Sakoma, kad šiandien rašantieji knygas ar įžvalgas savo skaičiumi jau pralenkė tas knygas ar įžvalgas skaitančiuosius. Tačiau taip pat sakoma, kad niekus pliaukšti gali kiekvienas, o štai pasakyti ką nors naudingo ar įdomaus, deja, duota tik keliems… Ir galiausiai sakoma, kad tie, kas kalba, kalba niekus, nes tikrieji žinovai (o ir pasaulio valdovai bei turtai) visada slypi tyloje.

Kad ir kaip ten bebūtų, vis tiek retas suabejotų, kad mokėjimas kurti, o ir pasakoti istorijas buvo, yra ir visada bus ypač vertinamas bet kurio žmogaus talentas. Nori būti įdomus kitiems? Turėk gerą istoriją. Nori tapti bestselerio autoriumi? Sukurk gerą istoriją. Nori išspręsti savo problemas su visu pasauliu? Papasakok jam savo istoriją.

Taigi, kaip tapti tokiu? Įdomiu, prasmingu ir sėkmingu?

Tepaguodžia Tave žinojimas, kad tai įmanoma. Ir, kaip sakoma vienos loterijos reklamoje, „tai gali nutikti ir Tau“. Nes tai iš esmės yra geras ir pelningas užsiėmimas. Tiesiog prisimink vieną iš pagrindinių „Dešimties auksinių Holivudo taisyklių“ – žmonės gali taupyti pinigus, leidžiamus maistui ir drabužiams, tačiau jie niekada negailės pinigų pramogai (O kas yra pramoga? Išvardink septynias mirtinąsias nuodėmes ir turėsi tai, kas sudaro visų pasaulio pramogų esmę. Ir tai, kas geriausiai tas istorijas parduoda). Taigi, kiekviena istorija yra pramoga.

Žinoma, istorijų kūrimo elementai nuolat kinta priklausomai nuo laikmečio aplinkybių. Pavyzdžiui, kadaise buvo teigiama, kad neįmanoma parašyti geros istorijos, kurioje niekas nemiršta. Šiais politinio korektiškumo ir moralinių barjerų laikais žmonėms nebesinori galvoti apie neišvengiamą mirtį (kur kas madingiau manyti, kad mes esame jauni ir amžini). Buvo manoma, kad geroje istorijoje turi būti erotikos elementų, bent jau užuominų į tai. Tačiau šiais laikais, kai pornografija yra lengvai prieinama internete, erotinės scenos ir potekstės prarado savo reikšmę siužetui. Anksčiau buvo manoma, kad naminiai gyvūnėliai nėra būtinas elementas istorijai – šiandien net artėjančios Apokalipsės fone pasimetusio kačiuko gelbėjimui metamos milžiniškos pajėgos – o ir yra išgarsėjusi tikra Holivudo istorija, kaip teko perfilmuoti visą veiksmo filmo pabaigą, kurioje nudvesia žiūrovų pamėgtas šuo, naujojoje pabaigoje jis lieka gyvas.

Bet kai kurie istorijų kūrimo principai liko nepakitę jau daugelį metų. Pasistenk laikykis jų ir Tu.

Pradžiai, ar nė karto nepagalvojai, kodėl Holivudo filmai yra tokie populiarūs visame pasaulyje, ir juos vienodai supranta tiek mongolai, tiek estai, tiek argentiniečiai? Kritiškiau juos įvertinus, lengva pastebėti, kad visi tie filmai yra sukurti pagal kelis siužetinius šablonus, kurie nuolat kartojasi, tačiau visvien uždirba milijonus. Ir net rinkodara čia nieko dėta. Tiesiog Holivudas puikiai išmano jau šimtą metų egzistuojančias tas nekintančias pagrindines istorijos kūrimo taisykles, kurios padeda žmonėms parduoti tą pačią produkciją iš naujo ir dar kartą. Kaip sakoma, visa muzika pasaulyje jau seniai sukurta, tik štai dar ne visi pinigai už ją paimti…

