Mosikuojantys rankomis ir šūkaujantys biržose makleriai ilgai buvo pats tinkamiausias vaizdas pasaulio ekonomikos dinamiškumui iliustruoti. Be šių vaizdų neapsieidavo nei sovietinė žiniasklaida, be abejo, jais iliustruodama “paniką biržoje”, nei kabelinės verslo naujienų televizijos. Tačiau šiais laikais tokio tipo brokeriai – jau “nykstanti gentis”. Sparčiai tobulėjančios telekomunikacijos išstumia jų rankų ženklų ir šūksnių sistemą, pakeisdamos ją bežadėmis eilutėmis kompiuterių ekranuose.
Jaunesnieji šiais laikais vyresniųjų kartais klausia, kodėl, pavyzdžiui, Lietuvoje niekada neatsirado asmeninių čekių knygelių ar tokio tipo biržos, kurioje makleriai mosikuotų rankomis ir “kažką šūkautų”? Ir išvis, ką jie ten rodo, ir “ką šūkauja”? Norint tai suprasti, būtina žinoti, kaip išvis funkcionuoja tokio tipo biržos, kuriose “šūkaujama” ir mosikuojama rankomis.
Rankų ženklai – sena ir unikali prekeivių komunikacijos sistema. Nors ir nykstanti, tačiau dar gaji – sutartiniais rankų ženklais dar plačiai naudojamasi lažybų versle (arklių lenktynių bukmekeriai, rodantys vienas kitam statymams priimtų sumų skaičius) ar sporte (pvz., beisbolo varžybų metu treneriai rankų ženklais perduoda žaidėjams statistinę informaciją apie priešininką, žaidėjai keičiasi informacija apie derinius). Tačiau niekur kitur rankų signalais nebuvo ar nėra teikiama tokios svarbios informacijos, kaip vertybinių popierių arba žaliavų biržose. Ir retas mūsų galėtų įsivaizduoti, kad būtent šie ženklai ilgą laiką apspręsdavo mūsų pačių gyvenimą ir gerbūvį.
Pirmieji biržos brokerių rankų signalai gimė Niujorke, nedidelėje vietoje, lig šiol vadinamoje Volstrytu (angl. “Wall Street” – “Sienos gatvė”).
Šis pasaulio finansų centro pavadinimas kilo nuo 1653 metais olandų kolonistų pastatytos Niu Amsterdamo (šiandien – Niujorko) miesto sienos. Būtent ties šia siena prasidėjo purvinas kelias link Yst upės prieplaukų, ant kurių vietiniai pirkliai prekiavo tarpusavyje ar su laivų kapitonais popierinėmis “akcijomis”, užuot nešiojęsi auksą ar pinigus. XIX amžiuje prekyba akcijomis persikėlė prie pačios sienos, kur, didėjant sandorių skaičiui, gausėjo ir jais prekiaujančių žmonių minia. Palaipsniui jų keliamas triukšmas pasidarė toks didelis, kad tame pačiame amžiuje ir atsirado rankų signalai, kuriais buvo parodoma, kas ką už kiek perka, ir kas ką už kiek parduoda.
Šiuolaikinė brokerių rankų signalų sistema nusistovėjo 1972 metais, pasaulyje prasidėjus prekybai ateities sandoriais.
ATEITIES SANDORIAI
Lietuvoje ir kitose Rytų Europos valstybėse veikiančiose vertybinių popierių biržose didžiąją prekybos dalį sudaro gana paprastos operacijos – kažkas perka akcijas, kurias vėliau parduoda brangiau (su pelnu) arba pigiau (su nuostoliu) nei sumokėta pirminė suma. Tose šalyse, kur sprendžiamos pasaulio strateginių žaliavų kainos ar didžiųjų valiutų kursai bei palūkanų normos, globalinės ekonomikos funkcionavimą reguliuoja sudėtingesnio tipo – žaliavų ir monetarinės biržos, kuriose daugiausia prekiaujama tokiais finansiniais instrumentais, kaip ateities sandoriai (angl. – “futures”), t.y., teisėmis į žaliavos ar valiutų kainą ateityje, o dar tiksliau kitaip – rizikomis dėl kainų ateityje. Skirtumas tarp prekybos paprastosiomis akcijomis ir ateities sandoriais yra tas, kad akcijos yra tiesiog perkamos ir parduodamos be jokių papildomų reikalavimų, be to, įsigytas akcijas galima parduoti ir po daugelio metų. Ateities sandorių prekyvietėse prekiaujama įsipareigojimu laikui, kuris daro ateities sandorius nuolat veikiančiu finansiniu instrumentu, iškart nešančiu arba didelį pelną arba… didelius nuostolius .
