Ar dar pamenate, kaip šaipėtės iš savo senelių, skubančių žiūrėti naujos „Vergės Izauros“ serijos ar besigraudenančių dėl „Tiesiog Marija“ herojės likimo? Na, ir kas šiandien juokiasi paskutinis? Jūsų kompiuterio kietasis diskas išsipūtęs kaip balionas nuo ką „atsipūstų“ serialų, prie televizoriaus ekrano traukia labiau nei prie šeimos apsėsto stalo, paraudusiomis akimis ir vis užsnūsdamas iki pat aušros skubate pamatyti paskutinius sezono epizodus. Televizijos serialai tapo neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi. Nuo jų neįmanoma atsiplėšti, naujos serijos laukiame kaip pasimatymo, aptarinėjame juos aukštuomenės vakarėliuose. Medikai sukūrė netgi terminą „priklausomybė nuo serialų“. Bet serialai taip pat suartina šeimas. Serialai stebina savo išmone. Serialai jau net nebe pramoga, o tikra kultūros sritis.
Taigi, belieka tik klausimas, kas ją tokią sukūrė?
KAS NORĖJO SERIALŲ?
Nuo pat savo atsiradimo XX amžiaus pradžioje televizija buvo laikoma kino pramonės podukra. O ir dar prieš 15 metų bet kuris Vakarų aktorius, režisierius ar scenaristas, dirbęs televizijoje, nuolat svajojo išsiveržti iš ten į gilesnius vandenis – į meninio kino orbitą, ir, jei pasiseks, persikelti į Holivudą ir ten užsiimti išties „rimtu darbu“. Televizija buvo laikoma tik tarpinė stotelė link Didžiojo Meno – kino. Dabar situacija visiškai kitokia. Didieji aktoriai maivosi mažo biudžeto serialų epizoduose, serialus produsiuoja ir režisuoja tokie grandai kaip Stevenas Spielbergas ar Martinas Scorsese, broliai Coehnai ruošiasi „Fargo“ serialo filmavimui, netgi rašytojas Salmanas Rushdie dirba ties savo televizinio serialo scenarijumi.
Mat šiame amžiuje tradicinis Holivudo požiūris į kino verslą atsidūrė aklavietėje. Sulyg kiekvienais metais kino filmų gamyba brangsta, ir jei paskutiniajame XX amžiaus dešimtmetyje vidutinis blokbasterio biudžetas neviršydavo 50 milijonų dolerių, tai pastaruoju metu jis pasiekė 100 milijonų dolerių, o tai privedė iki to, kad Holivudo asortimente išnyko šviežios idėjos, nauji veidai ir įspūdingos istorijos. Bet kuri studija, investuojanti 100 milijonų dolerių į filmą, negali aklai rizikuoti, todėl ir daro tik tai, kas jau yra patvirtinta praktikoje: jei ekranizuoti – tai tik knygą, tapusią bestseleriu, jei kurti „remeiką“ – tai tik filmo, kuris buvo sėkmingas ir kadaise, jei rinktis aktorių ar režisierių – tai tik tokius, kurie surenka pilnas sales. Ir, kas pikčiausia, net ir tai negarantuoja filmo žlugimo ir investicijų grąžos…
Taip Holivudas, susitelkęs ties „remeikais“, „sikvelais“ ir „frančizėmis“, nė nepastebėjo, kaip nuo kino teatrų durų atgal į namus pasuko vidutinio amžiaus žiūrovų minia. Nes sprogimai, gaudynės ir susišaudymai 3D vaizdo formate patinka tik nesulaukus tam tikro amžiaus. O suaugusiesiems visada norisi žmogiškų istorijų apie žmogiškus žmones. Anksčiau šį norą tenkindavo stori romanai, o šiais laikais jų vietą užėmė televizorius ir Internetas su nauja istorijų forma – serialais.
KAIP JIE ATSIRADO?
