Toshihide Iguchis – liesas, tvarkingai apsirengęs japonas jokiu būdu neatrodė panašus į nusikaltėlį. Jo tylus balsas, nuolanki laikysena ir dideli akiniai Niujorko teismo salėje darė jį, 44 metų kaltinamąjį panašų į nepilnametį, sugautą viršijant greitį. Tačiau iš tikrųjų greitis buvo viršytas milijonus kartų – Toshihide Iguchis, Japonijos banko „Daiwa“ Niujorko filialo darbuotojas per 11 metų atliko 30 000 nesankcionuotų operacijų, prekiaudamas JAV valstybinės paskolos obligacijomis ir padarydamas bankui 1,1 milijardo dolerių nuostolio.

Šie skaičiai, po trumpo šoko kiekvienam juos išgirdusiam finansininkui, taip pat iškėlė ir klausimą, dominantį jau ir teisėsaugos pareigūnus – kaip šis nusikaltimas išliko nepastebėtas ištisus 11 metų, ir kaip galėjo vienas makleris prarasti per darbo dieną vidutiniškai po 400 tūkstančių dolerių, atlikdamas nesankcionuotą prekybą, ir vis tiek nebūti demaskuotas nuo pat 1984 metų? Jo atliekamos prekybinės operacijos nebuvo sudėtingesnės nei N.Leesono vertybinių popierių pirkimai Singapūre, nuvarę į bankrotą seniausią Anglijos banką “Barings”. Toshihide Iguchis prekiavo paprastomis JAV vyriausybinės paskolos obligacijomis, labiausiai paplitusiu pasaulyje finansinės prekybos instrumentu, lengvai paskaičiuojamu ir suprantamu. Ir jo prekybos strategija prarasti pinigus buvo sena kaip pasaulis – “pirk kuo brangiau, parduok kuo pigiau”. Vis dėlto, tai išliko nepastebėta ištisus 11 metų.

Toshihide Iguchis net nebuvo “kietas” vaikinas. Draugų ir kolegų pravardžiuojamas “slieku” dėl savo liesumo, jis gimė 1951 metais Kobės mieste, Japonijoje. 1970 metais įstojo į Misūrio universitetą studijuoti psichologijos. Vedęs amerikietę, po penkerių metų T.Iguchis gavo JAV pilietybę ir psichologo diplomą. Metus prekiavęs naudotais automobiliais, 1976 metais jis tapo „Daiwa“ banko Niujorko filialo darbuotoju. T.Iguchio darbdaviams imponavo ne jo nusimanymas finansuose, bet tai, kad jis buvo japonas, tad ir darbą jT.Iguchis gavo praktiškai tik iš tautinio solidarumo.

„Daiwa“ – dešimtas pagal dydį Japonijoje ir 19-as pasaulyje bankas veikė Amerikoje jau nuo 1956 metų. Pagrindine jo veikla – tvarkyti Japonijos pensijų fondų turtą ir teikti kreditus smulkiems verslams vystyti. 1984 metais, Volstryto prekybos bumo įkarštyje „Daiwa“ gavo licenziją prekiauti JAV valstybinės paskolos obligacijomis.

Tai buvo gana paprasta prekybos operacija. Bankas, kaip daugelis finansinių institucijų ar maklerių kontorų, atlieka tarpininko vaidmenį, parduodamas obligacijas norintiems jų įsigyti, ir už tai pasiimdamas komisinius. Be to, pats bankas taip pat perka obligacijas, parduodamas jas kad ir kitą dieną, taip gaudamas pelną dėl besikeičiančių palūkanų procentų. Dukart per savaitę JAV vyksta valstybinės paskolos obligacijų aukcionai, kuriuose varžosi didieji dyleriai, numatantys palūkanų procentų didėjimus ar mažėjimus. Tai gali priklausyti nuo daug ko – valstybinės ekonomikos būklės arba nacionalinės valiutos kurso keitimosi. Kai kurios maklerių įmonės supirkinėdavo milžiniškus kiekius obligacijų, vėliau platindami užsienyje arba jas parduodami vietoje, kai palūkanų procentas pakildavo.