Apie ateities sandorius yra prirašyta daugybė knygų, prekyba ateities sandoriais ne vieną žmogų padarė turtuoliu, sužlugdė ne vieną kompaniją, tačiau nuo pat jų atsiradimo dienos iki šiol daugelis bankininkų net neįsivaizduoja, kaip ateities sandoriai iš tikrųjų veikia, arba supranta tai labai paviršutiniškai. O juk ateities sandoriai yra svarbiausi ir mūsų gyvenimą reguliuojantys finansiniai instrumentai. Nesigilinant į begalinius niuansus, pabandykime bendrais bruožais apžvelgti, kas iš tikrųjų vyksta biržose.
Pagrindinis prekybos ateities sandoriais tikslas – apsisaugoti nuo pasaulio žaliavų ar vertybinių popierių kainų svyravimų ir nepageidaujamos kaitos.
Ateities sandoris – tai įsipareigojimas pirkti (gauti) arba parduoti (pristatyti) tam tikrą žaliavos kiekį ar vertybinius popierius sutarta kaina ateityje. Kaip paprastai, ateities sandoriai galioja tris mėnesius ir baigiasi kovo, birželio, rugsėjo ir gruodžio pabaigoje. Prekės tipas (vertybiniai popieriai, pvz., tūkstantis JAV dolerių už keturis tūkstančius litų, arba, pvz., tūkstantis tonų cemento už du tūkstančius litų), jų kiekis, kokybė ir pristatymo laikas bei vieta yra pastovūs, kinta tik tarpinė kaina. Tarkime, kažkas nori atsikratyti turimais JAV doleriais, manydamas, kad jų kursas kris, gi tuo pačiu metu kažkas siekia dolerių įsigyti, manydamas, kad ateityje jų kursas kils (ir, beje, manančių kitaip nei jūs visada atsiras). Abi pusės rizikuoja netekti pelno ar patirti nuostolių, nes, nežinant, kas bus ateityje (pavyzdžiui, kita Rugsėjo 11-oji), atieties sandorių vertė gali judėti dideliu greičiu į vieną ar kitą pusę, tačiau per trijų mėnesių ateities sandorio galiojimo laiką pirkėjas, turėdamas su pardavėju sutartą kainą, gali tą kainą pardavinėti arba tikėtis, kad jų kursas pakils virš sutartosios kainos.
”McDonald’s” restorane parduodamo mėsainio kaina nuolat išlieka stabili dėl to, kad kompanija pažada fermeriui, jog po pusės metų pirks iš jo jautienos toną už tam tikrą sumą. Paprastai sakant, fermeris ir “McDonald’s” sudaro ateities sandorį, iš kurio laimi abi pusės: turėdamas “McDonald’s” garantiją pirkti iš jo mėsą, fermeris žino, kiek pinigų gaus už savo gyvulius. “McDonald’s” taip pat laimi, nes žino, kiek perkama mėsa kainuos ateityje. Be abejo, tikrovėje “McDonald’s” atstovai net nekalba su fermeriais apie kainas, nes šie sandėriai kitų žmonių pagalba vyksta žaliavų biržose. Jei kiekvienas mėsos kilogramas būtų perkamas be ateities sandorių patvirtintų kainų, “McDonald’s” mėsainio kaina kasdien šokinėtų aukštyn žemyn, priklausomai nuo audrų, nusiaubiančių derlius ar ligų, pjaunančių gyvulius.
