RABINAS: Ui, kodėl klausi? Kas nutiko? Susigundei neturtingų humanistų pamokymais ir pabandei pakovoti už teisybę? Ir galiausiai suvokei, kad teisybė visgi kelia pavojų ramiam, pilnaverčiam buržuaziniam gyvenimui? Dabar graužiesi dėl savo pademonstruotų principų ir norėtum atsukti laiką atgal, ane? Ir argi Tavęs jau kažin kada neįspėjo Tolstojus, rašęs „už tiesą pakovoti lengva, o tu už tiesą pasėdėk!“? Oy vey, vargas Tau! O šiaip aš tokiu atveju pasielgčiau taip, kaip elgdavosi ilgam karui besirengiantys išmintingi karvedžiai – kaupčiau strategines perlinių kruopų ir konservų atsargas, kad išgyvenčiau tą periodą, kol pasibaigs nemalonumai ir atsiras naujos sutartys – juk ne su visais pasaulio viršininkais susipykai, ane? Kalbant apie bendros egzistencinės strategijos pasirinkimą, kuri a) gali būti taiki, kaip Izraelio arba atvirkščiai b) konfliktinė, kaip jo kaimyninių valstybių, tai čia klausimas slidus, ypač vertinant sunkiai nustatomą plonytę ribą tarp charakterio savybių, gebančių pasidaryti priešų lygioje vietoje ir principingumo kovoje dėl savo teisybės. Pasirink vieną iš dviejų! Adrenalino narkomanai su pernelyg aktyvia gyvenimiška pozicija puoselėja lozungą „mano priešai – mano turtas“, vertindami asmenybės kalibrą pagal tai, kokio rimtumo yra jo neprieteliai. Ramesni piliečiai diplomatiškai pasirenka kelią su niekuo nesipykti, ir jų nuolankumas dažnai būna apdovanojamas kilimu karjeros laiptais, priedais prie atlyginimo ir kitomis privilegijomis, kurias sukuria to žmogaus reputacija, maloni visais atžvilgiais. Einant tokiu keliu galima ir saugiai pritraukti iki pensijos, kuri, beje, Tavo atveju bus kokia? 220 eurų? Ar 340? Nes tik to Tu turbūt ir tevertas! Juk atsimeni tą istoriją iš Šventojo Rašto apie jaunuolį Danielių, kalintį karaliaus Baltazaro rūmuose ir paslaptingą užrašą, atsiradusį ant plėšikų puotos sienos „Mane, Tekel, Fares“, reiškiantį ne ką kitą kaip „Suskaičiuota, Pasverta, Padalyta“? Nes, deja, kai turi reikalų su išties niekingais padarais, net pats taikiausias elgesys ir nuolankiausia laikysena nesuteikia garantijų, kad Tavęs nesuės kartu su Tavo šleikščiai drovia šypsena. Todėl aš manau, kad negali šiame trumpame gyvenime atsisakyti vieno aštriausių ir mažai su kuo sulyginamo jausmo – leisti suprasti įtakingam chamui, kurio visi bijo, kad jis neturi jokių ypatingų savybių, išskyrus mokėjimą gąsdinti tuos, kurie bailiai mano, kad jų geras gyvenimas tik nuo jo ir tepriklauso.