„Daiwa“ nebuvo didelis žaidėjas šioje rinkoje. Bankas niekada netapo vienu iš pagrindinių dylerių, platinančių obligacijas, vietoje to, darydamas trumpalaikius pirkimus. Tai nėra rizikinga operacija, ir pelnas yra stabilus, nors ir nedidelis.

T.Iguchis tapo banko makleriu, prekiaujančiu obligacijomis, darė tuos stabilius pelnus, buvo nuolat aukštinamas ir po metų tapo filialo viceprezidentu. Tačiau jau pirmą savo prekybos dieną jis dėl patirties stokos padarė nedidelę klaidą – panoro bent trumpam pasijusti didžiuoju dyleriu.

T.Iguchis banko klientams užpirko didelį kiekį dešimties metų terminuotų obligacijų, kaip tik dieną prieš tai, kai aukcione nusistovėjo nauji ir didesni palūkanų procentai ilgalaikėms obligacijoms. Rinkoje pasirodė pigesnės obligacijos su didesnėmis palūkanomis, ir klientai skubiai pareikalavo parduoti savąsias. T.Iguchis įvykdė jų reikalavimą, pats supirkdamas atpigusias obligacijas banko vardu. Jam atrodė, kad už mažesnę kainą įsigytas didelis nuvertintų obligacijų kiekis, nukritus palūkanų procentams sekančiame aukcione, leis bankui laimėti didelę sumą, o jam pačiam – gerus komisinius.

Iš pirmo žvilgsnio besikeičiantis palūkanų procentas yra labai mažas, tačiau didelius obligacijų kiekius turintiems dyleriams jis reiškia šimtus tūkstančių arba milijonus. Kaip ir T.Iguchiui, kuriam palūkanų procentų kilimas ir sekančiame aukcione per vieną dieną atnešė 200 tūkstančių dolerių nuostolių.

T.Iguchis pabandė išstatyti turimą kiekį obligacijų biržoje, tačiau čia jo laukė senas didžiųjų dylerių triukas – nepirkti iš norinčio parduoti už prašomą kainą. Automatiškai obligacijų vertė krito, juolab kad nedaug kas tikėjosi, kad „reiganomika“ pakiš koją savo vyriausybei, ir visi abejojo, kad palūkanų procentas kada nors kris. T.Iguchis pabūgo pranešti vadovybei apie nuostolį ir pristabdė turimų obligacijų pardavimą. Banko balanse liko 200 tūkstančių dolerių nuostolis, kurį reikėjo kaip nors padengti. Taip T.Iguchis įžengė į 11 metų trukusį košmarą.

Toshihide Iguchis vėliau tvirtino, kad jis nebuvo nusikaltėlis, o tiesiog slėpė savo klaidą. Jis buvo banko patriotas, nevogė jo pinigų, ir niekada jų nešvaistė. Iš išorės jo gyvenimo būdas niekuo nesiskyrė nuo tipiško amerikiečio. Skyrybos su žmona 1987 metais, du vaikai, dviejų aukštų namas Niudžersyje su krepšinio stovu ir kūdra. Kaimynai niekada nematydavo šio konservatyvaus darboholiko, netgi savo laisvalaikį leidžiančio ofise.

Jis turėjo ten ką veikti. Taupydami išlaidas personalui, „Daiwa“ banko vadovybė leido T.Iguchiui ne tik prekiauti obligacijomis, bet ir tvarkyti buhalterines knygas. Kaip vėliau paaiškėjo, toks leidimas vienam darbuotojui autonomiškai veikti banko viduje, buvo lemtingas tokioms firmoms, kaip „Barings“ bankui ar „Sumitomo“ korporacijai.

Šalia tvarkingo prekiavimo ir stabilių pelnų, „Daiwa“ banko vardu vyko ir daug rizikingesnė prekyba ateities kontraktais, kurios ėmėsi T.Iguchis, bandydamas padengti nuostolį. Jis griebėsi visko – prekybos valiutų kursais, didelių obligacijų kiekių platinimo, tačiau nuostolis nenumaldomai didėjo, nes banko vardu ką nors pirkdamas T.Iguchis turėjo iš kažkur prasimanyti 200 tūkstančių dolerių, kurie figūravo visuose dokumentuose. Skolindamasis pinigus reikiamoms lėšoms surinkti, jis iš pradžių bandė užstatyti tą nereikalingą ir neatsikratomą kiekį obligacijų, kurios dabar pradėjo daryti stabiliai augantį nuostolį. Jų kaina ir vertė krito vis labiau, ir su siaubu T.Iguchis matydavo kasdien augančius nuostolius.