Ateities sandorių sistemą, beje, ir išrado tie patys amerikiečių ūkininkai. Daugiau kaip prieš šimtą metų, ūkininkai, auginantys citrusinius vaisius, ir nepageidaujantys užsiimti dar ir prekyba jais nepastovioje rinkoje, norėdami sutelkti pastangas tik savo agrokultūrų puoselėjimui, nusprendė pardavinėti tarpininkams teises į savo ateities derliaus kainas. Taip jie atidavė pardavimų riziką kitiems – jei derlius bus blogas, ūkininkas vis tiek gaus pinigus pagal iš anksto sutartą kainą; jei derlius bus geras, ūkininkas gaus mažiau, nei būtų jį pardavinėjęs pats, tačiau galės nustatyti aukštesnę kainą kitam derliui, atitinkamai rinkos poreikiams patenkinti. Tarpininkams toks principas irgi pasirodė patraukliu – įsipareigodami supirkti ūkininkų derlių, ir turėdami tvirtai sutartą kainą, jie savo ruožtu galėjo šią kainą parduoti dar brangiau kitiems tarpininkams. Be abejo, jie rizikavo prarasti pinigus tuos atveju, jei sutartas pirkti derlius būtų neužderėjęs, tačiau suderamos su ūkininkais kainos, kaip paprastai, būdavo nedidelės, ir rizika jomis prekiauti nebuvo ypatingai baisi.
Ši schema buvo pritaikyta finansinių instrumentų prekybai 1971 metais, Jungtinėse Amerikos Valstijose pradėjus spekuliuoti pasaulio valiutų kursais. 1975 metais ateities sandoriais buvo pradėta prekiauti pačioje pelningiausioje, kaip vėliau pasirodė, srityje – prekyboje palūkanų normomis. Dvi OPEC naftos krizės, Europos Monetarinės sistemos atsiradimas, didžiulės Lotynų Amerikos šalių skolos performavimas ir aštrūs JAV dolerio svyravimai aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose kėlė daug sumaišties pasaulio finansų rinkose. Investuotojai, korporacijos, makleriai, netgi kai kurių valstybių vyriausybės metėsi į prekybą ateities sandoriais, siekdami apsisaugoti nuo valiutų, palūkanų normų, naftos, aukso ar kitų dalykų kainų svyravimų, kurie neigiamai veikė jų veiklas ar verslus. Finansų rinkos augo tiek dėl gausėjančių spekuliantų, norinčių pasipelnyti iš rizikos, tiek dėl gausėjančių norinčiųjų apsidrausti nuo ateities netikėtumų, tačiau abejais atvejais ateities sandoriai masino vienodai. Ateities sandorių rezultatai buvo matomi, patys ateities sandoriai buvo standartizuoti, jų veikimą ir “defolto” išvengimą garantavo biržos, kuriose šie sandoriai būdavo sudaromi, tačiau visiems prekijams patraukliausiai atrodė tai, kad avansu reikdavo mokėti tik nedidelę dalį nuo tikrosios žaliavų ar paslaugų vertės. Papildomų mokėjimų būdavo ir yra reikalaujama, jei rinkos kaina judėjo ar juda skirtingai nei tikėjosi investuotojas.
Devintajame dešimtmetyje ateities sandoriai buvo pritaikyti ir prekyboje bendriniais biržų indeksais, tokiais, kaip “FT 100”, “Dow Jones” ar “Nikkei 225”, rodančiais aritmetinį visų didžiausių šalies įmonių akcijų vertės vidurkį. Kitais žodžiais, buvo pradėta prekiauti visos šalies ekonomikos tendencijomis.
KĄ DARO BROKERIAI
Prekyboje ateities sandoriais labiausiai paplitę du būdai – pirmas, “apsidraudimas” (angl. “hedging”), kai pirkėjas, siekdamas apsidrausti nuo nelaukto kainų kritimo ar kilimo, parduoda arba perka ateities sandorius iškart abiem atvejams – ir kylančioms, ir krentančioms kainoms, išparduodamas juos, priklausomai nuo rinkos kainų judėjimo. Tokiu atveju laimima iš pirminių pardavimo-pardavimo įmokų, vadinamųjų “premium”. Antras būdas – “arbitražas” – prekyba ateities sandoriais, naudojantis nedideliais tos pačios žaliavos, valiutų kursų ar finansinių instrumentų kainų skirtumais kitose biržose ar šalyse. Pavyzdžiui, du tos pačios kompanijos brokeriai esantys Osakoje bei Singapūre, palaikydami nuolatinį ryšį informuoja vienas kitą apie sutartos žaliavos ar vertybinių popierių kainą savo rinkose. Kainoms bent kiek išsiskyrus, vienas perka žemesniąją, ir antrasis ją parduoda savo rinkoje aukštesne kaina. Tai bene pats saugiausias prekybos ateities sandoriais (ar opcionais – kitu finansiniu instrumentu) būdas, tačiau jis reikalauja gero rinkos išmanymo, sutartinai veikainčios komandos ir greičio, nes kainos gali svyruoti vos keletą sekundžių. Vienintelis pavojus tokio tipo prekyboje – galimybė, kad kažkas šalimais daro tą patį veiksmą ir suskumba nupirkti arba parduoti pirmasis. Tačiau bet kuriuo atveju, pelnas iš “arbitražo” operacijų yra nedidelis. Tikrieji pinigai daromi prekiaujant trečiuoju, pačiu rizikingiausiu būdu – perkant ateities sandorius, tikintis, kad kaina tik kils, tik kris arba kurį laiką išliks stabili.
