„Baltasis Afrikos ūkininkas ir intelektas yra absoliučiai nesuderinamos sąvokos“, – kadaise Etiopijoje man sakė viena britų diplomatė, – „nes jie yra žiaurūs ir pasipūtę žemvaldžiai, kuriems rūpi tik pelnas ir žemę knisti. Taip, jie sukūrė ‚komercinio ūkininkavimo‘ sistemą, maitinusią visą Afriką“, – tęsė ji, – „tačiau tai buvo padaryta sąskaita to, kad baltieji užgrobė derlingiausias afrikiečių žemes tokiose valstybėse kaip Kenija, Rodezija (dabartinė Zimbabvė) ar Pietų Afrikos Respublika, ir įprato, kad jas dirbtų tūkstančiai menkai apmokamų juodaodžių. Tačiau tokiu pagrindu susiformavęs baltųjų žemvaldžių mentalitetas ir ambicijos atnešė tik daugiau politinių problemų visame Afrikos dekolonizavimo procese“…

 

Diplomatės sąvokos „politinės problemos“ viršenybė prieš sąvoką „maitinusi visą Afriką“ skambėjo gana dviprasmiškai ketvirtoje pagal skurdumą pasaulio valstybėje, kurioje badas kas kelerius metus nusineša šimtus tūkstančių gyvybių. Bet dar keisčiau jas buvo prisiminti kitoje Afrikos valstybėje, šiek tiek „turtingesnėje“ – Nigerijoje, užimančioje 20 vietą pasaulyje pagal vargingumą ir importuojančią absoliučiai visus vidaus rinkoje suvartojamus maisto produktus. Būtent šioje šalyje teko susitikti su tais pačiais baltaisiais ūkininkais, 2002 metais išvarytais iš Zimbabvės ir šiuo metu Nigerijos vyriausybės kvietimu atkuriančiais žemės ūkį dvejose šalies valstijose.

 

PAŽINTIS

 

Nuo Kwaros valstijos sostinės Ilorino iki baltųjų buvusių zimbabviečių ūkių – gera valanda kelio monotoniškais Vakarų Afrikos keliais – pakelėje skurdūs kaimai, apsnūdę nuo kaitros žmonės ir nykus saulės išdegintos gamtos peizažas. Važiuojame džipu, ant kurio durelių užbrauktas užrašas „Zimbabwe“ ir didelėmis raidėmis parašyta „Nigerian Farmer“. Baltaodis ūkininkas Maikas Fyldsas (Mike Fields) juokiasi: „nuo pat 2004 metų, kai atvykome čia, tebetraukiame visos Nigerijos dėmesį. Tiek žiniasklaida, tiek vietiniai mus vadina ‚zimbabviečių ūkininkais‘, todėl nusprendžiau taip pabrėžti, kad nebesu zimbabvietis, su ta šalimi manęs niekas nebesieja, tik praeitis. Dabar aš nigeriečių ūkininkas“. Mandagiai juokiuosi ir sau galvoju, kad turbūt pirmą kartą gyvenime matau gyvą, ne, ne baltąjį zimbabvietį – aš matau gyvą rodezietį.

 

Kiek save pamenu, pirmą kartą Pietų Rodezijos pavadinimą išvydau Mindaugo Baryso knygoje apie 1976 metų Olimpiadą „Penki žiedai virš Monrealio“. Tada aš buvau per mažas, kad suprasčiau partinę naujakalbę tuometinėje „Tiesoje“, tačiau kaip ir kiekvienas pionierius, domėjausi tarybinių sportininkų pasiekimais. Šiandien kalbant apie Olimpinių žaidynių boikotą, dažniausiai mėgstama prisiminti vien Maskvą ar Los Andželesą. Tačiau pirmą kartą Olimpinės žaidynės buvo boikotuotos dar 1976 metais – tada jose atsisakė dalyvauti kai kurios Afrikos šalys dėl itin grėsmingai skambančios priežasties – „į Monrealį savo delegaciją atsiuntė Naujoji Zelandija, tuo metu palaikiusi diplomatinius santykius su Pietų Rodezija…“

 

Vėliau mano, tarybinio vaiko neapykantą reakcingam-rasistiniam Pietų Rodezijos režimui stiprino ir Julijano Semionovo knygos bei „Lietuvos pionierius“, uoliai nušviečiantis sunkią negriukų padėtį Pietų Afrikos Respublikoje ir toje pačioje Rodezijoje. Netgi pamenu vaikišką knygelę „Nepaprasti Koko nuotykiai“, kurioje blogasis baltasis kolonizatorius taip pat buvo pavadintas Smitu – visai pagal tuometinį Pietų Rodezijos premjerą.

 

O dar vėliau Pietų Rodezija išvis išnyko iš pasaulio politinio žemėlapio – ir jos vieton stojo dabartinių pasiturinčių turistų mėgstama vieta – Zimbabvė. Istorinis teisingumas trumfavo – baltųjų rasistų režimas buvo nušluotas, o Zimbabvė tapo afrikiečių valdoma valstybė.

 

ISTORINIS RAKURSAS

 

Garsiosios „De Beers“ deimantų kompanijos įkūrėjo ir žymaus Afrikos nukariautojo Sesilio Rodso (Cecil Rhodes) vardu pavadintą ir XIX amžiuje sukurtą Pietų Rodezijos koloniją, kaip ir tuometines Pietų Afrikos Sąjungą ar Keniją, Didžioji Britanija kūrė kaip „baltojo žmogaus šalis Afrikoje“, į kurias avantiūristai iš Europos iš pradžių vyko ieškoti aukso ar deimantų. Deja, „velnio metalo“ buvo rasta tik Pietų Afrikoje, tačiau Pietų Rodezijoje ir Kenijoje baltieji atrado kitą pasipelnymo šaltinį – ypač derlingą žemę, duodančią ne vieną derlių per metus, bei milijonus pigių afrikietiškų darbo rankų.

