Jau 50 metų Artimuosiuose Rytuose trunkančiame dispute dėl ginčitynų Palestinos žemių Izraelis įgijo galingą šalininką. Po aštuonerius metus trukusio Nobelio taikos premijos laureato Baracko Husseino Obamos spaudimo žydams stabdyti nausėdijų plėtrą Vakarų krante, naujasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas yra pareiškęs, kad niekam neleis elgtis su vienu svarbiausių Amerikos „strateginių sąjungininkų“ – Izraeliu „nepagarbiai ir žeminančiai“. Nuo žodžių – prie darbų. Naujuoju JAV ambasadoriumi Izraelyje yra paskirtas neslepiantis savo palankumo žydams kietas konservatorius Davidas Friedmanas (net pačiam Izraeliui, įpratusiam prie pamokslaujančių ir besibarančių JAV ambasadorių – netikėtas paskyrimas!). D.Trumpas yra pareiškęs, kad perkels JAV ambasadą iš Tel Avivo į Jeruzalę (Jungtinių Tautų nepripažįstamą Izraelio sostine) – to dar niekas nėra išdrįsęs padaryti! Ir tai reiškia, kad JAV imasi žingsnių pripažinti „vieningą ir nedalomą“ Jeruzalę, tuo sukeldamas įniršį palestiniečiams, laikančiais Rytų Jeruzalę savo būsimosios valstybės sostine. Iš esmės tai reiškia ir atvirą JAV paramą izraeliečių nausėdijoms Vakarų krante.

Nors tai ir yra viena iš pagrindinių taikos Artimuosiuose Rytuose problemų, kelianti aistras ne vien palestiniečių ar kitų arabų tarpe, bet ir pačiame Izraelyje. Vienų žydų požiūriu, tose nausėdijose gyvena tikri didvyriai, gaivinantys pirmųjų sionizmo pionierių dvasią ir ginantys paties Izraelio saugumą neramiuose šalies pasieniuose. Kitų manymu, ten kuriasi ribotos pasaulėžiūros ir ultrakonservatyvių pažiūrų radikalai arba avantiūristai – abiem atvejais keliantys tiesioginę grėsmę visam regiono saugumui. Naujakurių klausimas minimas visose taikos derybose, ir, kaip paprastai, jis yra tiesioginė kliūtis sudaryti sąlygas tai taikai pasiekti…

Taigi, kas tos nausėdijos – žydiško užsispyrimo ir agresijos simbolis ar išties sionistinės narsos išraiška?

Pradžiai – šiek tiek istorinio ir geografinio konteksto. Išvaryti iš savo antikinės tėvynės žydai per 18 amžių trukusią tremtį niekur neturėjo nei teisės, nei sąlygų turėti ar dirbti žemę. Todėl XIX amžiuje atsiradusio sionizmo (ideologinės-politinės doktrinos, siekiančios užtikrinti kiekvieno žydo teisę grįžti ir saugiai gyventi Pažadėtoje Žemėje, šiandieniniame Izraelyje) pradininkai ypatingai akcentavo žydų ryšį su žeme, kaip vieną iš svarbiausių sąlygų atkuriant nacionalinį-kultūrinį identitetą, pabrėžtą dar Senajame Testamente. Taip pirmieji žydų pionieriai, dar XIX amžiuje atvykę į Osmanų imperijos valdomą Palestiną, turtingų Europos ir Amerikos žydų lėšomis pirko žemę ir steigė ūkius, kuriuose dirbo iki pamišimo, savo pasiryžimu pakeisti nederlingą regiono veidą stebindami aplinkinius arabus. Vėliau tie ūkiai virsdavo Palestinos žydų nausėdijoms, kaimais, miestais – po to jie tapo masinės žydų imigracijos centrais, o jų turtui ginti susiformavę ginkluoti savanorių būriai – ir Izraelio kariuomenės pagrindu.

1947 metais į gausiai žydų apgyvendintas teritorijas buvo atsižvelgta rengiant Jungtinių Tautų Palestinos padalijimo planą, po to buvo paskelbta Izraelio nepriklausomybė, o per 1948-1949 metų Nepriklausomybės karą žydai gavo dar daugiau teritorijų, ir taip susiformavo dabartinio Izraelio valstybės kontūrai.