Šis būdas pavojingas tuo, kad didelis pelnas gali būti gaunamas tik tuo atveju, jei brokeris išlaikys “veikiantį” arba “atvirą” ateities sandorį savo rankose ilgesnį laiką. Turėti “veikiantį” arba “atvirą” ateities sandorį reiškia būti atsakingam už jo svyruojančią kainą, sąlygotą paklausos ar pasiūlos. “Ilgesnį laiką” šiuo atveju reiškia visą dieną, t.y. septynias arba aštuonias prekybos biržoje valandas (didelės finansinės institucijos sugeba užtikrinti nenutrūkstamą prekybos ciklą visą parą, nes pirmosios pasaulio biržos atsidaro Rytuose – Tokijuje arba Osakoje, tačiau per tą laiką, kai jos užsidaro, pradeda veikti biržos toliau į vakarus – Europoje ir JAV, kurioms užsidarius, prekybos ciklas vėl pradeda veikti nuo Japonijos – taip viena žaliava arba valiuta galima prekiauti be perstojo). Dauguma brokerių vengia pasilikti savo balanse “atvirus” arba “veikiančius” ateities sandorius nakčiai, nes per tą naktį visko gali atsitikti – prezidentas gali būti nušautas, žemės drebėjimas gali sugriauti šalies ekonomiką, uraganas – nusiaubti derlių, ir atsidarius biržai kitą dieną ateities sandorio vertė gali būti nukritusi keletu punktų, reiškiančiais šimtus tūkstančius dolerių nuostolio. O ir nedaugeliui brokerių iš tiesų leidžiama turėti “atviras” pozicijas visą parą, nes ne tik pelnas gali būti milžiniškas, bet ir nuostoliai – neįtikėtini (išvis tik nedaugeliui biržos brokerių išvis leidžiama patiems nuspręsti, ką pirkti, o ką parduoti – sprendimus rekomenduoja rinkos analizės skyriai, sava metodika vertinantys kainų judėjimus ateityje).
Įsižiūrėkite kasdien per kabelines naujienų televizijas rodomus biržos indeksų judėjimus. Nors jie pajuda aukštyn ar žemyn tik per keletą punktų, tačiau ir jų gali užtekti, kad kas nors bankrutuotų. 1929 metais pasaulinę ekonominę krizę sukėlė vos per 29 punktus nukritęs Niujorko biržos akcijų vertės indeksas, per 1987 metų “Juodąjį pirmadienį” “Dow Jones” indeksas pasiekė vienos dienos “kritimo” rekordą, sumažėjęs 508 punktais. Biržos atidarymo kasdien daugelis žmonių laukia ypač nekantriai, nes pirmieji pasirodę skaičiai dažniausiai nulemia pelną arba nuostolius. Be abejo, didieji pasaulio investuotojai, tokie, kaip Warrenas Buffetas daro pinigus iš ilgalaikių investicijų, trunkančių net kelerius metus, tačiau, pvz., Georgeas Sorosas neinvestuoja į nieką ilgiau nei trim dienom. Ir visas tokių iš pirmo žvilgsnio trumpų, tačiau verslo prasme, labai ilgų, investicijų grožis yra tiesioginiame pelne, gaunamame per tą laikotarpį.
