Kadaise įsiklausiau į prof.V.Landsbergio pareiškimą, kad „Lietuvai reikia daugiau Amerikos ir mažiau Rusijos“, tad buvo savaime aišku, jog vairuosiu tik amerikietiškus automobilius. Prieš daug metų savo pirmąją didelę investiciją padariau įsigydamas „Ford Motor Company“ („FoMoCo“) akcijų (jos buvo ir tebėra pigios), tad buvo aišku, kad vairuosiu tik „FoMoCo“ gaminius. Pats Henry Fordas prieš beveik šimtą metų savo dizainerius mokė, kad automobilio salonas turi būti pakankamo aukščio, jog jame patogiai jaustųsi džentelmenas dėvintis skrybėlę. O aš esu džentelmenas ir nešioju skrybėlę, tad buvo aišku, kad mano automobilis turės būti didelis.

Pradėjau nuo europietiškojo „Ford Mondeo“ (su skrybėle jame neišsitekau), vėliau subrendau vairuoti amerikietiškąjį „Ford Taurus“, su kuriuo važuojant, it kokiame Stepheno Kingo romane „Kristina“, mano žvilgsnį prikaustė viename Vilniaus kieme stovintis ypatingas automobilis, kaip pasirodė, mano amžina meilė – „Ford Crown Victoria“. Greitai radau jo savininką ir pasiūliau parduoti tą automobilį man – geruoju. Tačiau padariau nedovanotiną klaidą – neslėpiau savo susijaudinimo, ir buvo akivaizdu, kad aš to automobilio labai noriu, todėl savininkas, būdamas geras verslininkas, užsišaukė aukštesnę kainą nei buvau nusiteikęs mokėti – kaip sakoma, „pajuto kraujo kvapą“. Nepadėjo nei grasinimai, nei šantažas, nei ant stalo mėtomi banknotų gniužulai – teko mokėti tiek, kiek buvo už jį reikalauta (juokiasi).

„Ford Crown Victoria“! Nebuvau gyvenime girdėjęs tauresnio automobilio pavadinimo! Prasčiokai jį kažkodėl vadino „Malderio mašina“, girdi, tokį vairavo agentas Mulderis seriale „X failai“. Nieko nuostabaus, tai visada buvo tipinis federalinių JAV tarnybų automobilis, lengvai pažįstamas filmuose – juos vairuoja policininkai, federalai arba taksistai. Man jis visada buvo JAV teisingumo simbolis – nesu matęs, kad bent viename filme jį vairuotų teroristai, piktadariai ar mūsų vertybių priešai. Žinau, kad Vilniuje važinėja analogiškas, tik naujesnis „Ford Crown Victoria“ automobilis padabintas originalia kažkurio JAV kaimo šerifo atributika. Žmonės tuo automobiliu žavisi, nors man asmeniškai tai atrodo tik pižoniškumas ir problemos su ego. „Jei jau vaizduoji valdžią ir šerifą, tai ko nevažiuoji į taborą tvarkos daryti?“ – taip paklausčiau to apsimetėlio. Atsirado mat šerifas!

Žinau, keletą tokių automobilių buvo dovanų iš JAV gavęs ir mūsų Vyriausybės apsaugos departamentas, tačiau mūsų pareigūnams „Crown Victoria“ kažkodėl nepatiko, ir buvo perdovanoti provincijos policijai, kur gero vardo irgi nenusipelnė. Nežinau, kodėl… Aš geresnio ir manevringesnio automobilio nesu gyvenime vairavęs.

Pagamintas jis dar tais laikais, kai automobiliai dar buvo gaminami su širdimi, o metalas nebuvo keičiamas plastmase. Meistrai teigia, kad jis nukaltas iš „penkto plieno“ – nežinau, ką tai reiškia, bet, sprendžiant iš jų pagarbios intonacijos, tai reiškia kažką išties gero. Vasarą man į užpakalį buvo įvažiavęs kažkoks vokiškas trantas – jo priekis pavirto „armonika“, gi manajai „Crown Victoria“ tik bagažinės dangtis vos persikreipė, ir aš pats kaklą nikstelėjau nuo smūgio. Variklis didelis – tačiau kai liaudis pradeda nerimauti, kad jis „daug ryja“, visada atsakau, kad „reikia daugiau uždirbti“. Medžių ir žolių teisių gynėjams, priekaištaujantiems (ir kažkodėl Lietuvą vadinantiems „ši šalis“, į ką visada atsakau „žinok nuo šiol, kad čia mano šalis“), kad aplinką, girdi, teršiu, atsakau, kad savo vartojimo apimtimis ir tempu sumoku tiek mokesčių ir akcizo, kad tą jų judėjimą finansuoju jau turbūt penkiolikai metų į priekį. Tiems, kurie stebisi, kai su tuo „Crown Victoria“ įmanoma išsisukti ankštomis Senamiesčio gatvelėmis, atsakau, „pabandyk ir pamatysi“. Jie pabando ir pamato, kad nėra patogesnės mašinos, sukurtos žmogui ir jo komfortui – kaip ir viskas Amerikoje.

Nėra didesnio Amerikos automobilių pramonės simbolio nei „Ford Crown Victoria“, gaila tik, kad jie jau nebegaminami.