Naujajai žydų valstybei iškilo dvi strateginės problemos. Pirma, ji buvo apsupta priešiškai ir agresyviai nusiteikusių arabų valstybių. Antra, centrinėje šalies dalyje atstumas tarp valstybinės sienos ir jūros siekė vos 18 kilometrų, o tai reiškė, kad stiprus priešo smūgis vos per valandą galėjo realiai perkirsti visą šalį per pusę.

Izraelio valstybė dar ne kartą kariavo su visomis kaimyninėmis arabų valstybėmis ir 1967 metais per itin sėkmingą Šešių dienų karą užėmė dideles teritorijas – atėmusi visą Sinajaus pusiasalį ir Gazos ruožą iš Egipto, Golano aukštumas iš Sirijos, bei rytinę Jeruzalės miesto dalį su vakariniu Jordano upės krantu (taip vadinamąjį Vakarų krantą) iš Jordanijos. Tuo metu kairiųjų partijų valdomo Izraelio strateginė politinė nuostata užimtų teritorijų atžvilgiu buvo paprasta: „grąžiname jas atgal mainais į taikos sutartį“. Negrąžintinai buvo aneksuota tik Rytų Jeruzalė 1967 metais (ir vėliau, 1981 metais – Golano aukštumos). Arabų valstybės tokį Izraelio siūlymą atmetė ir pasirinko karo kelią.

Būtent tada ir atsirado objektyvios sąlygos žydų nausėdijų statybai naujose teritorijose, vadintose, beje, skirtingai. Arabų valstybės jas vadino „pavergtąja Palestina, Sirija ir Sinajumi“ (ir šiandien daugelio arabiškų šalių leidžiamuose žemėlapiuose Izraelis nefigūruoja nei kaip valstybė, nei pavadinimas, tėra tik Palestina su daugybe punktyrinių linijų), tarptautinė bendruomenė jas vadino „okupuotomis teritorijomis“, o pačiame Izraelyje jos buvo žinomos kaip Sinajus, Judėja ir Samarija (pagal biblinius tų teritorijų pavadinimus).

Atsakymo į klausimą, kam Izraeliui buvo reikalingos naujakurių nausėdijos, ypač oficialiai siūlant tas užimtas teritorijas grąžinti arabams, reikia ieškoti paties regiono topografijoje.

Vakarinė Izraelio dalis yra plokščia, toliau į rytus paviršius kyla į kalvas, ant kurių pastatyta Jeruzalė ir pagrindinės arabų gyvenamos teritorijos. Paskui paviršius staigiai leidžiasi žemyn į Jordano slėnį, vėl yra plokščias, aplenkia Jordano upę ir kyla į plokščiakalnį, ant kurio yra Golano aukštumos bei įsikūręs Amanas ir pagrindiniai Jordanijos miestai. Vertinant į rytus pasistūmėjusių Izraelio sienų saugumo padėtį (naujoji demarkacinė linija ėjo Jordano slėnio viduriu), topografinės sąlygos suteikė priešui iš Jordanijos pusės strateginį pranašumą nuo kalnų lengvai užimti Jordano slėnį, o jį atkariavus ir įsiveržti į žydų valstybę. O žydų gynybos logika reikalavo, kad būtent šių sienų apsaugai būtų sukurta užtvara iš naujai pastatytų gyvenviečių žydams savanoriams, galintiems sulaikyti pirmąjį arabų puolimo smūgį. Pagal Izraelio apgyvendinimo ministro Ijigalio Alono paruoštą „apsauginio skydo“ planą pirmosios sukarintos žydų gyvenvietės buvo statomos palei Jordano upę ir ant kalvų, nuo kurių buvo stebimas Jordano slėnis – tokios gyvenvietės kaip avanpostai sudarė „gyvą“ užtvarą išilgai visos Vakarų kranto sienos. Izraelio karinė administracija konfiskuodavo Vakarų kranto žemių plotus „karinėms reikmėms“, kuriuos vėliau perduodavo civiliams. Tokios pat strategijos buvo laikomasi ir Golano aukštumose (iš kurių buvo patogu atakuoti žemumose įsikūrusį šiaurės Izraelį), ten žydų gyvenvietės taip pat dygo pačiame Sirijos pasienyje.

Žydų gyvenvietės buvo kuriamos ir Sinajuje. Čia, skirtingai nuo Vakarų kranto ar Golano aukštumų, dauguma žydų nausėdijų Sinajuje nebuvo nutolusios nuo paties Izraelio sienų (išskyrus kelias, kuriamas aplink Šarm el Šeicho miestą), nes palei Sueco kanalą strateginė situacija buvo kitokia – ten vyko naujas, Alinimo karas, buvo sutraukta daug Izraelio kariuomenės, tad buvo kas gina tą sieną ir be naujakurių.