Žinoma, serialai kaip žanras žmonijos istorijoje egzistavo nuo pat seniausių laikų, prisiminkite vien pasakų, legendų, anekdotų ar padavimų herojus, pastoviai šmėkščiojančius įvairiuose, dažniausiai tarpusavyje net nesusijusiuose pasakojimuose. Jūs gerai atsimenate rusiškus Ilją Muromietį ir Aliošą Popovičių, gal girdėjote ir apie angliškąjį karalių Artūrą su savo riteriais, o ir netgi mongolai turėjo tūlą Mingrelą. Pats žinomiausias serialo herojus dar iki atsirandant spausdintam žodžiui ar „elektroninei medijai“ buvo Robinas Hudas, kurio analogas – Tadas Blinda jau gyvavo ir Lietuvoje (žinia, abiejų herojų gyvenimas tapo serializuotas, ir ne kartą). Beje, ši istorijos schema – beraščiai nutrūktgalviai, kentę gyvenimo miške diskomfortą tam, kad pavogtus ar prisiplėštus turtus išdalintų tinginiams ir bomžams – kažkodėl yra mėgstama daugumos žiūrovų, ir įvairiais pjūviais atsinauja lig šiol dažname Holivudo filme.
Tobulėjant technologijoms, ištisinės istorijos, suskaidytos į atskirus epizodus persikėlinėjo ir į naujas žiniasklaidos formas. Literatūrinio Šerloko Holmso ir kitų seklių serialai pasirodė XIX amžiuje. Pirmasis „elektroninis“ – radijo serialas pasigirdo 1926 metais Amerikoje (vadinosi jis „Sam‘n‘Henry“, ir tai buvo 15 minučių trukmės dialogai, kruopščiai apibūdinantys kiekvieną veikėjų veiksmą). O dėl to, kad juos sponsoriavo didžiausias tada (ir dabar) pasaulyje buitinės chemijos gamintojas „‚Procter&Gamble“, tokios programos ketvirtajame dešimtmetyje pradėtos vadinti „muilo operomis“ (nuo „Procter&Gamble“ muilo „Ivory“, beje, gaminamo lig šiol).
O penktajame XX amžiaus dešimtmetyje, ankstyvojoje televizijos epochoje iš pradžių niekas iš tiesų net nežinojo, ką daryti su šia nauja technologija. Buvo aišku, kad per televizorių reikia rodyti žinias, skelbimus ir tiesiogines transliacijas iš sporto varžybų, bet kuo užpildyti tarpus tarp jų? Juoba kad parduodamų televizorių skaičius sparčiai augo, ir žmonės, užuot jungęsi radijo imtuvą, vis dažniau sėdosi stebeilytis į „pilkąjį unitazą“, kaip tuometinių televizorių ekranus vadino tuometiniai komikai. Televizijoms žūt būt reikėjo turinio, ir amerikietiškojo CBS kanalo vadovai pirmieji suvokė, kad radijo laidas, populiarias tarp klausytojų bei reklamos davėjų galima perkelti į ekraną. Pirmoji „muilo opera“ „Faraway Hill“ pasirodė trumpai gyvavusiame „Dumont“ televizijos kanale 1946 metais, o tokios „muilo operos“ kaip „The Milton Berle Show“ ir „Amos and Andy“, prasidėjusios radijuje, penktajame dešimtmetyje tapo ir pirmaisiais televizijos serialais. Nors tai buvo paprastos, nesudėtingų siužetinių linijų istorijos apie tai, kaip šeimos narių ar draugų problemos, susijusios su darbu, studijomis ar meilės intrigomis, žaismingai ir laimingai išsprendžiamos, tačiau visų televizijos kanalų vadovams greitai paaiškėjo viena tiesa – žmonės norėjo juos žiūrėti.