Visiems, kas tik sutinka išklausyti, nuolat pasakoju tą pačią istoriją: „Sykį vienas Holivudo žvaigždė, pasirašęs milžinišką sutartį, paskambino savo tėvui, gyvenančiam kažkur kaime ir sako: „Tėvai, a girdi? Užkaliau krūvą pinigų ir noriu tuo džiaugsmu pasidalinti su tavimi. Sakyk, kokio nori automobilio, bet kokio – ir aš tau jį nupirksiu. Bet kokį.“ Tėvas pagalvojo ir atsakė: „Džipą turiu, bet yra automobilis, kurio jau seniai noriu – nupirk man ‚Ford Crown Victoria‘. „Ką čia paistai, tėvai?“ – suirzo žvaigždė, – „Kam tau reikalinga ta pigiena? (naujas „Crown Victoria“ nekainavo nė 20 tūkstančių dolerių). Aš juk tau sakau – bet kokį. Nori „Ferrari“? „Bentley“? Pas mus Los Andžele ir Niujorke labai populiarus „Toyota Prius“! Nori?“ „Sūnau“, – ramiai jam atsakė tėvas, – „į tą mažytę ‚Prius‘ bagažinę aš negalėsiu įsiversti maišų su pirkiniais. Į tą mažytį ‚Prius‘ saloną aš negalėsiu susisodinti anūkų ir draugų. Ir trečia, aš su japonais kariavau – jie šaudė į mane ir aš koviausi iš paskutiniųjų, nes žinojau, kas manęs laukia, jei jiems pakliūsiu į nelaisvę. Ir dabar tu nori, kad aš jiems mokėčiau tavo pinigus? N-I-E-K-A-D-A. Pirk man mano automobilį. Ford.Crown.Victoria.“

Štai taip.

Vietos jame daug, ir dažniausiai jis man tarnauja mobiliuoju biuru (ypatingoms progoms š savo draugo Gintauto Alksninio, kito Amerikos apologeto skolinuos 1983 metų gamybos „Lincoln Town Car“ – bet tik ypatingoms progoms, pvz., važiuodamas atsiimti atnaujinti Lietuvos Respublikos piliečio paso arba duoti interviu žurnalui „Žmonės“.) Užtenka vietos ir ant priekinio mano mašinos panelio sėdintiems Peliukui Mikiui bei Pelytei Minei, kurių atsiradimas taip pat turi savo istoriją. Prieš porą metų įsigyjau „Walt Disney Company“ (WDC) akcijų ir ta proga aplankiau kelias Vilniaus žaislų parduotuves, apžvelgdamas, kiek WDC produkcijos jose parduodama. Akys raibo nuo sovietinių ir rusiškų herojų gausos – „Na, palauk!“, Čeburaškos ir krokodilo Genos, katino Matroskino, Mašos ir Lokio, tik štai vos keli „Walt Disney“ herojai kukliai glaudėsi mažose lentynėlėse. „Kur Mikis? Kur Mikė Pūkuotukas? Kur ‚Žaisliukų istorija‘ ir Žuviukas Nemo?“ – garsiai klausiau pardavėjų, ir į tai man buvo atsakoma, kad tai jau nebepopuliaru. Ta proga nusipirkau Mikį ir Minę ir pasodinau juos už savo automobilio priekinio lango. Viena, savo vaizdu jie bent jau šiek tiek džiugina nelinksmus mūsų šalies vaikus, antra, reklama – sprendžiant iš akcijų vertės augimo, tai veikia.

Lietuviškos trispalvės į langą neįstatau, ir trispalvių glaudžių ant veidrodėlių nemaunu. Tačiau kartais ypatingomis progomis įstatau stiebelį su JAV vėliava: kiekvieną Rugsėjo 11-ąją (ką, spėju, visi jau spėjo pamiršti) arba, pvz., tą dieną, kai buvo pranešta kad nudobėme  Osamą bin Ladeną it kokį šunį. Įstatau ir stiebelį su Izraelio vėliava tos šalies Nepriklausomybės dienos proga. Bent jau taip miestelėnams primenu, kieno mes pusėje.

Kaip bebūtų keista, tačiau mano aistros amerikietiškiems automobiliams artimi žmonės beveik visai nepalaiko. Žmona, brolis, brolienė, tėvas ir visi, kurie tik nėra nuo manęs finansiškai priklausomi, it susitarę perka ir vairuoja tik japoniškus automobilius, o tai veda prie bona fide vertybinių konfliktų. Vienintelis sūnėnas neseniai įsigijo naują „Ford Focus“, kuo nusipelnė mano finansinės paramos visam likusiam gyvenimui ir vietos mano testamente. Dukters amžius artėja prie teisės vairuoti – ir su nerimu laukiu, kokio automobilio pareikalaus ji. Ot, gaučiau gerą gyvenimo pamoką, jei „Ford Motor Company“ akcininko duktė užsimanys japoniško automobilio!

Šis automobilis yra man uždirbęs ir pinigų – kai Vilniuje buvo filmuojamas serialas „The Assets“ apie sovietų šnipą A.Aimes, dirbantį JAV Centrinėje Žvalgybos valdyboje, mano automobilis buvo išnuomotas ir stovėjo keliose scenose, nerangiai bandant sukurti iš Vilniaus Vašingtono peizažą…

Ir vis dėlto tai dar ne pabaiga. Dabar ruošiuosi kopti aukščiau – pirkti Amerikoje „Mercury Grand Marquis“ („FoMoCo“ nutraukė „Mercury“ automobilių kaip markės gamybą, tada dabar jų rinkoje yra daug ir nebrangių). Svajonė ateičiai – „Lincoln Continental“ – kai įsigysiu tą automobilį, manau, gyvenime jau nebeturėsiu, ko daugiau siekti.

O lig tol – visada palinkiu gero kiekvienam sutiktam „Ford“ automobiliui. Gyvenimas iš principo yra gražus. Su „Ford“ jis dar gražesnis. O su „Ford Crown Victoria“ – pats gražiausias.

 

(Straipsnio fragmentai spausdinti žurnale ŽMONĖS)