Dar kitokia situacija 1967 metais susidarė Jeruzalės apylinkėse. Čia Izraelio vyriausybė turėjo aiškų tikslą – padaryti visą miestą žydų valstybės sostine, todėl pradėjo apie ją statyti naujus žydų rajonus, ypač rytinėje ir pietinėje miesto dalyse, kurios tradiciškai buvo arabiškos. Per kelerius metus išdygę Neve Jakovo, Sanhedrijos ir Prancūzų kalvos žydiški priemiesčiai pasiglemžė arabų gyvenvietes, o dar vėliau išplito ir į Vakarų krantą, kur tuo metu gyveno milijonas arabų (štai jų apgyvendintų teritorijų aneksuoti Izraelis niekada nesiveržė dėl galimos grėsmės pažeisti demografinį žydų valstybės balansą ir iš pradžių nesistengė brautis į tankiai apgyvendintus arabų rajonus).

1977 metais Izraelyje į valdžią atėjus dešiniosioms partijoms, valstybės požiūris į naujakurių politiką užimtose arabų teritorijose pradėjo keistis. Jei lig tol socialistams rūpėjo tik rytinių sienų saugumas, tai naujajam Izraelio premjerui Menachemui Beginui labiau rūpėjo atkurti tautinę dvasią Judėjoje ir Samarijoje – istoriniame žydų civilizacijos lopšyje. Ir jei socialistai lig tol vengė statyti žydų nausėdijas tankiai arabų apgyvendintose Vakarų kranto teritorijose, tai dabar, kai žydų nausėdijos užimtose teritorijose virto ne vien „gynybine užtvara“, o „naujojo Izraelio“ simboliais, pasiruošusiais mesti iššūkį visai Judėjos ir Samarijos demografinei sanklodai. Dešinieji sionistai norėjo pradėti naują žydų kartą pačiame Vakarų kranto centre. Judėja ir Samarija buvo laikomos neatsiejama Izraelio dalimi, todėl ir turėjo virsti Izraeliu.

Dar 1974 metais, socialistų valdymo laikais, Izraelio religinių partijų aktyvistai įkūrė organizaciją „Guš Emunim“ (hebr. – „Tikinčiųjų blokas“) su tikslu iškovoti žydams teisę apsigyventi biblinėse Judėjos ir Samarijos žemėse. Į jų kvietimus apsigyventi okupuotose teritorijose atsiliepė keli tūkstančiai religingų žydų. Tais pačiais metais gušistai įkūrė pirmąją „nelegalią“ žydų nausėdiją Vakarų krante – Sebastijaniją. Po trijų dienų atvykę Izraelio kareiviai paskelbė Sebastijanijos teritoriją uždara karine zona, iš kurios gušistai atsisakė pasitraukti. Kareiviai šturmavo nausėdiją ir už rankų bei kojų išnešė atsisakiusius paklusti gušistus į armijos autobusus, kuriais išvežė entuziastus atgal į Izraelį. Vos keturias dienas gyvavusi Sebastijanija buvo sugriauta, tačiau šis incidentas sukėlė Izraelyje tikrą susižavėjimo gušistais psichozę. Visuomenė šlovino jų narsą apsigyventi „priešiškoje“ teritorijoje, ir dauguma tai vertino kaip senųjų sionizmo pionierių tradicijų tąsą. Šalyje paplito netgi mada nešioti megztas šlikes – skiriamąjį gušistų ženklą, taip išreiškiant paramą naujakuriams (kurie socialistų valdymo laikais spėjo įkurti dar 30 nelegalių nausėdijų).