 

Tos žemės užteko visiems imigrantams, tiesa, tik baltiesiems, įvairiais būdais ją įsigijusiems iš afrikiečių (kurie ją vis tiek dirbo minimaliai) ir sukūrusiems ‚komercinio ūkininkavimo‘ sistemą, paremtą ne individualiais ūkiais, o itin didelėmis plantacijomis. Pozityvu buvo tai, kad tokia sistema ne tik suteikė darbo milijonams ten gyvenusių afrikiečių, bet ir maitino visą Afrikos žemyną. Pavyzdžiui, Tanzanija, kurioje nepriklausomybės paskelbimo metu buvo vos du tūkstančiai baltųjų ūkininkų, buvo vadinama „Afrikos aruodu“ ir „turtingiausia Afrikos valstybe“. Pietų Rodezija savo laiku pasauliui tiekė trečdalį viso planetoje suvartojamo tabako. Tai buvo neribotų galimybių šalys – ir iki 1960 metais prasidėjusios Afrikos dekolonizacijos vien britaniškose kolonijose – Kenijoje, Pietų Afrikoje, Pietų Rodezijoje jau gyveno ženklios kelintos kartos europiečių kilmės bendruomenės, pajėgios reguliuoti savo vidaus reikalus per vietinius parlamentus, sudarytus iš baltaodžių gyventojų bei įvairių afrikiečių genčių atstovų. Negatyvu buvo tai, kad baltieji, kaip ir kitose Afrikos valstybėse sudarė tik mažumą, tačiau visa politinė valdžia priklausė tik jiems. Ir ta valdžia buvo pakankamai veiksni, kad per keliasdešimt metų sugebėtų iš pagrindų pakeisti visą tų valstybių visuomeninę sąnklodą.

 

Dabartinių zimbabviečių ūkininkų tremties istorija prasidėjo toje pačioje Tanzanijoje, kai 1961 metais pirmasis šalies prezidentas afrikietis Julius Nyerere „vardan istorinio teisingumo“ įsakė neatlyginamai konfiskuoti visų dviejų tūkstančių baltųjų ūkininkų žemes ir nuosavybę. Tanzanijos pavyzdžiu pasekė ir buvusi Šiaurės Rodezija – dabartinė Zambija. Panašus procesas po dviejų metų įvyko ir nepriklausomybę atgavusioje Kenijoje, tačiau ten baltiesiems ūkininkams afrikiečių valdžia bent jau sumokėjo kompensacijas už prarastą turtą. Praktiškai visi baltieji Tanzanijos bei Zambijos gyventojai kartu su kai kuriais buvusiais Kenijos ūkininkais prisijungė prie Belgijos Kongo kolonistų, sugebėjusių ištrūkti gyvais iš Zairo nepriklausomybės pradžioje sukeltų baltaodžių žudynių, ir emigravo į Pietų Rodeziją bei Pietų Afriką.

 

Šie baltieji pabėgėliai davė stiprų postūmį Pietų Rodezijos ekonominei plėtrai – kolonija ne tik perėmė „Afrikos aruodo“ titulą, bet ir gavo galimybę steigti visiškai naujas žemės ūkio šakas, kurių specialistai atvyko iš Tanzanijos, pvz., pienininkystę, kurios iki šeštojo dešimtmečio pradžios Rodezijoje išvis nebuvo.

 

Iš kitos pusės, matydami tragišką baltųjų gyventojų likimą buvusiose Afrikos kolonijose (ypač milijoninį baltųjų eksodą iš Alžyro 1962 metais), Pietų Rodezijos politikai nusprendė priešintis tokiai įvykių tėkmei. Todėl tuo metu, kai kaimyninės šalys virto afrikietiškomis – Šiaurės Rodezija – Zambija, Njasalendas – Malaviu, Bečuanalendas – Botsvana, pietrytinis Afrikos kampas išliko „baltojo žmogaus šalimis“ – tai buvo britų kolonija Pietų Rodezija, portugalų kolonija Mozambikas ir, savaime suprantama, Pietų Afrikos Respublika. Primygtinis britų reikalavimas perduoti valdžią Pietų Rodezijos kolonijoje juodaodžių gyventojų daugumos partijoms, iššaukė stiprų baltųjų gyventojų pasipriešinimą, 1965 metais virtųsi Jano Smito (Ian Smith) vadovaujamos Pietų Rodezijos vyriausybės paskelbta nepriklausomybe nuo Didžiosios Britanijos (techniškai atliktą taip pat, kaip ir Lietuvoje – nesuderinus su Maskva, Rodezijos atveju – su Londonu). Ir tai buvo antras atvejis (po JAV) Britanijos imperijos istorijoje, kai kolonija vienašališkai pareiškė atsiskirianti nuo savo metropolijos.

 

Skirtingai nuo sovietų, britai nedrįso pasiųsti savo armijos į Pietų Rodeziją kovoti su savo buvusiais tėvynainiais. Tačiau derybos dėl nepriklausomybės atšaukimo baigėsi tuo, kad 1966 metais Didžioji Britanija, o kiek vėliau Jungtinės Tautos, JAV, nepriklausomos Afrikos šalys ir beveik visas „pažangusis pasaulis“ paskelbė ekonomines sankcijas Pietų Rodezijai. Kitais metais prasidėjo ir įvairių Afrikos marksistų grupių pradėtas „džiunglių karas“ prieš „rasistinę Pietų Rodezijos vyriausybę“ ir baltuosius ūkininkus.