“Atvirų” ateities sandorių problema yra ta, kad, jei jų vertė krenta žemyn nuo tos kainos, kurią brokeris yra suderėjęs, brokeris privalo kasdien sumokėti biržai padaryto nuostolio skirtumą, taip vadinamąją “maržą”. Aišku, jei kaina kyla, birža pati sumoka brokeriui pakilusios kainos skirtumą. Taip birža, veikdama kaip ateities sandorių administratorė, reguliuoja jų prekybą. To priežastis – siekis išvengti “defolto”, nes ateities sandoriai yra ypatingai jautrūs finansiniai instrumentai, ir jų atnešami nuostoliai gali išaugti iki tokių sumų, kad pirkėjas nebeturės už ką jų padengti. Bet kurio brokerio bankrotas gali sukelti “domino kaladėlių” efektą, ir vers kitus brokerius patirti milžiniškus nuostolius. Reikalaudamos “maržos” mokesčio, biržos užtikrina, kad kiekvienas biržos brokeris žino, ką daro, ir jei jo nuostoliai darosei per dideli, verčia jį parduoti savo nuostolingus ateities sandorius.
Todėl tose biržose, kurios vis dar veikia atviros, o ne elektroninės prekybos principais, prekybos metu vaizdas ir primena karštligiškas lenktynes – visiems brokerių svarbiausia – greitis, tiek užsiimantiems “arbitražu”, tiek “hedžeriams”. Birža – tai vieta, kur iš tiesų kvepia pinigais, nors jų ir nesimato. Nuolat besikeičiantys skaičiai švieslentėse, šūkaujantys brokeriai sukuria dinamišką vaizdą, kurio rezultatas – uždirbti arba prarasti milijonai.
Bet kuri pasaulio birža – tai viešas aukcionas, kurio kiekvienas dalyvis – broleris – yra ir pirkėjas, ir pardavėjas. Klientas, pavyzdžiui, jūs, norintis pirkti arba parduoti ateities sandorius, skambina savo brokeriui. Brokeris perskambina į savo kompanijos biurą biržoje su kliento, t.y, jūsų instrukcijomis ar pageidavimais. Priimto užsakymo laikas yra užfiksuojamas ir biržos brokeris arba perduoda raštelį, arba signalizuoja rankomis brokerių tarpe esančiam savo kolegai, kuris pradeda šaukti gauto užsakymo kiekį. Pirmasis, kuris į jį atsiliepia, tampa sandorio partneriu. Kiekvienas sandoris iš pradžių patvirtinamas vizualiai, vėliau – balsu ir užrašant. Abu brokeriai užpildo dvi specialias sandorio formas. Abi formos yra perduodamos biržos administracijai, kuri jas užregistruoja. Vėliau biržos prižiūrėtojai įveda sandorio detales į kompiuterius, kurie išplatina informaciją apie bendrą sandorių dydį po visą pasaulį.
Kaip paprastai brokeriai šaukia sandorių kiekį ir kainą, keldami rankas, kurių ženklais rodo, perka ar parduoda, ir kokiu statusu. Visose biržose rankų signalai truputį skiriasi. Tačiau du svarbiausi yra visur vienodi – delnas į save reiškia, kad nori pirkti (gauti sau), delnas nuo savęs – nori parduoti (atstumti nuo savęs).
Anglų kalboje biržos prekyvietė yra vadinama “šachta” – kaip paprastai, tai arenos formos salė, kurios dugne spiečiasi brokeriai, o pasieniuose įsikūrę bankų ir finansinių institucijų biurai. Tai padaryta tam, kad savos kompanijos darbuotojai geriau matytų vienas kitą. Be to, kaip turbūt pastebėjote, brokeriai vilki vienodus skirtingų spalvų švarkus – kiekviena spalva priklauso tam tikram bankui ar kompanijai, taip pat – administracijai bei nepriklausomiems brokeriams – tai padaryta tam, kad saviškiai lengviau surastų ar matytų vienas kitą žmonių maišalynėje.
Biržos brokeriai rankų signalus naudoja dėl trijų priežasčių: visų pirma, dėl greičio ir efektyvumo, nes, kaip paprastai, prekiaujantis brokeris būna nutolęs nuo savo kontoros per 30-40 metrų, antra, dėl praktiškumo – kai kuriose biržose prekybos įkarščio metu garsas pasiekia 150 decibelų per sekundę (tai ne ka mažiau nei per gerą roko koncertą), ir eilinio žmogaus šūksnių niekas gali ir neišgirsti. Ir, trečia, dėl slaptumo, nes daugelių atvejų brokeriai nenori parodyti kitiems, kaip ir kuo jie prekiauja.