O tuo metu banko prekyba intensyvėjo, ir vienu metu oficiali T.Iguchio prekybos obligacijomis apyvarta pasiekdavo 500 milijonų dolerių. Jam neliko nieko padaryti, kaip tik pradėti falsifikuoti buhalterines knygas, kuriose nuostolingi pirkimai atrodytų kaip pelningi.

Norėdamas gauti pinigų apmokėti banko brokeriams už prekybą, T.Iguchis įsakydavo parduoti “Bankers Trust New York Corporation” banke laikomas „Daiwa“ sąskaitoje esančias obligacijas. Pranešimai apie parduotas obligacijas iš “Bankers Trust” banko buvo siunčiami tam pačiam T.Iguchiui, kuris padirbęs pranešimų duplikatus kartu su obligacijų numeriais, siųsdavo juos „Daiwa“ banko vadovybei. Tokiu būdu atrodė, kad “Bankers Trust” banke „Daiwa“ sąskaitoje dar yra obligacijos, kurios iš tikrųjų jau buvo parduotos. Iki 1995 metų liepos mėnesio „Daiwa“ banko vadovybė manė, kad jos sąskaitoje yra obligacijų už 4,6 milijardo dolerių. Iš tikrųjų, jų ten buvo likę tik už 3,5 milijardo dolerių…

Per tuos 11 metų pasikeitė septyni „Daiwa“ banko Niujorko filialo, kuriame dirbo T.Iguchis, vadovai, atsiųsti iš Japonijos. Tačiau nė vienas taip ir nesuprato prekybos obligacijomis subtilybių, kurias jau puikiai buvo įsisavinęs T.Iguchis, turėjęs neapibrėžtą prekybos autonomiją. Bankas buvo patenkintas jo pranešamais pelnais, todėl į nieką nenorėjo gilintis. Nors nuo 1984 metų filiale keletą kartų buvo atliekamas auditas, tačiau nebuvo kuom nepasitikėti, todėl jis nebuvo daromas nuodugniai. Daugelis bankų kartais tiesiog verčia savo atsakingus darbuotojus eiti atostogų, ir ne dėl to, kad rūpintųsi jų sveikata, bet todėl, kad net ir dvi savaites nebūnant darbe apsunkina pažeidėjui galimybes maskuoti savo pažeidimus. Tačiau T.Iguchis per tuos 11 metų atostogavo tik porą kartų, ir tai tik po keletą dienų, kad galėtų dar greičiau prie savo darbo stalo.

Dvigubas T.Iguchio darbas pelnė jam ne tik darboholiko šlovę, bet ir leido slėpti nuostolius. Ir tai galėjo tęstis dar ilgiau, jeigu 1991 metais nebūtų žlugęs didžiausias bankas pasaulyje “Bank of Credit and Commerce International”, jau daugelį metų pažeidinėjęs didelių pinigų sumų judėjimo po pasaulį per savo filialus taisykles ir apribojimus. 1992 metais JAV Federalinių Rezervų valdyba pareikalavo iš „Daiwa“ vadovybės, kad Niujorko filiale būtų uždrausta vienam žmogui (Toshihidei Iguchiui) vienu metu vykdyti prekybą ir tvarkyti buhalterines knygas. Iš Tokijo atvykusi audito grupė vis dėlto ir vėl neįžvelgė jokių trūkumų. 1994 metais „Daiwa“ bankui buvo leista JAV prekiauti netgi ateities kontraktais – pačiais rizikingiausiais finansiniais instrumentais, manant, kad banko vadybininkai atitinka visus kompetencijos reikalavimus.

Tačiau pats Toshihide Iguchis pasidavė jį persekiojusiam psichologiniam spaudimui ir 1995 metų liepos 13 dieną pasiuntė banko prezidentui Akirai Fujitai 30 puslapių laišką, kuriame prisipažino jau 11 metų apgaudinėjęs banką ir padaręs milžiniškų nuostolių. Jis nebandė bėgti ar slėptis. Vietoje to, T.Iguchis nuoširdžiai padėjo akis išpūtusiems kompanijos auditoriams susipažinti su savo slepiama prekyba.