Dabar jau nebežinoma, kas pirmas pavartojo šiandien įprastą terminą „sitkomas“ („situacijų komedija“). Viena aišku, taip buvo vadinamos dar radijo laidos ketvirtajame dešimtmetyje, ir pavadinimas prilipo prie televizinių analogų. Žinoma, iš pradžių televiziniai „sitkomai“ visi buvo linksmi ir juokingi. Netruko nusistovėti ir šiandien mums įprasti tokių serialų formatai. Autorinė laida trukdavo 30 minučių (šiais laikais dėl reklamos intarpų ji yra sutrumpėjusi iki 22 minučių), joje veikė ir praktikoje patikrintas „keturių dalyvių“ kontingentas, veiklus lig šiol, nepaisant įvairių variacijų: herojus (gerasis), anti-herojus (neklaužada arba blogietis), meilės objektas (gražuolė ar gražuolis) ir „draugelis“, visiems kliūnantis po kojų. Kiekvienoje laidoje tradiciškai išryškėdavo dvi siužetinės linijos: pagrindinė, trunkanti nuo pradžių iki galo ir šalutinė. „Sitkomai“ iš pradžių buvo filmuojami viena kamera (taip buvo išgaunamas veiksmo tempas ir atsirasdavo galimybė sutalpinti daugiau sąmojų – taip filmuojamo serialo, pvz., „30 Rock“ epizode yra apie 200 juokelių ir keturios siužetinės linijos), vėliau – keturiomis kameromis, tradiciškai filmuojant stebint gyvai auditorijai. „Vienos kameros sitkomai“ ir dabar yra laikomi pažangesniais, jiems yra teikiama daugiausiai apdovanojimų, nors reitingai rodo, kad žiūrovams labiau patinka „sitkomai“, filmuojami keturiomis kameromis, nepaisant to, kad ten juokelių ir siužetinių linijų būna dvigubai mažiau…
Būtent auditorijos dėka 1950 metais per televizinį „sitkomą“ „The Hank McCune Show“ nuskambėjo pirmasis užkadrinis juokas. Kitaip nei daugelis įsivaizduoja, toks auditorijos juokas nebuvo skirtas duoti ženklą idiotams žiūrovams, kada reikia juoktis. Mat tais laikais, o ir dabar, aktorius, pasakęs juokingą frazę, privalėjo nutilti ir palaukti, kol auditorija išsijuoks, kad išgirstų jo kitą sąmojį. O pašalinus auditorijos juoką, tarp sąmojingų frazių atsirastų nejaukios pauzės. Žinoma, montažo metu visas auditorijos juokas yra reguliuojamas iki „vidutinio“ garsumo, dėl to atrodo, kad auditorija juokiasi nenatūraliai vienodai, tačiau skųstis užkadriniu juoku taip pat bepasmiška, kaip ir skųstis tribūnų riaumojimu per futbolo rungtynes. Nemažai ir lietuviškų arba per mūsų televizijas transliuojamų laidų, būna filmuojamos be auditorijos, todėl jose naudojamas kompiuterinis juokas, kuris išties skamba nenatūraliai (tačiau bent jau yra pigesnis nei gyva auditorija).
Šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose „sitkomai“ tapo populiariausiomis televizijos pramoginėmis laidomis. Kurį laiką su jais dar konkuravo žinių konkursai – „quizzai“, tačiau jie pasitraukė į antrą planą dėl nuolat juos krečiančių apgaulės skandalų. Kitas pagrindinis „sitkomų“ konkurentas – vesternai iš televizijos galutinai nunyko aštuntajame dešimtmetyje. O štai „sitkomai“ išliko. 1955 metais televizijoje pasirodžiusi buvusi radijo laida „Gunsmoke“ buvo transliuojama ištisus 20 metų, tapdama ilgiausiai rodoma vaidybine laida televizijos istorijoje (kiekiu ją aplenkė animacinis serialas „Simpsonai“, nuo 1989 metų transliuojamas jau 24 sezoną).
Ir būtent „sitkomuose“ amerikiečiai pirmą kartą išvydo gvildenamas opias visuomenės problemas ir klausimus, kurios kitoje žiniasklaidoje būdavo tabu. Abortai, dirbtinis apvaisinimas, juodaodžių integracija, bučinys tarp skirtingų rasių veikėjų, gėjai – „sitkomuose“ būdavo kalbama apie tai. Tokie keiksmažodžiai, kaip „hell“, „godamn“, „nigger“, „shit“ ir t.t. sklido iš „sitkomų“ herojų lūpų, ir jiems tai buvo atleidžiama (tiesa, 1981 metais keiksmažodis „fuck“, pirmą kartą ištartas laidoje „Saturday Night Live“ susilaukė nelinksmų pasekmių – jį ištaręs komediantas Charlesas Rocketas buvo atleistas iš darbo).