Nors padėtį biržoje reguliuoja pagrindiniai ekonomikos dėsniai, ir jos rezultatai visada atspindi tikrąją šalies ar pasaulio ekonomikos situaciją, įtakojamą dar ir politinių procesų, tačiau egzistuoja nemažai būdų, kaip patys brokeriai sugeba įtakoti kainų judėjimus aukštyn ar žemyn. Pavyzdžiui, padidėję rinkoje žaliavų kiekiai muša kainas, nes didina pasiūlą, o sumažėję – jas kelia, nes didina paklausą. Daugeliu atveju, patys brokeriai ima pardavinėti dideliais kiekiais savo ateities sandorius, siekdami dirbtinai sukelti pasiūlą, tuo pačiu mažindami kainą. Kitais atvejais, jei kas suuodžia, jog konkurentai slapčia supirkinėja kurios nors prekės ateities sandorius, iškart kelia ir savo turimų kainą.
Ar prekyba biržoje nėra vien lošimas, kaip kazino? Dažnai sakoma “spekuliuoja akcijomis ar valiutų kursais. Deja, ne. Biržose susiduria du verslo tipai – vengiantys rizikos ir ją perimantys. Ateities sandorių pagalba vieni gali koncentruotis ties kitais verslo aspektais, kiti – ieškoti galimybės gauti pelną.
BROKERIAI IR JŲ KOPIJOS
Daugelyje London Sičio, kuriame įsikūrę dauguma pasaulio bankų ir finansinių institucijų, pavakare pabuose galite sutikti itin iššaukiančiai besielgiančių jaunuolių, iš kurių daugelis net nenusivelka dryžuotų arba spalvotų biržos brokerių švarkų. Kaip paprastai, jie triukšmingi, laido gerkles, švaistosi pinigais ir elgiasi taip, lyg jiems priklausytų visas pasaulis. Iš dalies tai yra teisinga – per savo rankas prekybos metu jie praleidžia daugelio valstybių finansinius instrumentus arba žaliavas, mato visą biržos operacijų išklotinę, kurią mokantis skaityti asmuo gali neblogai orientuotis net ir pasaulio įvykiuose. Negana to, merginos mėgsta ne vien uniformuotus vyrus. Natūralu, kad biržos brokerio ar maklerio profesiją turintis vaikinas taip pat masina moteris, nes simbolizuoja greitai uždirbamus milžiniškus pinigus.
“Kaip šiandien prekyba, Džonai?” – mėgsta paklausti barmenas, pildamas alaus pintą. “Neblogai, Styvi”, – atsako brokeris, nutaisydamas reikšmingai abejingą miną, – “pajudinome ‘Footsie’ keliais punktais, reikia tikėtis, kad ‘džapai’ atlaikys tempą” – atsako, paimdamas savo alų.
Tačiau nereikia apsigauti. Statistika rodo, kad vienam sėkmingam brokeriui tenka keturi “lūzeriai”, ir tik ketvirtis brokerių išvis nuolat daro pelną. Juoba vienam aktyviai prekiaujančiam makleriui tenka apie 30 “galinio ofiso” darbuotojų, t.y. tik administruojančių “smogikų” įvykdytus sandėrius. Tačiau kas gali atskirti, kuris esi kuris, ypač, jei išdidžiai išeini iš biržos, rankoje nešiesi “Financial Times” ar vilki nepriekaištingai gulintį kostiumą.