„Daiwa“ vadovybė dar du mėnesius slėpė informaciją nuo žiniasklaidos priemonių ir JAV finansinės priežiūros institucijų, stengdamiesi patyliukais įvertinti nuostolius ir surasti fondų jiems padengti. Rugpjūčio 8 dieną bankas slapta informavo Japonijos finansų ministeriją apie atskleistą nelegalią prekybą vertybiniais popieriais ir numanomus nuostolius. Ministerija pareikalavo, kad „Daiwa“ atliktų išsamesnį tyrimą ir pateiktų galutines išvadas. Banko vadovybė, numačiusi greitai prasidėsiantį skandalą, skubiai pradėjo pardavinėti „Daiwa“ valdomą nekilnojamąjį turtą (viso buvo surinkta 336 milijonai dolerių už parduotus pastatus Tokijuje ir Osakoje), ir netrukus paskelbė pirmojo finansinio pusmečio pelną – 78 milijonai dolerių. Po mėnesio bankas pateikė ministerijai detalų pranešimą apie turimus nuostolius, padarytus Niujorko filiale.

Rugsėjo 26 dieną „Daiwa“ bankas oficialiai paskelbė apie T.Iguchio padarytus nuostolius. Netrukus atsistatydino prezidentas Akira Fujita, taip pareikšdamas, kad iš banko vadovybės jis vienas prisiima atsakomybę dėl šio skandalo ir aplaidumo.

Tačiau jis ir T.Iguchis nebuvo vieninteliai, kuriuos galima kaltinti, nors „Daiwa“ iš pradžių atkakliai tvirtino, kad nežinojo, kas vyksta Niujorko filiale, kurio vadovas Masahiro Tsuda atgailavo dėl savo menamos kaltės, kad nebuvo padarytas reikiamas ir nuodugnus auditas. Tačiau tai buvo krokodilo ašaros. Netrukus prasidėjo naujas skandalas, pasibaigęs bankui dar blogiau.

Volstryto ekspertai niekada netikėjo, kad T.Iguchis veikė vienas, banke niekam apie tai nežinant – išvaistyta suma buvo per didelė, nelegalių operacijų trukmė per ilga, kad tai išliktų nepastebėta. Galų gale, T.Iguchis per 11 metų pateikė banko vadovybei 30 tūkstančių sufalsifikuotų prekybos ataskaitų, o tokio kiekio apgavysčių tiesiog neįmanoma nepastebėti.

Spalio 9 dieną Japonijos Finansų ministerija oficialiai prisipažino, kad ji jau anksčiau žinojo apie nestabdomą „Daiwa“ finansinį disbalansą. Tuo pačiu ministerija atsiprašė JAV finansų sekretoriaus R.Rubino neinformavusi JAV pusės anksčiau dėl to, kad bijojo bankų krizės Japonijoje. Ministerija informavo amerikiečius tik rugsėjo 18 dieną, t.y. tik praėjus šešioms dienoms po oficialaus banko pranešimo, nors pagal JAV galiojančius įstatymus, apie pažeidimus prekyboje vertybiniais popieriais privaloma informuoti finansinės priežiūros institucijas nedelsiant.

JAV Federalinė rezervų valdyba pareikalavo, kad bankas sustabdytų savo veiklą JAV teritorijoje. Rugsėjo 24 dieną T.Iguchis buvo suimtas savo namuose, nors iš „Daiwa“ banko buvo atleistas tik po dviejų dienų.

Netrukus paaiškėjo, kad apie nelegalią prekybą žinojo dar trys brokeriai, vykdę savo viršininko instrukcijas. „Daiwa“ prisipažino melavusi, atsakydama į JAV Federalinių rezervų įspėjimą dėl dviejų įtartinų T.Iguchio sandorių, ir jo prekybos vertybiniais popieriais dokumentus slėpusi kitame filiale. Tyrimo metu išaiškėjo, kad bent keli banko vadovai žinojo, kad T.Iguchio operacijos neša milžinišką nuostolį, ir kartus su juo slapčiomis ieškojo išeities. Netrukus „Daiwa“ prisipažino sumelavęs Federalinei rezervų valdybai 1995 metų liepos mėnesį, kad dar turi savo sąskaitoje obligacijų už 600 milijonų dolerių, kurias T.Iguchis jau buvo pardavęs. Bankas dengė T.Iguchio veiklą ir pats įsakė pardavinėti obligacijas, pelną skiriant išmokėti palūkanoms, kaip priklausė pagal kitas obligacijas.