 

Pietų Rodezija buvo bene vienintelis „šaltojo karo“ frontas, kuriame absoliučiai sutapo kapitalistinio ir komunistinio pasaulio interesai. „Laisvasis pasaulis“ uoliai laikėsi Pietų Rodezijos ekonominės ir politinės blokados, o Sovietų Sąjunga ir Kuba ginklais rėmė „partizanus“, iš bazių Zambijoje ir Botsvanoje kovojančius tiek Pietų Rodezijoje, tiek Mozambike. Didžiausia „baltojo žmogaus šalies“ sąjungininke išliko tik Pietų Afrikos Respublika ir dauguma vietinių afrikiečių genčių, sumaniai kurstomų kovai tarpusavyje.

 

„Pasaulis mus vadino rasistais, tačiau retas suvokė, kad tokių sąvokų, kaip ‚ūkininkas Afrikoje‘ ir ‚rasistas‘ yra išvis neįmanoma suderinti, nes absoliučiai visi baltųjų ūkininkų darbininkai buvo juodaodžiai. Rasizmas tokioje situacijoje yra sunkiai įsisvaizduojamas, arba aš nelabai suvokiu, kas tas rasizmas yra“, – dėsto kitas ūkininkas Polas Retzlafas (Paul Retzlaff), – „Mes niekada neturėjo tokių apartheido įstatymų, kokie veikė Pietų Afrikoje ir visada suvokėme, kad Afrika priklauso afrikiečiams, o mes čia esame tik mažuma. Tai, ką siekė padaryti Jano Smito vadovaujama Rodezijos vyriausybė, buvo sukurti stiprią afrikiečių viduriniąją klasę, kuriai anksčiau ar vėliau būtų tekę perduoti valdžią (J.Smito tvirtinimu – 2035 metais), dėl ko kiekvienas ūkininkas buvo įpareigotas statyti mokyklas ir ligonines savo darbininkams“. Kiek patylėjęs Polas tęsia: „Galbūt mane vis dėlto galima pavadinti rasistu, nes yra viena nacija, kurios aš nekenčiu – tai britai. Antrojo pasaulio karo metais mes kovojome jų pusėje su nacizmu… Tačiau britai vis tiek sužlugdė mus Rodezijos laikais, jie pardavė mus ir 2000-aisiais“.

 

Vis dėlto net ir kariaudama keliais frontais su komunistais, Pietų Rodezija išliko „Afrikos aruodu“, kurio tiekiamus maisto produktais slapta pirko ir tos pačios afrikiečių valdomos kaimyninės šalys, kurių „savos“ vyriausybės vis dėlto nesugebėjo užtikrinti gerbūvio savo piliečiams. Rodeziečių ūkininkai taip pat rasdavo įvairiausių būdų, kaip pralaužti ir ekonominę „pažangaus pasaulio“ blokadą (pvz., septintajame dešimtmetyje Indijos vandenyne esanti valstybė Mauricijus tapo didžiausiu pasaulyje tabako eksportuotoju, nors tose salose per tą laikmetį nebuvo išaugintas nė vienas tabako lapas – viskas buvo įvežama iš Pietų Rodezijos, legalizuojama ir sėkmingai realizuojama pasaulio rinkose). Negana to, nuolat augo ir baltųjų Rodezijos gyventojų skaičius – septintojo dešimtmečio viduryje jis pasiekė 273 tūkstančius. „Galbūt dėl to, kad imigrantus iš Europos masino itin pigi darbo jėga ir derlinga žemė“, – gūžčioja pečiais Polas, – „O gal ir dėl tos ‚afrikietiškos romantikos‘ – baltieji Afrikoje tais laikais buvo sukūrę išties unikalias krikščioniškas ir konservatyvias visuomenes – Rodezijoje nebuvo nei hipių, nei baikerių, nei narkomanų ar prostitučių. Dabar sunku tai net įsivaizduoti, bet septintajame dešimtmetyje Pietų Rodezijos kalėjimuose kalėjo vos trys baltieji nusikaltėliai, žinomi visos šalies mastu – mūsų odos spalva kažin kaip įpareigojo ir elgtis atitinkamai. Pamenu, kai pirmą kartą iš Afrikos atvykau į Londoną būdamas vienuolikos, mane labiausiai nustebino atsitiktinai pamatytas kalėjimas su baltaisiais kaliniais – lig tol buvau įsitikinęs, kad baltaodžiai nusikaltimų nedaro…“

 

Tačiau už idiliško fasado slypėjo rūsti kasdienybė. Karas ir blokada neišvengiamai sekino Rodezijos resursus. Seko ir visuomenės kantrybė – baltuosius rodeziečius kamavo visuotinė karinė prievolė, normuoti degalai, tarptautinė izoliacija, ir, kas svarbiausia, nežinia dėl rytdienos. Jų šalies likimas buvo galutinai nulemtas 1974 metais, Portugalijoje žlugus „fašistiniam“ Salazaro režimui. Tais pačiais metais Mozambiko kolonijai buvo suteikta nepriklausomybė, ir naujosios šalies vadovais tapo marksistai, pačiu pirmuoju savo vyriausybės dekretu paskelbę karą Pietų Rodezijai. Portugalų pasitraukimas iš Mozambiko reiškė ne vien ilgamečio sąjungininko išnykimą, ar tai, kad daugiau kaip tūkstantį kilometrų besitęsianti rytinė Rodezijos siena tapo dar viena fronto linija. Pasitraukus portugalams iš Mozambiko buvo visiškai atkirstas ir Pietų Rodezijos priėjimas prie jūros. Tai buvo pabaigos pradžia.