Būtina paminėti, kad būtent tokioje dvasioje ir gimė naujas Izraelio visuomenės reiškinys – religinis ekstremizmas. Tais pačiais 1974 metais žydų ortodoksų rabinas Meras Kahane įkūrė religingųjų naujakurių partiją „Kach“ (hebr. – „Šiuo keliu“). Kachistai siekė ne tik apsigyventi Vakarų krante, bet ir iš jo išvaryti visus arabus. 1975 metas karingąjį „Kacho“ sparną atstovavusi organizacija „Teroras prieš terorą“ pradėjo rengti išpuolius prieš  aktyvesnius Vakarų kranto arabus, o 1983 metais kita kachistų grupuotė „Gynybinis skydas“ ėmėsi naikinti arabų nuosavybę. 1988 metais specialiu Kneseto potvarkiu „Kachui“ buvo uždrausta dalyvauti šalies rinkimuose, o galutinai Izraelio visuomenė pasmerkė „Kachą“ 1994 metais, kai jo narys Baruchas Goldšteinas Patriarchų oloje Hebrone nužudė 29 musulmonų maldininkus, ir 125 sužeidė…

Menachemo Begino vyriausybė rėmė ne tik gušistų pasiryžimą, bet ir pasaulietinių žydų įsikūrimą  – iki 2000 metų Vakarų krante buvo planuojama apgyvendinti du milijonus žydų, beje, daugiausiai iš arabų išperkamose žemėse, siekiant suteikti visam procesui legalumo.

Tačiau tokie planai ir konkretūs veiksmai, žinoma, sukėlė audringą tarptautinės bendruomenės bei arabų pasipiktinimą. Jungtinės Tautos nepripažino žydiškų nausėdijų legaliomis gyvenvietėmis iir smerkė jų statybą, remiantis 1949 metų Ženevos konvencija, draudžiančia apgyvendinti okupuotas teritorijas kitos valstybės piliečiais (Jungtinės Tautos niekada nepripažino Golano aukštumų aneksijos ir Jeruzalės restruktūrizavimo į žydišką „Didžiąją Jeruzalę“). Net ir 2016 metais Jungtinės Tautos pakartojo savo nusistatymą laikyti žydų nausėdijas „nelegaliomis“, dėl ko bet kuris izraelietis, susijęs su jų statybomis, užsienio šalyse oficialiai gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal tarptautinį arešto orderį…

Arabų ir palestiniečių požiūriu, žydų nausėdijos – akivaizdi kliūtis taikos procesui ir atviras iššūkis palestiniečių suverenitetui. Tiesą sakant, žydų politikai niekada ir neslėpė, kad nausėdijų kūrimas – išties yra vienas iš diplomatinių svertų derybose dėl taikos: jų atsiradimas ir plėtra padėjo arabams suvokti tai, kad kuo ilgiau trunka karo stovis, tuo tvirčiau Izraelis įsikuria užkariautose teritorijose. Norite atgauti savo žemes? Duokite taiką! O tai, kad yra pasiruošęs pasitraukti iš užimtų teritorijų, Izraelis įrodė netgi du kartus. Pasirašius taikos sutartį su Egiptu, 1982 metas iš Sinajaus besitraukiantis Izraelis savo sąskaita evakavo visas 18 įkurtų žydų nausėdijų (tarp jų ir Jamito miestą). 2005 metais iš Gazos ruožo buvo evakuota 21 žydų nausėdija, užleidžiant teritorijas Palestiniečių Autonomijai (abejais atvejais neapsieita be paties Izraelio armijos pagalbos prievarta iškeldinant nenorinčius išvykti žydus).

Beje, ne tik diplomatinių, bet ir karinių konfliktų sprendimų svertas – 2014 metais, atsakant į keturių naujakurių paauglių pagrobimą ir nužudymą, Izraelis eksproprijavo 400 hektarų plotą Vakarų krante ir pranešė jame įkurdinsiąs tūkstantį žydų šeimų. Tai buvo didžiausia okupuotų žemių ekspropriacija per pastaruosius 30 metų, sukėlusi didelį arabų ir tarptautinės bendrijos pasipiktinimą, tačiau žydai buvo nepalenkiami – „neprovokuokite mūsų, ir mes vykdysime įsipareigojimus, duotus taikos derybų metu“.

Izraelis jaučiasi turįs aiškių argumentų ginčytinų teritorijų atžvilgiu. Pirma, tarptautinės teisės požiūriu, Vakarų kranto teritorijų nuosavybė yra ginčo objektas, nes paskutinis visuotinai pripažintas tų žemių suverenas-savininkas buvo Osmanų imperija, sunaikinta prieš šimtą metų – todėl žydai turi į tas žemes lygiai tiek pat teisių, kaip ir Palestinos arabai. Antra, pasaulio istorijoje niekada neegzistavo suvereni Palestinos valstybė, iš kurios ta žemė būtų atimta. Vėliau nei Izraelis, 1949 metais atsiradusi Jordanijos karalystė 1950 metais aneksavo visas Jungtinių Tautų padalijimo plane Palestinos arabui valstybei skirtas teritorijas, todėl tarptautinės teisės požiūriu, jos Jordanijai taip pat nepriklausė. Trečia, žydai Vakarų krante gyveno dar iki 1948 ar 1967 metų. Hebrone žydų bendruomenė buvo įsikūrusi jau nuo biblinių laikų, evakuota 1929 metais po arabiškų riaušių. Guš Ecion nausėdija buvo įkurta pirktose iš arabų žemėse dar 1927 metais, sunaikinta 1948 metais, atkurta 1967 metais. Tokių pavyzdžių – gausybė.

