Žinia apie tai, kad į Lietuvą atvyksta seras Richardas Bransonas, tikiu, nuoširdžiai nudžiugino kiekvieną mūsų šalyje verslu užsiimantį ar ekonomika besidomintį individą. Garsiausias pasaulio entrepreneris. Charizmatiškiausias verslininkas. Vizionierius. Odiozinė asmenybė. Net nebe „legendinis“ (nes „legendiniais“ prasminga vadinti tik tuos, apie kuriuos kas nors dar yra nežinoma). Žinau, kad lietuvių kalba apie jį yra išleistos mažiausiai dvi knygos, o ir pats esu apie jį spausdinęs du straipsnius! Richardas Bransonas Lietuvoje… „Virgin“ įkūrėjas čia! Kas galėjo ir pagalvoti…
Tačiau po trumpos euforijos, žinia, visada ateina gūdi realybė. Kaip mūsų šalis pasitiks šią asmenybę? Ąžuolo lapų vainikas, tautinė juosta, duona su druska, „Kepurinė“ oro uoste. Tvarkoj! Tačiau, žinia, tikrasis R.Bransono priėmimas prasidės pajudėjus iš oro uosto į miestą.
Išvis, tikėkimės, kad seras Richardas atskris anksti ryte arba pusiaudienį – tik tada Vilniaus ir Kauno oro uostuose išvis būna žmonių. Jei nusileis Vilniuje – tikėkimės, tuokart prie angarų stovinčių aplūžusių remontuojamų lėktuvų nebus daugiau nei sveikų gyvų orlaivių perone. Jei nusileis Kaune, tikėsimės, nebėgs tuo metu kaip akis išdegę keleiviai peronu į „Ryanair“ lėktuvą (nemačiusiam lietuviškų specefektų užsieniečiui gali pasirodyti, kad kaip tik tuo metu evakuojami kokie nors išvaduoti įkaitai). „Reikia turėti savo nacionalinį oro vežėją“, – toks bus pirmas sero pamokymas Jį pasitinkantiems.
Bet vis tiek laukia problema – kelias nuo Vilniaus bei Kauno oro uostų iki šių miestų centro. Kelias iš Vilniaus terminalo prasideda pro simboliškai „Valstiečių laikraščio“ raidėmis papuoštą simboliškai apleistą pastatą (gal kas jį spės iki birželio išsinuomoti?). Į Dariaus ir Girėno gatvę išsukusį atvykėlį dar guodžia DHL terminalas (ir tai vos matomas pro jį užstojančius pastatus), tikėsimės, ir dygstančios IKEA parduotuvės sienos iki tol jau bus aiškiai pažymėtos kompanijos logotipu – tik tai turėtų šiek tiek apmalšinti sero R. nerimą – tokie pavadinimai suteikia ne visai, tiesą sakant, pagrįstos vilties, kad šioje šalyje dar egzistuoja kažkokia tvarka ir sistema. Riterio kortežui vis dėlto neišvengiamai teks pastovėti garsiajame Dariaus ir Girėno gatvės transporto kamštelyje prie „Lukoilo“ (tiek važiuojant pirmyn, tiek atgal) – nieko tokio, egzotika, tpsakant. „Heavy traffic means busy country!“ – ar ne pats R.Bransonas ir yra tai sakęs? – galės pajuokauti Jį lydintys organizatoriai.
Nežinia, ar organizatoriai norės pakaitinti sero vaizduotę maršrutu pro Naujininkus? Jei taip, tai seras turėtų neabejotinai pajuokauti, kad lietuviai – labai kūrybinga tauta, tiesiog įvertinus graffiti kiekius ant mūsų namų sienų, gerai įsižiūrėjus, sunku jau net rasti ir bent vieną, ant kurios nesipuikuotų koks nors simbolis ar „tagas“. „Solomon“? „Sput“? – stebėsis garbingas svečias, – „Mes turime Banksy“, – pajuokaus savo didžiadante akinančio baltumo šypsena. „Banksy, banksy“, – juoksis jį lydintieji miesto šeimininkai, – „banksy“… Bet galbūt kortežas apdairiai nusuks Pietiniu aplinkkeliu, tas atrodys visgi moderniau, nepaisant Naujininkų „užpakalio“ – garažų. Tačiau ir tas maršrutas ne toks jau ir paprastas – laukia dar vienas neišvengiamas kamštelis Geležinio Vilko gatvėje. Tačiau britai prie to įpratę. Lėtai vyksta kelio darbai? Mažai darbininkų? „Bloody unions“, – britiškai subtiliai pajuokaus seras, kaip ir priklauso aukštesnės klasės atstovui. „Soviet Union?“ – nesupras vietiniai palydovai. „Unions. Trade unions“, – paaiškins svečias. Nežinia, kaip reaguos išgirdęs šis riteris-socialistas, kad profsąjungos Lietuvoje praktiškai neegzistuoja – ką gali žinoti, gal būtent tai ir yra viena iš patraukliausių Lietuvos savybių pritraukiant užsienio investicijas?