 

JAV politikų demokratų dėka, ir ypač Henrio Kisindžerio pastangomis netrukus išnyko ir paskutinis Pietų Rodezijos atramos taškas – Pietų Afrika. Nors Rodezijos armija sėkmingai triuškino marksistų partizanus (oficialiai vadinamus „teroristais“), tačiau portugalams pasitraukus iš Mozambiko ir Angolos, fronto linija priartėjo tiesiai prie Pietų Afrikos sienų. J.Smito užsispyrimas nesidalinti valdžia su afrikiečiais ėmė kelti grėsmę visam regiono stabilumui, todėl Pietų Afrikos vyriausybė pradėjo ieškoti diplomatinės išeities kompromisui su didėjančia afrikiečių politine galia. Netrukus Pietų Afrika  mainais į Vakarų sankcijų sušvelninimą sau, taip pat paskelbė griežtesnį ekonominį režimą Pietų Rodezijai, nutraukė degalų tiekimą šaliai bei atšaukė iš Rodezijos savo kariškius.

 

„Mes buvome galutinai parduoti“, – liūdnai atsidūsta Polas, – „sušiktas Kisindžeris, sušiktas Forsteris (tuometinis Pietų Afrikos premjeras), sušikta Tečer“.

 

Jano Smito vyriausybė buvo priversta nusileisti, ir 1980 metų pavasarį britams tarpinkaujant Rodezijoje įvyko prieštaringai vertinami visuotiniai rinkimai, kuriuos laimėjo afrikiečio, dabartinio Zimbabvės prezidento Roberto Mugabės vadovaujamas marksistinis Patriotinis Frontas. Tais pačiais metais Pietų Rodezija virto Zimbabve.

 

„Iš pradžių, be abejo, buvo sunku laužyti liežuvį ir tarti ‚Zimbabvė‘“, – juokiasi Maiko žmona Ida Fylds, – „tačiau vėliau įpratome“. Klausiu, ar nesinori vartoti senojo Tėvynės pavadinimo, galų gale, angliškai skambančių Rodezijos vietovardžių, nepriklausomybės pradžioje pakeistų į afrikietiškus, pvz., Rodezijos sostinė Solsberis pavirto Zimbabvės sostinė Hararė? „Visai ne“, – ryžtingai purto galvą Maikas, – „gyvenimas niekada nestovi vietoje, ir kam vartoti tai, ko nėra jau beveik 30 metų?“

 

Nepriklausomos Zimbabvės gyvavimo pradžia buvo išties daug žadanti – iškilmingai atšaukus tarptautines ekonomines sankcijas „pagaliau afrikietiškai“ valstybei, į Zimbabvę paplūdo kapitalas – vien per pirmus nepriklausomybės metus šaliai buvo suteikta pusantro milijardo dolerių dotacijų. „Zimbabvės pradžioje aš pats gaudavau keturis kartus daugiau paskolų nei Rodezijos laikais“, – juokiasi Polas, – „ir per kelerius metus netgi išplėčiau savo ūkį“.

 

Nors atėjęs į valdžią Robertas Mugabė netruko išsižadėti marksizmo (mainais į Vakarų paramą) ir pažadėjo gerbti esamą nuosavybę, keliasdešimt tūkstančių baltųjų rodeziečių iškart emigravo į Europą, Australiją ir Pietų Afrikos Respubliką, baimindamiesi baltųjų persekiojimo. Tačiau bent jau iš pradžių atrodė, kad jų būkštavimai neturėjo pagrindo. Juoba kad vienintelė Afrikoje likusi „baltųjų valstybė“ – Pietų Afrika patyliukais įspėjo R.Mugabę nekišti savo letenų prie baltųjų. Tas pakluso, išties mieliau ėmęsis susidorojimo su savo juodaodžiais politiniais priešininkais.

 

Be to, ir pačiam R.Mugabei buvo kur kas naudingiau pelnyti baltųjų Zimbabvės gyventojų pasitikėjimą. Apie šešis tūkstančius baltųjų „komercinių“ ūkininkų sudarė pagrindinę šalies ekonominę jėgą – jie valdė apie 40 procentų visos Zimbabvės dirbamos žemės ir du trečdalius pačios geriausios šalies žemės. „Baltuosiuose ūkiuose“ buvo pagaminama trys ketvirtadaliai visos šalies žemės ūkio produkcijos, 90 procentų visų strateginių žaliavų, tokių kaip kukurūzai ir medvilnė, ir absoliučiai visa iš šalies eksportuojama produkcija – kava, arbata, cukrus bei javai. Juose taip pat dirbo trečdalis visų šalies algą gaunančių žmonių.

 

Pati taika baltiesiems ūkininkams taip pat išėjo tik į naudą – išnyko grėsmė ir karo sąlygoti apribojimai. Baltieji Zimbabvėje dabar galėjo naudotis tikra prabanga, gerokai primiršta per karą. Juoba ir ekonominis pakilimas Zimbabvės pradžioje, kai per du metus šalies ekonomika išaugo ketvirčiu, daugiausiai tiesioginės naudos atnešė taip pat baltiesiems.

 

Baltųjų ir juodaodžių integracija visuomenėje praėjo taip pat neskausmingai. Iš pradžių R.Mugabės vyriausybėje buvo du baltaodžiai ministrai, naujasis šalies vadovas paliko savo poste baltaodį Ginkluotųjų pajėgų vadą, netgi ankstesnįjį Pietų Rodezijos karinės žvalgybos viršininką, kelerius metus medžiojusį patį R.Mugabę. Vakarykščiai fronto priešai – Pietų Rodezijos kariškiai ir Mugabės „partizanai“ dar kartą susitiko akis į akį tradiciniuose poilsio klubuose ir sporto varžybose, kur anot Polo, „mes pamėgome vieni kitus ir per pusę metų tapome draugais“.