Po Vietnamo karo „sitkomai“ po truputį prarado savo pirminę paskirtį – juose pradėjo dominuoti temos, kuriose jau nebebuvo nieko juokingo. Taip atsirado terminas „serialai“, ir jų rodomos istorijos jau derinosi prie laikmečio reikalavimų. Augantis nusikalstamumas sąlygojo serialų apie policininkų ir detektyvų darbą („Hill Street Blues“, „Miami Vice“, „NYPD Blues“), karo invalidų antplūdis – serialus apie ligoninių kasdienybę („St.Eslewhere“, „E.R“), „japių“ propaguojama karjeros siekiamybė ir vienatvė – serialus apie barus ir kavines, kur vyksta socialinis gyvenimas („Cheers“, „Friends“), devintojo dešimtmečio mafijozių teismai – mafijos kroniką („Wiseguy“), Ronaldo Reagano laikais suklestėjęs turto kultas – serialus apie turčius („Dallas“, „Dynasty“). Identiteto krizė ir astronominiai atradimai pastūmėjo žiūrovus ir į mistiką („Twin Peaks“, „X-Files“, „Lost“). Tiesa, kurti mistinius serialus vis dėlto pasirodė pelninga, bet ir sunkiausia. Pavyzdžiui, „X-Files“ sukūrėjas Chrisas Carteris planavo tik tris sezonus, kurių pabaigoje „viskas turėjo paaiškėti“, tačiau serialo populiarumas reikalavo naujų idėjų, ir devyni „X-Files“ sezonai baigėsi tuo, kad jų kūrėjas pats galutinai susipainiojo siužetinėse linijose, nieko žiūrovams neišaiškino, ir galų gale dėl to susirgo depresija, nors pinigo uždirbo iki gyvenimo galo. Toks pat likimas ištiko ir serailą „Lost“, tiesa, apsieita be autorių depresijos.
Serialai tapo įprastine amerikiečių gyvenimo dalimi, kol 1986 metais atsitiko tai, nuo ko jų istorijų kūrėjai įžengė į naują erą – televizijos kabelinis kanalas HBO užkodavo savo siunčiamą signalą, kad laidos būtų matomos tik susimokėjusiems abonentams.
KABELINĖS TELEVIZIJOS TRIUMFAS IR TRAGEDIJA
Pirmoji kabelinė televizija Amerikoje pradėjo veikti dar 1948 metais, ir tai buvo puiki alternatyva ambicijų turintiems verslininkams, neišgalintiems konkuruoti su didžiaisiais nacionaliniais kanalais. Aštuntajame dešimtmetyje prasidėjo ir satelitinės televizijos transliacijos, sąlygojusios daugybės naujų kanalų atsiradimą.
Dabartinė „auksinė“ serialų epocha prasidėjo 1999 metais, kai HBO pradėjo transliuoti serialus „Sopranai“ ir „Seksas ir miestas“. Šie serialai nustatė naujas žaidimo taisykles, su kuriomis teko taikstytis visiems.
Mat kabelinė televizija, kurią mato tik susimokėjęs abonentas, nebuvo tokia apribota kaip įprastinė. Kabelinė televizija neturėjo vienos problemos, kamavusios didžiuosius kanalus – ji neturėjo įtikti visiems. Ar serialą žiūrėjo du milijonai, ar 22 milijonai žiūrovų – kabelinės televizijos vadovams iš esmės dėl to nebuvo didelio skirtumo. Mat pinigus atnešdavo ne reklamos davėjai, o patys žiūrovai, mokėję už tai, kas buvo įdomu būtent jiems. Taip ir nacionaliniame „Fox“ televizijos kanale vos du milijonus žiūrovų pritraukiantis serialas būtų nutrauktas po penkto epizodo, o štai AMC kanale rodomas serialas „Mad Men“, dažnai surenkantis net mažiau nei du milijonus žiūrovų, išgyveno jau šeštą sezoną. Toks verslo modelis – „nebūtinai visi, bet keli – patys geriausi“ – suveikė. Tokiu principu remiantis suklestėjo ir „Sopranai“, ir ypač „Seksas ir miestas“, kuriuos net Lietuvoje žiūrėdavo mažai žiūrovų, tačiau tie žiūrovai buvo tikra visuomenės grietinėlė. Nuogybės, grubi leksika ir natūralizmas buvo įmanomi tik mokamuose kabeliniuose kanaluose, tačiau laisvė nuo cenzūros nebuvo pats svarbiausias dalykas – svarbiausia, kad kabeliniai kanalai suteikė autoriams kūrybos laisvę.
