ATSAKYMAS: Ui, kodėl klausi? Kas nutiko? Neberandi reikiamų batareikų, nors tikrai žinojai, kad jas turi? O, nusipirkęs naujas, staiga radai senas, pasimetusias tarp tos krūvos chlamo, kurį su kitais ubagais įsigijai per JAMAM akciją, bet lig šiol ir nepanaudojai? O gal perskaitei kokius pasvaigimus apie „dūstančią nuo daiktų pertekliaus planetą“? Ar apie „konsumerizmo žalą“? O gal koks Tavo draugelis, tapęs krišnaitu, pradėjo Tau priekaištauti dėl miesčioniškumo, vartodamas tokius įmantrius terminus kaip „downshiftingas“? O-jo-jo-oi! Vargas Tau, nusidėjėli! Dėl to, kad klausai kitų – kaip paprastai, neišmanėlių! Talmude yra daug rašoma apie daiktus ir tai, kiek jų reikia, tačiau viskas susiveda į vieną seną gerą žydišką taisyklę: visas turtas turi tilpti į dvi vietas – tarp ausų ir kišenę. Kitais žodžiais, tikras  turtas – tai žinios ir vertybiniai popieriai (arba brangakmeniai). Bet nėra neteisūs ir tie, kurie siekia įsigyti daug daiktų, ypač tokie sėslūs žmonės, kaip Tu, kurių pasaulinės aspiracijos susiveda į nesudėtingą keturkampį: Lietuva-Anglija-Airija-Norvegija-Turkija (Egiptas, Bulgarija). Vieno gerbiamo rabino anūkas vardu Karlas Marxas išvis daiktą-prekę laikė visos ekonomikos pagrindu ir svarbiausia pilnaverčio gyvenimo ląstele, ir tik pažiūrėk, kiek išminčių šiandien seka jo įžvalgomis! Nes įsigytų daiktų gausa vis dėlto aiškiai demonstruoja, kad jų savininkas – ne tuščias fantazuotojas-spermatozoidas, o rimtas, gilias šaknis įleidžiantis stabilus veikėjas, su kuriuo verta turėti reikalų. Bet visa daiktų teorijos esmė – ne jų gausoje, o gebėjime juos organizuoti, ko, beje, dažnas visai nemoka, o ir nesiteikia mokytis. „Titaniko“ keleiviai kažkuriuo momentu irgi suvokė, kad laivo įgulai į kelionę visgi derėjo pasiimti dar šiek tiek papildomų daiktų, pvz., gelbėjimo valčių. Tavo mėgiamas rašytojas Ray Bradbury (irgi, beje, ne udmurtas) į savo mokyklos išleistuvių vakarą vilkosi savo nušauto senelio kostiumą su kruopščiai užadyta kulkos skyle – o juk galėjo jo tėvai tą kostiumą kažin kada išmesti, girdi, „downhiftingas“, ubagams reikia atiduoti! – ir ką tada būtų vilkęsis skurde augęs genijus? Mokėjimas saugoti ir organizuoti daiktus – didžio žmogaus požymis. Sionizmo „krikštatėvis“ Teodoras Herzlis neišmesdavo net panaudotų tramvajaus bilietų, nes žinojo, kad biografams ir ateities kartoms bus įdomu sužinoti jo kelionių maršrutus. Bet jei jautiesi, kad nesi kažkuo didingas, ir Tavo gyvenimas ateityje niekam nerūpės, žinoma, išmesk tą savo šlamštą, naikink savo pėdsakus, kaip darė milijardai žmonių iki Tavęs, apie kurių egzistavimą niekas neturi nė menkiausio supratimo – palik vietos kitiems, ambicingesniems už Tave, kurių būstuose bus įrengiami muziejai. Ir pabaigai – pamokanti istorija apie išmetamus daiktus. Kibernetikos mokslo sukūrėjas Norbertas Wieneris (net nepadoru priminti, bet irgi žydas, savaime suprantama) buvo labai išsiblaškęs ir užmaršus, tad, kai jo šeima kraustėsi į kitą butą, žmona užrašė jam ant lapelio naują adresą. Wieneriui kažkuriuo metu į galvą šovė kažkokia formulę, kurią jis užrašė kitoje to lapelio pusėje, bet netrukus, suvokęs, kad sugalvota formulė klaidinga, tą lapelį išmetė. Vakare, aišku, viską pamiršęs, jis sugrįžo į savo seną būstą, tuo labai praskaidrindamas naujųjų jo gyventojų vakarą. Išėjęs atgal į gatvę, jis sutiko kažkur matytą mergaitę, kurios pasiteiravo, kur jiedu buvo susitikę. Į tai ta kažkur matyta mergaitė atsakė: „Taip, tėveli, mes nujautėme, kad taip atsitiks, todėl aš atėjau Tavęs parvesti į naujuosius namus“. Štai taip! Atsargiau su tais daiktų mėtymais. Verčiau jau organizuok juos.