ATSAKYMAS: Perskaitęs tavąjį P.S., pagalvojau sau – pasaulyje jau du tūkstančius metų nėra neraštingo žydo, o čia dar kažkas moko mus, kaip rašyti ir gyventi? Ir, be to, KAS moko? Atstovas nacijos, kurioje oficialiai 12 procentų gyventojų – visiški analfabetai? Ir, be to, du trečdaliai tokių, kurie nežino, ką reiškia žodis „analfabetas“.

Tačiau pasilikau savo klaidingas mintis sau – kam pykti ant kitų žmonių ir galvoti apie tai, kaip užgauliai jiems atsakyti? Kam ieškoti priešų? Kokiam kvailiui reikalinga pergalė, trunkanti penkias minutes? Juk net ir Talmudas moko, kad „asilas yra ne tiek kvailas, kiek principingas“.

O juk mes turime vienas kitam padėti.

Juoba kad tai visai tiksliai atliepia į tai, kaip žydai (t.y., judėjai) išties įsivaizduoja “būsimąjį gyvenimą”. Skirtingai nuo jūsų, gojų. Mat, jūsų bėda yra ta, kad savo pomirtinį gyvenimą norite matyti kaip šiandieninio pratęsimą. Girdi, persikelsite į savo rojų su visais asmeniniais skonio ir uoslės receptoriais, gražia išvaizda, giminėmis, artimaisiais ir mylimaisiais, sutiksite ten savo vaikystėje padvėsusius šuniukus bei jūrų kiaulytes, ir tada jau pagyvensite! Turėsite visus išsvajotus automobilius, drabužius ir išvis neribojamas galimybes keliauti po visą Visatą, nekamuos jūsų skrandžio problemos ir ankstyvas nuplikimas, ir ištvirkauti su moterimis galėsite kiek tinkamas, skirtingai nuo to, kiek gaunate tai padaryt šiame gyvenime! Jūsų priešams bus atkeršyta, nes jie, matyt, degs pragare, o Jūsų nuomonė pagaliau kažkam rūpės ir kažką keis!

Taip, gojiškame rojuje iš pirmo žvilgsnio yra ir turėtų būti smagu. Ir tiems, kurie į tokį tiki, ar tokio pomirtinio gyvenimo tikisi, verčiau jau neklausti, kaip žydai įsivaizduoja “būsimąjį gyvenimą”. Nes tas mūsų įsivaizdavimas yra visiška kitoks. Tiesą sakant, pagal mūsų žydišką sampratą, rojus ir pragaras skiriasi tik viena nežymia, vienok labai esmine smulkmena. Taip, Talmude yra istorijų, kurias mėgo ir kabalistai – apie sugrįžusius iš ano gyvenimo, ir jų įspūdžius, paremtus socialiai teisingais pasvarstymais apie tai, kad rojuje “tie, kas buvo apačioje, yra viršuje, ir atvirkščiai”. Tačiau tai – tik espistomologija.

O štai kertinė ir tikroji Talmudo istorija apie apsilankymą rojuje bei pragare: pasakojimo herojus, angelo atvestas į pragarą, išvydo visus ten patekusius nusidėjėlius, sėdinčius už gausiai valgiais ir gėrimais nukrauto stalo. Tačiau! Jų ištiestos į šonus rankos buvo pririštos prie ant pečių uždėtų tvirtų medinių strypų, ir atrodė jie tarsi nukryžiuoti. Rankų sulenkti jie negalėjo, o tai reiškė, kad negalėjo jie įsidėti į burną jokio valgio ir gėrimo atsigerti – ir tokiose kančiose jie kamavosi, ir aimanavo, ir plūdosi dėl tokios neteisybės. Taip atrodė pragaras. O štai angelo nuvestas į rojų, pasakojimo herojus išvydo visiškai tokį pat vaizdą – prie valgiais ir gėrimais nukrauto stalo sėdėjo žmonės pririštomis prie kuolų rankomis. Visgi, skirtingai nuo pragaro gyventojų, jie naudojo savo nesulenkiamas rankas tam, kad pamaitintų kitus, šalia savęs ar priešais sėdinčius žmones.

Štai toks ir yra „žydiškas rojus“. Galų gale išsipildžiusi sąlyga ir galimybė pagalvoti apie kitus, o ne vien apie save. Pakeisti gyvenimą. Nustoti galvoti tik apie save. Štai ir Tu mini savo jausmus, savo patirtį. Ir tradiciškai kaip gojus išleidi iš akių tą karčią tiesą, jo patirtis tiktai paaiškina pasaulį, o visa žmogaus veiklos esmė, anot Talmudo, yra ta, kad jis ne tik išmoktų pažinti pasaulį, bet ir sugebėtų jį pertvarkyti kitaip.

Geriau!

Išmintingiau!

Teisingiau!

Taigi, pasirinkimas Tavo. Savaime suprantama, “žydiškame rojuje” sunkiau, nei tame, kuriame galėsi sau leisti visus svarbiausius gyvenimo dalykus – važinėti “Maybachu”, žaisti naujausiu “Playstationu”, gerti alkoholio iki soties, rūkyti piktąjį tabaką ir su moterimis gulėti be jokių įsipareigojimų.

Tačiau “žydiškame” vis tiek kažkaip prasmingiau, sutik.