Beveik visi pastarojo meto televizijos šedevrai gimė būtent kabeliniuose kanaluose. Ir kiekvieną jų sukūrė žmogus, perėjęs iš didelio nacionalinio televizijos kanalo, kur jo siūlomos idėjos ar vizijos susilaukdavo tradicinių įvertinimų: „Ne“, „ar žiūrovai supras?“, „žiūrovams tai nepatiks“, „verčiau padarome taip, kaip visada“. Pavyzdžiui, prieš patekdami į HBO kanalą, „Sopranai“ buvo atmesti visose didžiuosiuose JAV televizijos kompanijose. O „Sony Entertainment Television“ pasiūlymą kurti „Breaking Bad“ serialą apibūdino kaip „pačią kvailiausią idėją, kokią tekę išgirsti“. O štai AMC kanale „Breaking Bad“ išbuvo penkis sezonus ir dabar laikomas „vienu geriausiu serialu per visą televizijos istoriją“…
Vis dėlto ir kabelinėse televizijose nebuvo viskas taip sviestu patepta. Pirmoji krizė prasidėjo dar paskutiniame XX amžiaus dešimtmetyje, kai ekranus užkariavo realybės šou – pigesnės ir lengviau pagaminamos laidos. Antroji krizė kilo 2010 metais, AMC kanale pasirodžius serialui „Walking Dead“. Ir bėda buvo ne serialo turinio kokybėje – ji išliko aukšta. Serialas apie zombius, sumušęs visus žiūrimumo rekordus, kaip ir fantastinė-istorinė „Game of Thrones“ saga, pasirodžiusi per HBO kanalą, eilinį kartą įrodė banalią tiesą – drakonai ir zombiai daro geresnius pinigus nei psichoanalitinės prasmės paieškos. Su „Walking Dead“ serialu kūrėjų eksperimentų era baigėsi, ir į ekranus vėl sugrįžo stereotipai. Serialai su įprastomis siužetinėmis linijomis – meile, išdavyste, šiek tiek saikingo sekso, pinigais, gaudynėmis, galų gale, Gėriu, visada nugalinčiu Blogį. Net ir Lietuvos šviesuomenės mėgstamas serialas „Homeland“, atrodytų, yra tikra drama, tačiau jis sukurtas pagal dar senais laikais veikusį „keturių asmenų“ šabloną, ir kartu su kitais dabarties serialais tapęs devintojo dešimtmečio filmų imitacija.
Bėda ta, kad dabartiniuose serialuose yra prarasta ne turinio kokybė, bet originalumas, prie ko kabelinių televizijų žiūrovai jau buvo spėję priprasti. Žinoma, esti ir naujų tendencijų – štai „Netflix“ kanalas sugalvojo dar vieną modelį, išleisdamas iškart trylika serijų „House of Cards“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko „Oskaro“ laimėtojas Kevinas Spacey. Tuo pačiu principu „Netflix“ atgaivino ir „Arrested Development“ serialą, nutrauktą dar 2006 metais dėl mažų reitingų. „Netflix“ taip pat leido scenaristams padirbėti ilgiau ir baigė gražią tradiciją baigti kiekvieną seriją pačioje įdomiausioje vietoje, siekiant išlaikyti žiūrovų susidomėjimą. Beje, „Netflix“ kanalas tokiu modeliu išsprendė ir dar vieną problemą – gerų aktorių pasirodymą serialuose. Didieji aktoriai kvietimus vaidinti televiziniuose serialuose visada laikė šiek tiek pažeminimu ir degradacija. Pasirodyti „cameo“ rolėje – prašom, o štai būti serialo veidu buvo sudėtinga. Tai nuolatinis darbas, ir jei serialas bus pratęstas kitam sezonui, dingsta galimybė dalyvauti kituose, gal net ir pelningensiuose projektuose. Jei serialas yra nutraukiamas dėl mažų reitingų, kiekvienam aktoriui tai dėmelė gražioje CV… „Netflix“ pasiūlytas modelis padėjo išvengti tokių problemų ir suteikė žiūrovams viltį, kad televiziniuose serialuose matysime vis daugiau mūsų mylimų ir talentingų veidų.