Šiais laikais pasivadinti rašytoju (o ir bet kuriuo kitokiu menininku) nesunku. Keliolika rišlių sakinių – štai tau ir apsakymas arba pasaka. Trys ketureiliai apie Lietuvą – visai neblogas eilėraštis, gal net ir daina. Neilgo, šiek tiek tragiško emigranto gyvenimo patirtis – štai tau ir pagrindas romanui. Banali penkias skyrybas išgyvenusios moters, daug ir sunkiai rankomis dirbusio samdinio, smulkaus nusikaltėlio biografija – štai ir memuarai su didaktinias elementais. Leidyklų Lietuvoje yra registruota beveik tūkstantis (jos padės suredaguoti tekstą ir gaus visus reikiamus leidinio registracijos numerius), o šiandieninė tipografija įgalina nebrangiai atspausdinti knygą kietais viršeliais kad ir 100 egzempliorių tiražu.
Ir turi giminė savo tarpe tikrą Rašytoją!
Ir, beje, tame nėra nieko blogo, smerktino ar gėdingo. Praėjo tie laikai, kai tik žmonės su asmenybės deformacijomis ar charakterio trūkumais galėdavo tapti rašytojais (panašumų šiais laikais turime daugiau nei skirtumų, o ir išvis esame tobuli). Nugrimzdo į nebūtį tos epochos, gimdžiusios rašytojus, iš kurių kūrinių reikėjo mokytis minties disciplinos ir žodžių ekvilibristikos (argi ne kančia Tau pačiam buvo mokykloje skaityti kokį nors Servantesą?). Į makulatūrą keliauja storos knygos (nes kas turi laiko tiek skaityti, kai gyvenimas yra kupinas malonumų?). Gyvenimo tempas nebeleidžia rašyti kruopščiai (nejau dabar kaip koks Aleksandras Solženycinas kamuosies 15 metų rašydamas „Archipelagą“? – po tiek metų darbo ir Nobelio premija nebenudžiugins!). Išgaravo ore literatūros poreikis įkvėpti mases kovai (išties, dėl ko mums čia kovoti, kai šiaip ar taip viską jau turime?).
Išnyko netgi takoskyra tarp literatūrinių mokyklų. Pavyzdžiui, visa tradicinė rusų literatūra yra sukurta kančios pagrindu – kenčia knygų herojai, kenčia autoriai, kenčia netgi skaitytojai. Nes jų rašymo objektas – tai nelaiminga meilė, karas, tremtis, kalėjimas, santvarkos grimasos, žmogų tarpusavio santykių trūkumai. Skaitai, ir šiurpas ima – tamsu, niūru, skaudu, gaila. Diametrialiai priešingas polius – Vakarų literatūra. Tai sočių žmonių menas. Žmonių, kurie turėjo laiko ir išteklių įvaldyti meno techniką, sukurdami tai, ką mes šiandien vadiname klasika arba bestseleriais (prisimink antiką, Renesansą arba „50 pilkų atspalvių“). Skaitai, ir smagu – linksma, skanu, kvapnu, ir po traukinio ratais herojus nepuola.
Šiandien visa tai susiliejo į vieną galingą srovę. Ir nebūtina kamuotis katorgoje, kad parašytum gražią epopėją apie meilę Tėvynei. Ir nebūtina likti ištikimam tai mokyklinei meilei, pavirtusiai į ilgesingą eilėraštį.
Viskas, ko reikia geram Rašytojui – tai tinkamos aplinkos kūrybai.
Tačiau „aplinka kūrybai“ – tai ne „eurošaliuotė“, itališka „liustra“ ar daili tatuiruota dvidešimtmetė su „šiaulietiško švilpuko“ formos lūpomis. Gyvenimas turi vieną skaudų dėsnį: gerovė slopina žmogaus dvasinius polėkius. Tinkama kūrybai aplinka – tai įkvėpianti aplinka. Tai aplinka, kurioje gali pasijusti patogiai ir kupinas jėgų.
Štai taip mano namuose atsirado oro drėkintuvas ir jonizatorius „Sharp“.
Jis sukūrė tai, ko man visada trūko – ramybės oazę šiame eklektiškame ir brutaliame sociume, kuriame visi gyvename.
Man nebereikia užsidaryti sodyboje kaip Ivanui Turgenevui ar Vytautui Petkevičiui, kad iš gamtos pasisemčiau įkvėpimo – ten apleistų fermų pastatai ir ištinę pašalpas gavusių valstiečių veidai mane tik trikdė, ir kaip tikrą inteligentą vertė jausti kaltę dėl liaudies bei pasaulio bėdų. Man nebereikia klaidžioti po naktinį Vilnių kaip Oskarui Vaildui ar Aizekui Azimovui – ir spoksoti į ištepliotas grafičiais namų sienas bei „išpuvusius dantis“ Gedimino prospekte ar panerio „promenade“.
Lengvas „Sharp“ ūžimas ir raminančiai mirguliuojančios displėjaus lemputės man visada primena urbanizaciją, kurios kūdikiais esame. Optimali, automatiškai reguliuojama kambario drėgmė man primena gamtą, iš kuriuos visi esame kilę. Skanus ozono kvapas man sukuria vaikystės iliuziją – pamenate tą oro kvapą po gero lietaus su perkūnija? Mane gaubiantys jonai verčia mano plaučius pasijusti neatsiejama tų nanotechnologijų – nematomų plika akimi, bet svarbių mūsų gerbūviui dalimi. Estetiškas „Sharp“ aparato vaizdas glosto akį ir visada primena man tikrąją meno paskirtį.
Kurią, mano drauge, atmink visada ir Tu pats. Meno paskirtis – grąžinti žmonėms pasitikėjimą pasaulio tvarka. Tikėjimą, kad šioje vulgarioje dienoje visgi egzistuoja harmonija ir simetrija. Žinojimą, kad „laiminga pabaiga“ egzistuoja, ir jai pasiekti yra sukurta efektyvi metodika – tiesiog būti atlaidžiu, doru, sąžiningu ir teisingu. Priminimą, kad laikantis Dešimties Dievo įsakymų, Tavo gyvenimas susiklostys idealiai.
Taip ir sakau visiems, panorusiems tapti Rašytoju – menas, o ir visa kūrybinė mintis nėra skirti vien primityviai realybės kopijai. Ir geras Rašytojas nėra tas, kuris kamuojasi visą gyvenimą, kad apie jį būtų kalbama po mirties. Geras Rašytojas yra tas, į kurį pažvelgus norisi būti tokiu pačiu – geru, sveiku, blaiviu, savimi pasitikinčiu, abejomis kojomis stovinčiu ant Motinos Žemės. Geras Rašytojas – tai pavyzdys visiems tiems, kurie nori gyventi kartu su juo toje nedidelėje, bet laimingiausioje visuomenės dalyje – kur klesti visapusė pagarba, laukia visos galimybės, Tave supa draugiški žmonės, o stichiją reguliuoja „Sharp“.
(Straipsnis spausdintas žurnale ELECTROLIFE)