ATSAKYMAS: Ui, kodėl klausi? Kas nutiko? Nebepakanka gojiškų išminčių, tokių pat ir panašių į Deilą Karnegį, susikrovusių milijonus, žeriant Tau banalias instrukcijas, kaip išvis nustoti ką nors jautus ir, buvusio Alytaus mero žodžiais tariant, išmokti „dėti ant visko“? – tipo, „giliau kvėpuoti, lėtai suskaičiuoti iki dešimties“? Atsibodo neįgyvendinami patarimai išvis tausoti nervus? – t.y., „kuo daugiau ilsėtis, gerai išsimiegoti ir užsiimti sportu“? Ir, galiausiai, pabodo pats madingiausias gojiškas patarimas – „laikytis kuo atokiau nuo nemalonių žmonių“? Kurgi ne, nes neišvengiamai iškyla vienas menkas, bet esminis klausimėlis – o kur rasti tuos „malonius žmones“, kurie nieko neerzintų? Oy vey, vargas Tau!

Dar gojai nervingiems piliečiams teikia pykčio valdymo pamokas, per kurias, pvz., rekomenduoja užvesti dienoraštį, kuriame anie fiksuotų  savo pykčio priepuolius ir juos nuodugniai analizuotų tam, kad jų būtų išvengta ateityje. Mano žydišku manymu, tokių sąsiuvinėlių didžiausia vertė yra ta, kad eilinio įniršio akimirką juos galima su didžiausiu malonumu suplėšyti ir sudeginti kaip pagonišką išmislą, taip išleidžiant savo garą. Nes tie ir visi kiti individualūs emocijų suvaldymo metodai gali būti patys įvairiausi ir keisčiausi, bet visais atvejais jie yra momentiniai ir paliatyviniai, t.y., niekiniai: nei man, nei kitiems žydų išminčiams per 5000 metų dar neteko regėti žmogaus, kuris būtų realiai disciplinuotas savo emocijų atžvilgiu. Žmones, kurie metė gerti ir rūkyti, teko regėti, o išvysti temperamentingą žmogų, kuris staiga išmoktų audringai nebereaguoti į aplinką – dar neteko.

Bet išvis – kam reikia tas savo emocijas tramdyti?

Daugelis gojų pergyvena, kad emocinis atvirumas trukdo jiems kilti karjeros laiptais link švytinčių socialinių aukštumų, dėl ko ir stengiasi išsiugdyti kuo storesnį kiautą. Tačiau jei D…s tuo Tavęs neapdovanojo gimimo metu, tokios pastangos tik sukels dar daugiau nepatogumų, jau nekalbant apie tai, kad priverstinis emocijų tramdymas yra pati baisiausia psichosomatikos forma: jau Talmudo autoriams buvo žinoma, kad „visos ligos – nuo neišlietų nervų“.

Ir, galiausiai, tas žmogus, kuris, kad ir kas jis bebūtų, visada išlaiko „poker face“, kaip prezidentė Grybauskaitė, bet kurioje kompanijoje atrodo įtartinas ir nemalonus aplinkiniams (kaip paprastai, net ir tas ne visada pajėgus išlaikyti savo savitvardą – vėl belieka prisiminti Grybauskaitę). Taigi, geriau jau mokytis ne tramdyti savo emocijas, o jas išreikšti tokiu mitriu būdu, jog tai atneštų ne chaosą ir holokaustą, o taptų akstinu linksmiems juokeliams tų pačių asmenų, kurie Tave tems emociniams pliūpsniams valingai ar nevalingai išprovokavo.  Tai yra šimtą kartų geriau nei demonstruoti pasauliui savo silpnumą.

Ir prie viso to, teramina Tave mintis, kad neišvengiamai ateis ir Tavo eilė juoktis iš tų, kuriuos privedei iki isterijos.