ATSAKYMAS: Ui, kodėl klausi? Lietuviška mokykla taip ir nepaaiškino Tavo sūnui tokio elementaraus dalyko? O žiniasklaida ir populiarioji psichologija siūlo tokiems atvejams kažkokius niekinius metodus, tipo, „pakalbėk su juo“? Oy, vey! Ir dar, matyt, sėkmę savo šeimoje jūs suprantate kaip netikėtą pinigų gausą, visuomenės dėmesį ir tą reikšmingą veido išraišką, kurią reikia nutaisyti, kai liaudis pagarbiai teiraujasi paties, kas bus sekantis Lietuvos prezidentas? Vargas jums! Mat, pačiame Tavo klausime jau yra užprogramuota didžiausia problema. T.y., kodėl išvis manai, kad jį reikia nuo TO saugoti? Būtent ne „saugoti“ jį reikia, o nukreipti tą „pasikėlimą“ reikiama kryptimi! Tik labai nedaugelis sėkmingų (gojų požiūriu „sėkmingų“) žmonių nuo pat pradžių turi tą filosofinę proto parengtį suvokti, koks laikinas dalykas yra šlovė ir pinigai. Dažniausiai jaunas ir ambicingas sutvėrimas, paėmęs staigų gyvenimišką startą, kratosi visų pedagoginių pokalbių su, jo manymu, „zanūdomis“ (t.y., tėvais ar seneliais), savo mekenimu apie „pagarbą kitiems“ nuodijančiais jam nuostabų sėkmės nešamą svaigulį. Ir visų pirmiausia toks požiūris yra būdingas būtent kūrybingoms sieloms – verslininkams vis dėlto nuo pat pradžių kažkaip pavyksta lengviau apskaičiuoti įvairius įvykių sekos variantus ir įsivaizduoti save ne vien Elbruso viršūnėje, bet ir Lukiškių rūsyje. Nes kūrybingam žmogui, kaip taisyklė, labai retai pavyksta kurti be savimeilės jausmo ir įsitikinimo, kad jo sėkmė – tai ne vien atsitiktinumas, o logiškas apdovanojimas už jo neeilinius gabumus ar talentą. Dažnai taip ir yra, ir tada visai nelengva išgydyti pacientą nuo paniekos kitiems, kurie yra ne tokie sėkmingi, ir, gojišku požiūriu, tiesiog ne tokie talentingi. Gojiški tėvai tokiais atvejais dažniausiai pradeda profilaktinį darbą ir pamažu kalti savo kūdikėliui į smegenis, negatyviąją „žvaigždžių ligos“ pusę, pateikdami kaip pavyzdį komiškus atvejus iš selebričių gyvenimo (prasigėrė, prasilošė, paskolino, investavo į bitkoinus, girtas nudaužė savo automobiliu ant perėjos bobutę, kurį labai norėjo gyventi ir t.t.). Tavo sūnus, aišku, tokiais atvejais paskubės Tave nuraminti, maždaug, „tėte, su manimi taip tikrai neatsitiks, tu juk mane žinai!“, tačiau jūsų šeimos vyresniųjų pamokymai iškart išlėks pro jo kitą ausį. O štai žydiškose šeimose tokiais atvejais egzistuoja senovinis priminimas, kad visaliaudinį pripažinimą (kaip ir pinigus) vis dėlto sukuria tie patys paprasti žmonės, virš kurių Tavo sūnus jau pradeda kilti, o kolektyvinė nuomonė, kaip žinia, yra ypatingai permainingas dalykas. Žydų istorijoje geriausiu mokytoju tokiose situacijose tėra pati realybė, kuri turi ypatybę netikėtu momentu atsiųsti labai jau žiaurius priminimus tiems, kurie svaigsta nuo savo laimėjimų. Todėl geras žydas niekada neužmiršta, kad pinigus jam moka paprasta liaudis, ir tik liaudies pageidavimas jam yra svarbiausias. Ir tik su liaudimi reikia būti kartu, jei nori būti sėkmingas, tik jai tereikia įtikti, kad būtum sėkmingas, tik jos nuomonė Tau turi rūpėti, kad būtum sėkmingas. Pavyzdys? Visa Holivudo produkcija. Pavyzdys Lietuvoje? Pastarieji Seimo rinkimai, o ir praktiškai visi rinkimai įvykę lig šiol. „Pasikėlusiu“ būti smagu ir tame nėra nieko nusikalstamo ar gėdingo, bet privalu šalia turėti patarėją, kuris reikiamu momentu primintų, KOKIU BŪTENT „pasikėlusiu“ Tavo sūnų nori matyti liaudis…