvenate su kita moterimi“ – tai juk taip prancūziška!

Už sveiką „protekcionizmą“ ir užjūrio teritorijas. Prancūzams pavyko išsaugoti tai, ką kitos šalys negrįžtamai prarado. Įsigijęs bilietą į „Air France“ reisą Paryžius–For-de-Frans ir praleidęs ore 11 valandų atsidursi, iš vienos pusės, Karibuose, iš kitos pusės – net nepaliksi Prancūzijos teritorijos. Keliai Martinikoje ir Gvadelupėje bus mokami, kaip ir Europos žemyne, o prie įėjimo į bananų plantaciją vis tiek išvysi telefono būdelę su užrašu „France Telecom“ (ir tokios ten tebėra). Ir kavą į tas šalis gabens ne iš kaimyninės Kosta Rikos, o iš žemyninės Prancūzijos. Nors ir brangu, bet užtat valstybiška!

Už „multi-etniškumą“. Nepaisant kinų kvartalų su savo restoranais, kuriuose oficiantai nekalba prancūziškai, ar indusų rajonus, kur kepinių kvapas varo iš proto, Paryžius vis dar kol kas nėra praradęs savo europietiškumo. Ir tegu arabiški kvartalai kažką baugina, o Paryžiaus priemiesčiuose nuolat kyla maištai, Prancūzija visgi garsėja savo nacionaline tolerancija. Atsimenate jų buvusi „pirmąją porą“? Kur dar rasi šalį, kurios prezidentas – etninis vengras, o žmona – italė?

Už „fua-gra“. Svarbiausia – karštą. Ir ne vien už jų skonį bei produkto ypatingumą. Prancūzai atsilaikė Europos Sąjungos ir begalės asociacijų spaudimui atšaukti „barbarišką“ praktiką priverstinai penėti žąsis ir antis. Be to, specialiuoju vyriausybės dekretu, „riebiosios kepenėlės“ nuo šiol yra laikomos Prancūzijos  kulinariniu paveldu.

Už praeities klaidų pripažinimą. Prancūzijoje nebijoma istorijos revizijos, konkrečiau – jos tamsiųjų puslapių. Ir tegu politiniam elitui tai ne visada lengva ir priimtina, tačiau kolonizacija, karas Alžyre ir kolaboravimas su naciais buvo ir tebėra pasmerkti valstybiniu lygmeniu. Be to, pagrindinė nacionalinė šventė čia – vis dar Bastilijos paėmimo diena. Į Didžiąją Prancūzų revoliuciją čia dar niekas neužsimojo.

Už gyvenimo kokybę. Sriaubti gerą vyną atviroje terasoje platanų pavėsyje, stebint, kaip senukai mėto petankę – tai prancūziškojo gyvenimo prasmė. Net pačiame nuošaliausiame kaime Tu rasi centrinį masyvą su vaikų žaidimo aikštele, ir neblogą taverną, ir parduotuvę, ir budintį gydytoją. O apie medicinos lygį, kuris yra ne tik aukščiausias Europoje, o svarbiausia, praktiškai nemokamas, net nekalbėsim, kad nesusierzintumėm.

Už vyno kultą ir kultūrą. Be unikaliųjų vynuogynų, šato ir teruarų Prancūzija yra vienintelė pasaulio šalis, kurios Darbo kodekse, kiekvienas darbdavys yra įpareigotas savo darbuotojus kasdien pavaišinti ketvirčiu litro vyno. Kompanijos arba įstaigos sąskaita, beje.

Už tikrą konjaką ir tikrą šampaną, kurių nereikia vadinti brendžiu ar „Alita“.