 

Tačiau kiekviena idilė turi savo pabaigą. Zimbabvė per pirmąjį savo nepriklausomybės dešimtmetį netruko tapti eiline Afrikos valstybe, drebinama tradicinių konvulsijų – korupcijos, infliacijos, nedarbo, didėjančios emigracijos ir nusikalstamumo, mažėjančio BVP ir valiutos devalvavimo. Netruko ateiti ir baltųjų zimbabviečių eilė – 1994 metais žlugus apartheido režimui Pietų Afrikos Respublikoje, išnyko ir paskutinis buvusių rodeziečių globėjas – juoba kad Didžioji Britanija vyriausybė niekada nepuoselėjo jokių sentimentų buvusiems maištininkams, nors ir savo tautiečiams.

 

R.Mugabė rado puikų įrankį šalies problemoms pateisinti – apie 100 tūkstančių Zimbabvėje dar likusių baltųjų dominavimą šalies ekonomikoje, ir tokią nuostatą sustiprino vis didėjanti prieš baltuosius gyventojus nukreipta propaganda. Paskutiniajame amžiaus dešimtmetyje R.Mugabė taip pat pradėjo „baltųjų ūkių“ ekspropriaciją (tiesa, išmokant kompensacijas savininkams). Nors kompensacijas ir afrikiečių perkėlimo į buvusius ūkius išlaidas apmokėdavo Didžiosios Britanijos mokesčių mokėtojai (kurie išvis apmokėdavo turbūt viską, kas vyko buvusiose imperijos kolonijose), tačiau tikrovėje geriausi plotai atitekdavo R.Mugabės aplinkos žmonėms. Taip per kelerius metus buvo perimta beveik pusė „baltųjų ūkių“, į kuriuos atsikėlė pusė milijono afrikiečių, netrukusių juos nustekenti ir visiškai sustabdžiusių gamybą tuose ūkiuose.

 

R.Mugabė, matydamas, kad jo jau niekas nebesudraudžia, įsidrąsino ir 1997 metais paskelbė planus eksproprijuoti dar pusantro tūkstančio „baltųjų“ ūkių. Tais pačiais metais prasidėjo ir ekonominė krizė, kai buvę patys pelningiausi eksproprijuoti Zimbabvės ūkiai pradėjo žlugti, o baltieji ėmė išpardavinėti savo turtą ir emigruoti tūkstančiais. 1998 metais Zimbabvėje dėl pakilusių maisto kainų kilo masinės riaušės, į gatves pirmą kartą nuo nepriklausomybės pradžios buvo išvesta armija, nedarbas staigiai pasiekė 50 procentų, infliacija kilo šimtais procentų (neseniai ji pasiekė rekordinę 2200 procentų ribą).

 

R.Mugabė dėl kilusių sunkumų paskubėjo apkaltinti baltuosius ūkininkus, tačiau 2000 metais surengė referendumą dėl naujos Konstitucijos, kurioje buvo numatyta ir visuotinė „baltųjų ūkių“ ekspropriacija. Tuo pačiu buvo pagrasinta ir T.Blairo vyriausybei, jeigu Didžioji Britanija neduos pinigų afrikiečių perkėlimui į „baltuosius ūkius“, baltieji ūkininkai negaus jokių kompensacijų už nusavinamą turtą. Tačiau referendume Zimbabvė pasisakė prieš tokią Konstituciją.

 

Kas balsavo prieš R.Mugabės iniciatyvą? „Nesunku atspėti – išsilavinę juodaodžiai, dirbantys pas baltuosius ūkininkus“, – teigia Polas. Anot jo, baltieji, tuo metu sudarantys vos pusę procento Zimbabvės gyventojų, davė darbo aštuoniasdešimčiai procentų visų dirbančių šalies gyventojų: „o dirbantis baltųjų ūkyje afrikietis iš esmės reiškė išsilavinusį ir bent kažko siekiantį žmogų“. Pasipiktinęs referendumo rezultatais R.Mugabė suvokė, kaip efektyviausiai galima perlaužti stuburą savo opozicijai – galutinai pakertant ekonominę baltųjų galią. Paskelbęs akciją „atstatyti istorinį teisingumą“ – „grąžinti geriausias Zimbabvės žemes tikriesiems jos gyventojams, iš kurių jas atėmė baltieji“, Mugabė pasiuntė savo „karo veteranus“ į baltųjų fermas.

 

Praėjus dešimčiai dienų po referendumo rezultatų paskelbimo, į „baltuosius ūkius“ įsiveržė afrikiečių gaujos. Baltieji zimbabviečiai, kaip ir Rodezijos laikais, vėl griebėsi ginklų. Prieš atsisakančius išsikelti baltuosius ūkininkus buvo pasiųsta Zimbabvės armija. Anot Polo, per tiesioginius susirėmimus žuvo 20-30 baltųjų, dar keli šimtai jų, ypač vyresnio amžiaus žmonių mirė nuo išvarymų sukeltų pasekmių, tokių, kaip infarktas.

 

„Aš savo name laikiausi įsitvirtinęs mėnesį“, – teigia Alanas Džakas (Alan Jack), – „namus apsupę afrikiečiai neleido mums iš jų išeiti ir visą parą mušė būgnus – jų tikslas buvo neleisti mums užmigti. Tačiau radau atsakomąją priemonę – pro garsiakalbius leidau jiems repo muziką. Garsas buvo toks, jog policija buvo priversta įsikišti ir nutildyti abi puses“.