Tikrą brokerį pažinsi iš keleto požymių. Visų pirma, jie ganėtinai jauni. Vidutinis brokerio amžius retai viršija 35 metus, nes brokeriai greitai “susidėvi” dėl nuolatinio streso, sąlygoto kasdien priimamų sprendimų, kainuojančių milijonus svarų ar dolerių (bankai savaime skatina tokiam darbui jaunus, “plėšrius” ar “alkanus” žmones, vyresnieji yra labiau tinkami priežiūrai). Antra, iš nukramtytų nagų arba ėduonies pažeistų dantų (jei turite galimybę, aišku) – stresas, tempas ir didelių pinigų judėjimai į vieną ar į kitą pusę verčia visus be išimties brokerius krimsti nagus, laukiant pokyčių rinkoje, be perstojo čiulpti saldainius (arba rūkyti kaip pašėlus), kramtyti popieriaus lapų kraštus. Trečia, iš besaikio spiritinių patiekalų vartojimo. Dauguma brokerių iš esmės nežino, kaip kitaip atsipalaiduoti negeriant arba nevartojant narkotikų. Juoba ateities sandorių prekyba yra nenutrūkstamas procesas, ir kiekvienas brokeris dažniausia galvoja, kokie bus kaina rytoj atsidarius biržai. Jei nesiseka kelias dienas iš eilės, nervai pasidaro dar labiau įtempti. Jei sekasi, ne ką ramiau, nes norisi dar didesnių komisinių arba premijų. Ketvirta, iš išlaidavimo. Milijonai brokeriui jau seniai yra praradę magiškąją prasmę, nes biržoje jie – tik instrumentais, kaip staliui – oblius. Brokeriai dažniausiai sukasi tarp žmonių, laisvai leidžiančių pinigus, todėl patys pradeda jų netausoti, tikėdamiesi, kad komisiniai už prekybą leis uždirbti jų dar daugiau. Psichologine prasme tai labai destabilizuoja asmenybę. Brokerių, banko siuntimu išvykstantiems prekiauti į užsienio šalis, laukia dideli malonumai – apmokėtas būstas, kompanijos automobilis, didelė alga, aukštas statusas – visa tai dar labiau iškraipo jų supratimą apie tikrovę, o tai veda link pagundos uždirbti dar daugiau, dažniausiai klaidingais ar neleistinais būdais.
Turbūt tik karo lauke ir ateities sandorių biržos prekybos arenoje tikras vyras gali patikrinti savo charakterį, psichinę ar emocinę būseną. Kadaise Oskarą pelniusiame kinofilme “Wall Street” Michaelo Douglo personažas, bejausmis Volstryto ryklys Gordonas Gekko sakė jaunajam brokeriui, norinčiam tapti “tikru žaidėju”: “Pirmoji taisyklė šiame versle – niekada nepasiduok emocijoms dėl akcijų kainos.” Taip pat – tokiems jausmams, kaip baimė, gobšumas ar jautrumas. Greitai kintančios emocijos nėra tinkamos ateities sandorių prekybai. Tikras brokeris moka susivaldyti net patirdamas milijoninius nuostolius, nes emocijos šiame versle išties yra blogas patarėjas.
Tikras brokeris yra be galo pasitikintis savimi, netgi arogantiškas. Nėra tokio personažo, kaip “abejojantis brokeris’, nes nepasitikėjimas savimi veda į abejonę, o abejonė gali sutrukdyti įvykdyti sėkmingą kontraktą. Jis neklauso niekieno patarimų, juoba kad šiame versle patarimus dalija tik mėgėjai arba profanai (nors didelėse finansinėse institucijose veikia rinkos tyrimų ir analizės padaliniai, teikiantys argumentuotas rekomendacijas, tačiau šiame versle sunku ką nors numanyti į ateitį, dažniausiai pasitikima intuicija). Šiame versle, kaip ir prekyboje narkotikais, nėra draugų, tik partneriai. Nėra ne tik etiška patarinėti kitiems, į ką investuoti, daugeliu atvejų patarinėjimas yra persekiojamas įstatymų dėl “nesąžiningos prekybos”.
Antra didžiausia klaida po emocijų nevaldymo, kurią gali patirti brokeris – pradėti prekybą ateities sandoriais be pakankamo pirminio kapitalo. Praktikoje yra tik labai nedaug atvejų, kai brokeriai praturtėja “iš nieko”, daug dažniau jie viską praranda. Tačiau kiekvienas pradedantysis brokeris žino, kad yra du dalykai, kurių turi vengti bet kuris – tai per mažai kapitalo, ypač prekiaujant jautria kainai preke, ir “per didelė prekyba”, sudaranti prielaidas konkurentams mažinti kainas dėl išaugusios pasiūlos.
Tame pačiame kinofilme “Wall Street”, Michaelo Douglaso personažas atsako jaunajam kolegai, degančiam entiuziazmu investuoti pinigus į akcijas, tikintis, kad jų vertė pakils: “verčiau duok man variantą, kur jų vertė kristų”. Visi biržoje žino, kad visada lengviau gauti pelno iš krentančių kainų, nei iš kylančių, nes kainos visada krenta greičiau, nei kyla.
(Straipsnis spausdintas žurnale „Verslo klasė”)