Tačiau arabus iš principo erzina tiesiog pats faktas, kad žydai perka (daugumoje atvejų) plotus Vakarų krante, tegu ir „C kategorijos“ teritorijose (Oslo susitarimuose tarp Izraelio ir Palestinos Išsivadavimo organizacijos pripažintose žydų valstybei strategiškai svarbiose plotuose, kuriuose veikia Izraelio, o ne Palestinos Autonomijos jurisdikcija, ypač į šiaurė nuo Negyvosios jūros bei Jordano slėnyje). Arabai dažnai teigia ir skundžiasi, kad jie yra išvaromi iš savo teritorijų, tačiau tai ne visai tiesa. Nausėdijų kūrimąsi prižiūri Izraelio Aukščiausiasis teismas, ir žemė yra perkama iš arabų savininkų.

Žinoma, nausėdijos yra nuolatinių susirėmimų tarp žydų ir palestiniečių laukas – per metus vidutiniškai įvyksta apie 200 įvairių konfliktų (ir apie 50 incidentų, kuriuos sukelia kairieji Izraelio taikos judėjimo aktyvistai, provokuojantys Izraelio saugumo pajėgas arba pačius naujakurius).

Žydų nausėdijos užima vos vieną procentą visos Vakarų kranto teritorijos (nors Izraelis administruoja net 42 procentus Judėjos ir Samarijos). Naujakurių skaičius kasmet padidėja keturiais procentas (dabar jis siekia apie 570 tūkstančius izraeliečių). Izraelio vyriausybė nuolat skelbia iniciatyvas sustabdyti naujų kūrimą mainas į taikos garantijas, tačiau nutrūkus taikos deryboms, vėl atnaujina statybas.

Dabar žydų nausėdijos yra įsikūrusios tik Golano aukštumose, Rytų Jeruzalėje ir Vakarų krante. Vakarų krante veikia 121 oficiali nausėdija, kuriose, 2015 metų duomenimis, gyvena 390 tūkstančių Izraelio piliečių (beveik vien žydai, iš kurių apie 100 tūkstančių gyvena „nelegaliose“ nausėdijose). Be nausėdijų, sudarančių Jeruzalės priemiesčius, dauguma jų yra žemės ūkio bendrovės, iš kurių keturios – Modijin Ilit, Majale Adumim, Betar Ilit ir Arielis yra gavę miesto statusą (juos gyvena nuo 18 iki 55 tūkstančių gyventojų). Šiaip gyventi nausėdijose žydams yra ekonomiškai naudinga – pragyvenimas ten pigesnis nei „Didžiajame Izraelyje“. Vyriausybė skiria dvigubai daugiau lėšų nausėdijų gyventojų išlaikymui nei penkis daugiau gyventojų turintiems Tel Avivui bei Jeruzalei, tiesa, daugiausiai lėšų skiriama saugumui užtikrinti. Ten taikomos mokesčių lengvatos, veikia apie tūkstantį gamyklų, įsikūrusių šešiolikoje specialiųjų ekonominių zonų, gaminančių maisto r kosmetikos gaminius, audiniai ir žaislus. Beje, tai naudinga ir vietiniams palestiniečiams, kurių 22 tūkstančiai turi darbo žydiškose gamyklose ir įstaigose. O Arielio mieste veikiančiame universitete, kuriame studijuoja apie 13 tūkstančių studentų – žydų ir arabų apie kokią nors nacionalinę nesantaiką niekas ir neužsimena… Galbūt vieną dieną ten gyvenantiems žmonėms atsibos jaudintis dėl politikos ir jie visi susivienys geram gyvenimui – nesvarbu, po kokios valstybės vėliava?

(Straipsnis spausdintas žurnale VERSLO KLASĖ)