 

Vis dėlto trumfavo jėga. 2002 metais po „karo veteranų“ akcijos Zimbabvėje liko apie tūkstantį veikiančių „baltųjų ūkių“, ir dabar R.Mugabė savo dėmesį nukreipė prieš „baltąjį verslą“ – prieš pat prezidento rinkimus baltieji Zimbabvės verslininkai buvo apkaltinti už ekonominę šalies krizę, kaltinami uždarantys gamyklas ir kompanijas, kaltinami dėl didėjančių kainų, nedarbo ir degalų trūkumo. Afrikiečių gaujos įsiverždavo į baltųjų biurus, ligonines ir namus, juos užimdami ir išvarydami baltuosius į gatves.

 

Šie įvykiai buvo pakankamai plačiai nušviesti pasaulio žiniasklaidoje 2000-2002 metais, tik kas iš to? Didžioji Britanija kukliai pagrasino piršteliu, kažkas Jungtinėse Tautose pasvaičiojo apie sankcijas R.Mugabei, tačiau kaip neparemsi Afrikos šalies, ypač buvusio „Afrikos aruodo“, kuriame tuo metu jau badavo apie septynis milijonus žmonių?

 

R.Mugabė ir jo partija laimėjo prieštaringai vertinamus rinkimus laimėjo ypač minimalia persvara, nepaisant visų pasaulyje naudojamų rinkimų rezultatų klastojimo triukų. Po rinkimų, likusiems baltiesiems ūkininkams buvo įsakyta per pusantro mėnesio stabdyti gamybą, ir dar už 45 dienų – „nešdintis“. Apie kompensacijos jau nebebuvo net kalbos. Po galutinės ekspropriacijos baltųjų rankose išliko tik keliasdešimt Zimbabvės pieno ūkių, nes, anot Maiko, „pienininkai visada turėjo daugiau įtakos Zimbabvės diktatoriui, juoba pienininkystė yra tokia sritis, kurios bet koks diletantas nesuvaldys… Net ir R.Mugabei užteko proto tai suprasti“.

 

„Baltųjų ūkių“ žlugimas reiškė komercinio ūkininkavimo sistemos Zimbabvėje pabaigą.

 

Užimtuose baltųjų ūkių pastatuose apsigyveno šimtai afrikiečių, patys ūkiai buvo beregint nustekenti, ir „darbas naujiesiems šeiminkams mažiausiai rūpėjo“, – teigia Polas. Iki 2004 metų Zimbabvės ekonomikos apimtys sumažėjo trečdaliu, o iš šalies vėl pajudėjo baltųjų emigrantų srautas, tik šį sykį jie jau nebeturėjo nieko, atrodytų, net ir valstybės, kuri jų lauktų ar įsileistų…

 

O vis dėlto buvo tokių, kas jų laukė – kitos Afrikos šalys, jau pavargusios nuo nepriklausomybės ir kolektyvizacijos eksperimentų – jų diplomatai, akredituoti Hararėje, skubiai puolė siūlyti vizas ir lengvatas emigruojantiems baltiesiems zimbabviečiams.

 

Daugelis išvarytųjų baltųjų ūkininkų apsistojo ir įkūrė savo ūkius Mozambike ir Botsvanoje, apie 400 šeimų atvyko į Zambiją. Kiek mažiau išvyko į Etiopiją ir Tanzaniją, jau nuo devintojo dešimtmečio vidurio viliojančią sugrįžti buvusius savo baltuosius ūkininkus (šiuo metu apie 85 procentus šios buvusios „turtingiausios Afrikos valstybės“  BVP sudaro pagalba iš užsienio). Trylika baltųjų Zimbabvės ūkininkų šeimų – apie penkiasdešimt žmonių – atvyko į Nigeriją.

 

AKLI ODOS SPALVAI

 

Daugiausiai gyventojų turinti Vakarų Afrikos valstybė Nigerija šiuo metu yra pasaulyje 6-oji daugiausiai naftos eksportuojanti šalis. Tačiau 1958 metais Nigerijoje pradėta siurbti nafta buvo ne tik pagrindu ekonominio suklestėjimo viltims, bet ir tapo tikru prakeiksmu šaliai. Nors nafta nešė Nigerijos vadovams neįtikėtinus pelnus, tačiau netinkama pajamų vadyba ir korupcija lėmė tai, kad šalyje tiesiog pasidarė nenaudinga ką nors gaminti (pajamos iš naftos šiandien sudaro 95 procentus Nigerijos uždirbamos užsienio valiutos ir 65 procentus viso šalies biudžeto). 1960 metais Nigerija buvo didžiausia pasaulyje granatų vaisių gamintoja ir trečioji pagal dydį kakavos eksportuotoja. Tais laikais žemės ūkio produkcija sudarė daugiau kaip pusę šalies BVP.  Taip naftos subsidijuojamas pigus importas pakirto visas vietinės Nigerijos ekonomikos šakas, kurios netruko nunykti. Per pilietinius karus ir karinius perversmus Nigerija sugebėjo greitai išnaikinti savo viduriniąją klasę, o žmonės, kurie dar mokėjo ar norėjo kažką gaminti, buvo priversti emigruoti. Likimo ironija pasirodė esanti ypač žiauri, nes tuo pat metu, kai valstybė gaudavo milžiniškas pajamas iš naftos, kasmetinės gyventojų pajamos mažėjo katastrofiškai greitai. Sparčiai didėjantis gyventojų skaičius sukelė dar daugiau sunkumų merdėjančiai šalies ekonomikai, ir šiuo metu Nigerija yra viena 20 vargingiausių pasaulio valstybių, kurioje nedarbas siekia apie 60 procentų. Taip ir dauguma eilinių nigeriečių, norinčių kaip nors išsimaitinti, yra priversti (kaip ir mes savo laiku Sovietų Sąjungoje) dirbti kolektyviniuose soduose.