O gal kortežas iškart paspaus link Kauno? Trumpas šmėksnis pro Gariūnus, ir – hey, presto! – mes važiuojame gražia dvieile „autostrada“ pro jau įprastai dirvonuojančius laukus, apgriuvusius ir sudegusius pastatus Pakaunėje (gal „Bernelių užeigą“ dar spėsim atstatyti?). Tačiau Kaune laukia pasala – Savanorių prospektas su savo reklaminių skydų eklektika, nelinksmais miestiečiais ir pastatais-vaiduokliais (nebent po sumanaus manevro kortežas spaustų tiesiai į Mindaugo prospektą?). (Kokie pojūčiai laukia sero įsikūrusio viešbutyje Vilniuje ar Kaune bus galima pagvildenti tada, kada bus aišku, kur tiksliai Jis gyvens).
Tačiau aišku viena – visą atvykimo egzotiką ir lietuviškų specefektų sukeltą nerimą turėtų kompensuoti nemenkas atlygis. Ne už dyką atvyksta seras, deja. Žmonės kalba, kad jo honoraras siekia 100 tūkstančių (vienų šaltinių teigimu – litų, kiti mano, kad dolerių). Nenukris tie tūkstančiai iš dangaus. Už juos sumokėsime mes patys. Tiesa, tik kai kurie iš mūsų. Kaip ir tik kai kurie iš tų, kurie sumokės, sumokės daugiau, kad būtų prileisti arčiau prie sero.
Ką jie išgirs garsiojoje p.Bransono paskaitoje Lyderystės Forume Kauno „Žalgirio“ arenoje? Kokių patarimų pažers seras Richardas Lietuvos verslininkams kokteilių vakarėlyje? Tiesą sakant, tai nesunku numanyti, net ir nesumokėjus nė lito.
Nes ką Jis išvis galėtų pasakytų žmonėms, gyvenantiems šalyje, apie kurią galima susidaryti pirmą ir stipriausią įspūdį vien nuo kelio iš bet kurio oro uosto?
„Turėkite svajonę“, – kalbės Jis. „Turėkite tikslą, ir jo siekite“, – taip Jis bylos. „Suvokite, ko norite“, – sakys į taktą linksinčioms salėje galvoms.
„Suburkite kūrybingą komandą“, – postringaus seras. „Rūpinkitės savo darbuotojais“, – mokys p.Bransonas. „Išklausykite jų“, – skatins milijardierius. „Jūsų darbuotojai privalo suvokti Jūsų verslo tikslus“, – tvirtins „Virgin“ įkūrėjas.
„Būkite sąžiningas su savo verslo partneriais ir klientais“, – atskleis dar vieną paslaptį seras. „Mokykitės iš savo konkurentų“, – kontraversiškai pasiūlys. „Atvirai pasitikite sparčiai besikeičiančio pasaulio iššūkius, tokius kaip internetas“, – lyg tarp kitko užsimins.
„Stenkitės sukurti stiprų prekės ženklą“, – nustebins lietuvius. „Būtina suvokti rinkos poreikius“, – ir salė oš jau kai ką supratus. „Svarbu kuo efektyviau išaudoti interneto galimybes“, – užgoš šiuos žodžius staiga viską suvokusių verslininkų šurmulys.
Ir pabaigai, žinoma, ištars keliolika gerų žodžių apie Lietuvą. „Man labai patinka Lietuvoje“, – paglostys kiekvieno susirinkusio savimeilę. „Turite suprasti, kad nuo šiol Jūsų rinka yra visas pasaulis“, – salė tylės it išmirus. „Lietuva turi pritraukti užsienio investicijų“, – lietuviai bus užburti šios karčios tiesos žodžių. „Lietuviai yra darbštūs ir kruopštūs žmonės, ir Jūs turite nuostabaus grožio šalį su puikiai išplėtota infrastruktūra, pigia, bet neįtikėtinai kvalifikuota darbo jėga, esate unikalus tiltas tarp Rytų ir Vakarų“, – šie banalūs žodžiai iš įkyrėjusių brošiūrų nauja gaida suskambės verslo orakulo lūpose.
Ir sedės dori lietuviai, už vietas pirmose eilėse sumokėję po beveik 10 tūkstančių litų. Ir pagaliau viskas jiems pasidarys aišku. Ir atsivers prieš juos tikrasis verslo–pinigų darymo sistemos grožis, it prieš kokį nepatyrusį narą atsivėręs povandeninio pasaulio žavesys. Ir staiga suvoks visi susirinkę salėje, kad sunkiausia – ne pagaminti, sunkiausia – parduoti. Mieliausia – ne kurti, mieliausia – nedirbti. Lengviausia – ne atsikratyti, lengviausia – nusipirkti. Ypač gražiai supakuotą orą. Ir tas pinigas yra dar mielesnis, kai gali lengvai išvykti iš lietuviškų specefektų šalies, kurioje lieka su tais pačiais žmonėmis, Tau sumokėjusiais. Tikiu, seras Richardas Bransonas tokios Lietuvos niekada nepamirš.
(Straipsnis spausdintas portale Lrytas.lt)