Teisme T.Iguchis pripažino savo kaltę ir minėjo, kad paskutinius 11 metų jo gyvenimas buvo kupinas baimės, kaltės ir nerimo jausmų: „Niekas manęs nestabdė daryti nusikaltimo, aš turėjau tai padaryti pats“. Jis prisiėmė sau šešis kaltinimus dokumentų falsifikavimo, pinigų plovimo ir finansinio sąmokslo ir buvo nuteistas keturiems metams kalėti, konfiskuojant visą turtą ir skiriant 2,6 milijonų dolerių baudą. 1996 metų spalyje taip pat buvo nuteistas ir krokodilo ašaras liejęs Niujorko filialo vadovas Masahiro Tsuda už melagingų parodymų davimą bei nusikaltimo slėpimą dviems mėnesiams kalėti, ir nubaustas 100 000 dolerių baudos.

Kalėjime T.Iguchis pasiprašė vienutės, nes žinojo, kad kaliniai nemėgsta finansinių nusikaltėlių. Jis, beje, nebuvo pirmas „Daiwa“ dyleris, nuteistas už nesankcionuotą prekybą vertybiniais popieriais. Iki tol banke buvo atskleisti septyni nelegalios prekybos atvejai, padarę 100 milijonų dolerių nuostolio. Tačiau T.Iguchio atveju, kol Niujorko filialas davė pelną, tol niekas ir nesistengė suprasti jo paslapčių.

Pačiam „Daiwa“ bankui, šis skandalas sudavė antrą skaudų smūgį. Skirtingai nuo „Barings“ istorijos, įvykusios vos prieš metus, „Daiwa“ su 200 milijardų dolerių turto būtų lengvai suvalgiusi nuostolius, tačiau likimas nebuvo bankui palankus. Japonijos pensijų fondų asociacija nutraukė su jais sutartį tvarkyti savo lėšas. Amerikiečiai taip pat netikėtai jautriai sureagavo į savo garbingo finansinio instrumento – valstybinės paskolos obligacijų išniekinimą. 1996 metais JAV Federalinė rezervų valdyba už prekybos taisyklių pažeidimus ir nusikaltimo slėpimą nubaudė „Daiwa“ banką 340 milijonų dolerių bauda. Tačiau kur kas baisesnis buvo teismo sprendimas bankui per tris mėnesius nutraukti veiklą ir uždaryti savo filialus visoje JAV teritorijoje, kuriuose dirbo per 400 darbuotojų. Visas turimas turtas Amerikoje už 3,3 milijardo dolerių buvo parduotas kitam Japonijos bankui – „Sumitomo“.

Tai buvo blogiausia bausmė, kurios galėjo tikėtis „Daiwa“ bankas. Kaip liūdnai pripažino vienas jo vadovų – “tai pabaiga. Visi žino, kad nebegali daryti globalinės veiklos, jeigu neturi filialų JAV”. Šiuo metu bankas veikia Japonijoje ir Pietryčių Azijoje. Istorija tačiau taip lengvai nesibaigė. 2000 metais Osakos teismas pripažino skandale dalyvavusių vienuolika aukščiausių banko vadovų kaltais ir įpareigojo juos sumokėti 775 milijonus dolerių nuostoliams padengti.

Kaip ir bankas, T.Iguchis taip pat prarado visą savo turimą nuosavybę. Tačiau jo autobiografinė knyga japonų kalba, parašyta kalėjime, tapo besteseleriu, ir 1999 metais paleistas iš kalėjimo jis jau tapo įžymybe. Nuo 2000 metų T.Iguchis atsidėjo vien rašymui. Nusikaltėlių išpažintys Amerikoje yra mėgstamos…

(Straipsnis spausdintas žurnale „Verslo klasė“)