 

“Nigerijos vyriausybė prieš keletą metų pagaliau suvokė, kad nafta visų problemų neišspręs”, – dėsto Polas, – “o juk šalis turi begalę derlingos žemės ir yra pajėgi išsiauginti viską, ką dabar yra priversta importuoti. Tačiau per 50 naftos karaliavimo metų nigeriečiai ne tik atprato dirbti žemę. Jie tiesiog užmiršo, kaip tai daroma”.

 

Todėl išvarytieji baltieji zimbabviečiai taip ir patraukė Nigerijos vyriausybės dėmesį – kas jau kas, o šie baltaodžiai ūkininkai, kadaise maitinę pusę Afrikos, mokėjo organizuoti darbus tūkstančiams žmonių milijonus hektarų užimančiuose plotuose. Nigerijos diplomatinių atstovybių darbuotojai dar turėjo paplušėti, kad įkalbėtų bent šias šeimas atvykti į Nigeriją, o ne į kitas Afrikos šalis. Atvykusiuosius priėmė pats Nigerijos prezidentas, pažadėjęs visakeriopą paramą naujakuriams.

 

Kiekvienai atvykusiai zimbabviečių šeimai Nigerijos vyriausybė pradžiai 25 metams išnuomavo po tūkstantį hektarų žemės Kwaros valstijoje su galimybe pratęsti nuomos laiką dar 25 metams (Nigerijoje nėra privačios žemės nuosavybės teisės). Valdžia taip pat investavo nemažai pinigų į regiono infrastruktūrą ir teikia visakeriopą pagalbą kreditais. Mainais už tai iš baltųjų zimbabviečių reikalaujama viena – auginti bet ką, duoti darbo vietiniams gyventojams ir skirti dalį savo laiko vietinių žemės ūkio specialistų apmokymams, kaip sukurti “komercinio ūkininkavimo” sistemą. “Gali būti, kad po kurio laiko Nigerijos valdžia mums skubiai pasakys: ‘viskas, jie jau viską moka, ir tai būtų labai afrikietiška”, – juokiasi Polas, – “tačiau bent jau kol kas jie mokosi uoliai”. Kitoje, Nasarawos valstijoje taip pat kuriasi antra baltųjų zimbabviečių grupė, ir yra ruošiami žemės plotai trečiajai.

 

„Didžiausia problema visose Afrikos šalyse – priėjimas prie kapitalo. Čionykščiai valdovai, gaunantys milžiniškus pelnus iš, tarkime naftos, ar užsienio paramos, sukauptus pinigus tradiciškai deda į Šveicarijos bankus, suteikdami galimybę parturtėti keliems šveicarams, tačiau ne savo tautiečiams“, – teigia Polas, – „retas kuris investuoja pinigus savo šalyje. Taigi, galima sakyti, kad mums pasisekė – Nigerijos ir valstijos vyriausybė suteikė priėjimą prie savo bankų – nes tai buvo pagrindinė mūsų iškelta atvykimo į Nigeriją sąlyga. Tiesa, to reikėjo pareikalauti kategoriškai, nes garbės žodis, net ir prezidento, čia nieko iš esmės nereiškia“.

 

Anot ūkininkų, gamybos mastai čia kol kas kur kas mažesni, nei buvo Zimbabvėje – šiandien jų ūkiuose vidutiniškai dirba po pora šimtų darbininkų, tuo tarpu kai Zimbabvėje kiekvienas jų mažiausiai po tūkstantį.

 

“Man čia patinka”, – svajingai ištaria Polas, – “nors Nigerijos pavadinimas pasaulyje asocijuojasi su korupcija ir apgavikais, tačiau to yra visur tame pačiame pasaulyje.  Asmeniškai mane žavi tai, kad nigeriečiai yra akli odos spalvai, skirtingai nuo mano buvusios Tėvynės Zimbabvės. Vietiniai siekia išvažiuoti į JAV ar Europą, tačiau aš matau čia galimybes užsidirbti milijonus. Jūs tik pasižiūrėkite vien į šituos derlingos žemės plotus ir 140 milijonų vartotojų rinką… Nigerijoje nėra pieninkystės – ir mano tikslas – ją sukurti“. Nuo žodžių – prie darbų. Šiuo metu Polas užsiėmęs savo buvusios 500 karvių bandos pervežimu iš Zimbabvės į Nigeriją – užmojis kainuosiantis jam pusantro milijono dolerių. Kitos šeimos augina kukurūzus, pupas, kasavą ir javus. Anot ūkininkų, visa tai „čia auga kaip piktžolės“.

 

„Gyvenimas čia yra lengvesnis, nei prieš kelerius metus Zimbabvėje“, – teigia Ida, dirbanti ūkininkų vaikų mokytoja – „netgi pasirinkimas parduotuvėse didesnis“. Pagal senovinę baltųjų afrikiečių tradiciją, kiekvienoje šeimoje dirba juodaodė tarnaitė. Polas, supažindinęs mane su savąja, čia pat pakeltu balsu jai papriekaištauja, kodėl šaldytuve trūksta „kokakolos“. Tiesą sakant, kiek teko matyti baltieji ūkininkai į vietinius afrikiečius kreipėsi tik pakeltu balsu, ir tik grubiu tonu.

