ATSAKYMAS: Ui, kodėl klausi? Kas nutiko? Pamilai kažkurią dainininkę, aktorę, Seimo narę ar buvusią ministrę, o ji nieko neatsako į Tavo aistringas žinutes? Ir Tu, kaip tikras lietuvis, iškart nuleidi rankas, prakeiki neteisingą pasaulio sandorą ir, užuot tobulinęs savo kūną ir sielą, puoli prievartauti save, norėdamas atsikratyti to jausmo? Gi žydiškas mentalitetas yra nukreiptas prieš bet kokią prievartą, ypač nukreiptą prieš save (ar teko kada girdėti apie savižudį žydą, a?). Ydinga praktika „priversti save“ kyla iš nemokėjimo geruoju susitarti su nuosavu organizmu, kuris išties kartais kažko reikalauja su tokia galinga jėga, jog tai kenkia normaliam kasdieniam gyvenimui. Iš kažkurio mūsų ta jėga gali pareikalauti net „įkalti“ stiklinę degtinės darbo dienos ryte, o tai yra kur kas pavojingiau nei „meile“ vadinamas poreikis matyti, girdėti ir jausti kokį nors sutvėrimą. Taip, endorfinų antplūdis, sekantis kiekvieną įsimylėjimą pasižymi labai skausminga būsena ir pagiriomis (neveltui gojiška lyriškoji tradicija lygina meilę su apgirtimu), ir vienas efektyviausių būdų atsikratyti tokių „pagirių“ – kad ir kaip paradoksaliai tai beskambėtų – tai įsigyti atsakomąjį mylimo subjekto jausmą (o kaip tai padaryti, tai jau visai kitas klausimas), po kurio laimė įsigijus siekiamybę pamažu savaime pavirs įpročiu. Jei toks įsigijimas Tau tikrai nesišviečia (tarkime, Tavo susižavėjimo objektas yra miręs), tai nieko nėra geriau už seną talmudišką pamokymą „meistras pleištą tik pleištu išvaro“ – t.y., įsimylėti kažką kitą, ir kol kas nieko efektyvesnio nei žydiškoji, nei gojiškoji pschologija nėra sugalvojusios. Tiesa, dažnai toks „pleišto išvarymas pleištu“ tampa „nuo vilko ant meškos“ situacija, nors, mano nuomone, vienas liūdniausių šiame gyvenime potyrių – tai ką nors nustoti mylėjus (ar „atmylėjus“, „demylėjus“ ir „numylėjus“) – ar tai bebūtų modernioji lietuvių poezija, ar Landsbergis, ar beliašai.