 

„Taip, bendraujant su afrikiečiais atsiranda ir atitinkamas bendravimo stilius bei tonas“, – dėsto jis, – „su afrikiečiais visada reikia būti tvirtais, dažnai tenka ir pakelti balsą, nes jiems patinka turėti stiprų viršininką. Tačiau tai ne rodeziečių ar afrikanerių išradimas – mano nuomone, vergijos laikai išnaikino genetiškai stipriausią afrikiečių sluoksnį, ką dabar daro AIDS. Afrikiečiai įprato, kad jiems kas nors įsakinėtų ir nurodinėtų, ką daryti“. Klausiu, ar nebaisu rėkti ant afrikiečių, kuriems vieną dieną juk gali trūkti kantrybė, ir jie atsakys tuo pačiu, arba, dar blogiau, ims kerštauti? „Niekai“, – juokiasi Alanas, – „afrikiečių atmintis yra tokia trumpa, jog kitą dieną jie net nebeatsimena, kad buvo aprėkti, kaip ir neatsimena, kad gavo premiją už gerai atliktą darbą. Todėl nei grubumas, nei švelnumas čia nieko nereiškia – darbininkams svarbiausia – atsiminti, kas čia yra bosas ir darbdavys…“

 

BALTOJO ŽMOGAUS SVAJONĖ

 

Praleidau baltųjų ūkininkų kolonijoje visą dieną – „baltojo žmogaus“ iš buvusios Sovietų Sąjungos apsilankymas jiems buvo tikras įvykis, praskaidrinęs žemės ūkyje vyraujančią rutiną. Aišku, iš pradžių ne kiekvienas jų žinojo, kur yra Lietuva, tačiau dabar kiekvienas jau žino, kad penktojo dešimtmečio Šiaurės Rodezijos premjeras Rojus Welenskis buvo lietuvių kilmės.

 

Jie optimistai. Šiandien jų mintys ir kalbos sukasi ne apie tai, kaip žlunga jų buvę ūkiai Zimbabvėje. Jie tiesiog toliau daro tai, ką darė visą gyvenimą. Daro tai, ką moka. Šiandien jie dirba žemę ir stato pastatus. Organizuoja darbo jėgą. Laukia lietaus ir moko ūkininkauti afrikiečius. Užsimušdami po visą šalį ieško žemės ūkio technikos mechanikų ir savo amatą išmanančių melžėjų (Maikas klausė manęs, ar Lietuvoje neatsirastų norinčiųjų gerai užsidirbti jo ūkyje? „Nigerijoje pilna apsišaukėlių, teigiančių, kad jie moka viską“, – juokiasi Kitas Levetas ((Keith Levett)), – „tačiau jų pastatyti pastatai griūva, o pataisyta technika išvis nebeužsiveda“ ). Augina vaikus. Planuoja pelną. Palaiko ryšius su po visą pasaulį išsibarsčiusiais artimaisiais. Savaitgaliais susirenka ir kepa barbekju. Pagal senovinę tradiciją turi baseiną, kuriame mirkdami aptaria verslo reikalus (juodieji į jį neįleidžiami, nes „nesiprausia ir myža į vandenį“ – taip man buvo paaiškinta, kodėl). Geria alų. Nekenčia britų ir R.Mugabės. Tebemyli Afriką. Ir nesiruošia važiuoti į jokią Europą.

 

„Išties“, – stebėjausi, – „kam dirbti laukinėje Afrikoje, jei ir tokioje Ukrainoje yra milijonai hektarų derlingos žemės ir milijonai darbo rankų? Kodėl nepabandyti laimės tarp savųjų, baltųjų žmonių?“ Į tai Polas nusijuokia: „šitie žmonės mums yra artimesni už bet kokius ukrainiečius. Mes juos pažįstame, mokame juos organizuoti, motyvuoti, priversti dirbti, žinome, ko iš jų tikėtis, o ko – ne… Aš pats Afrikoje praleidau 60 metų ir čia jaučiuosi kur kas geriau, nei bet kur Europoje.“

 

Ir pabaigai uždaviau mane ilgai kamavusi klausimą, iš kur semiasi stiprybės šie žmonės? Atplaukti į kitą pasaulio kraštą buriniais laivais. Pėsčiomis pereiti Juodąjį kontinentą. Nukariauti priešiškus kraštus. Paversti džiungles plantacijomis. Pastatyti tiltus. Nutiesti kelius. Kariauti su komunizmu. Persirgti maliarija. Susilaukti spjūvio į veidą, prarasti visą gyvenimą kauptą savo turtą ir vėl pradėti viską iš naujo.

 

„Taip darė mūsų proseneliai, seneliai ir tėvai“, – surimtėja Polas, – „kad ir kas čia beatsitiktų, tai yra mūsų žemynas, ir mes esame tokie pat afrikiečiai, kaip ir žmonės, dirbantys mūsų ūkiuose. Iš dalies aš net ir patenkintas, kad atsitiko tai, kas atsitiko 2002 metais. Lig tol galvojau, kad man belieka išeiti į pensiją ir likusį gyvenimą sėdėti ant krosnies. O dabar turiu naujų iššūkių, naujų rūpesčių. Aš vėl gyvenu“.

 

Žiūrėjau į juos ir kažkodėl prisiminiau vieną seną dainą, kurią kadaise dainavo jų protėviai, pirmieji baltieji Afrikos kolonistai:

 

Šen pas mus!

Kartu mes arsim, sėsim, pjausim –

Naujas žemes, naujus kraštus

Mes savo rankom nukariausim!

 

Ir žinojau, kad jiems, matyt, išties nelemta sėdėti ant krosnies. Jie reikalingi Afrikai. Ir jų protėvių dvasia tebėra gyva, nors iš „baltojo žmogaus šalių“ beliko tik „baltojo žmogaus svajonė“…

 

(Laiško fragmentai spaudinti žurnale VERSLO KLASĖ, portale www.alfa.lt)