Beje, kodėl „tik pastaruosius šimtą metų“? – klausi susijaudinęs. Juk žmonija istorijas pasakoja jau daug tūkstantmečių, ir dauguma klasikos kūrinių buvo sukurta kur kas anksčiau? Tačiau atmink, anksčiau žmonija vartojo kitokias pramogos formas (o ir skaityti nedažnas mokėjo), už kurias net ir gerų pinigų nemokėjo paimti. Jei gyventumėme pagal XIX amžiaus kanonus, leistumėme Žemaitę ir Vaižgantą tūkstantiniais tiražais, o Čiurlionio kūriniai būtų grojami sausakimšuose stadionuose ar atliekami „Eurovizijos“ konkursuose (žinau žinau, norisi Tau ir Pavarotti paminėti, ir kitokius klasikinės muzikos dainininkus, bet tikiu, antrą kartą pagalvojęs, lengvai suprasi, kodėl jie stadionuose retsykiais tai gieda).

Mat, tik prieš šimtą metų Holivudas pasauliui padovanojo unikalią koncepciją, lig tol beveik neegzistavusią nei pasakose, nei literatūros klasikoje – „happy endą“. Būtent ji ir padėjo naujiems istorijų pasakotojams susikrauti milijardus. Taigi, žinok, jei nepriklausai Irano ar Skandinavijos scenarijų rašytojų pasakotojų gildijoms, visos istorijos turi baigtis tik Gėrio pergale.

Nes… tyliai primink sau, kokia yra istorijų pasakotojo paskirtis? Ji paprasta, bet tuo pačiu ir labai atsakinga – grąžinti žmonėms pasitikėjimą įstatymu ir galiomis, galinčiomis tą įstatymą užtikrinti. Nuo antikos herojų iki Supermeno visi gerieji istorijų herojai kovojo už tvarką pasaulyje, o pasaulyje, juk žinai tai pats, silpnų žmonių yra nepalyginimai daugiau nei stiprių, todėl kova tarp Gėrio ir Blogio visada buvo reikalinga būtent jiems.

Antra, pagalvok, kas yra blogas menininkas (rašytojas, dalininkas, skulptorius, muzikantas)? Visais atvejais tas, kuris stengiasi primityviai atvaizduoti realųjį pasaulį, kitais žodžiais, perteikia kitiems tai, ką tie kiti ir taip mato, girdi ar jaučia. Taigi, pradėk nuo to, kad nebijok sukurti savo pasaulį su savomis taisyklėmis. O ir niekada neleisk teisybei sugadinti gražios istorijos! Dar vienas blogo šiuolaikinio menininko bruožas – kodai. Anksčiau buvo sakoma, kad svarbu ne tai, kas parašyta, o tai, kas norėta tuo pasakyti. Taip rašančiųjų šiais laikais niekas jau nebeskaito, tad ir Tu būk paprastesnis. Kaip kadaise sakė Waltas Disney, „jei tai perka, vadinasi, tai – menas“. Viskas likę – tik triukšmas ir laiko gaišatis. Štai ir antra taisyklė – kurk istoriją kuo aiškesne.

Štai ir turi visą moralinį-techninį pagrindą istorijai kurti. Vis dar nori tęsti ir ūmiai išgarsėti? Ką gi, toliau skaityk itin įdėmiai, ir gal tapsi vienu iš mūsų.

Štai Tau kelios Holivude veikiančios istorijų kūrimo taisyklės:

MITINIS PASAULIO PAGRINDAS

Tenestebina Tavęs faktas, kad kiekviena virtuali realybė Holivude yra kuriama pagal senovės mitų šablonus, ypač jeigu tai yra mokslinė fantastika ar kūriniai, vaizduojantys ateitį. Netgi mūsų rutiniška kasdienybė susideda iš senoviniuose mituose aprašytų situacijų, tik šiandien tos situacijos ne tokios dramatiškos – bet jas grąžinti į dramos lygmenį ir yra Tavo užduotis. Visi tie šablonai yra patikrinti laiko, todėl būtina būtent juos pasirinkti savo istorijos pagrindu ir tiesiog jį apipinti papildomomis detalėms.

Mitiniai šablonai yra skirstomi į kelias grupes:

„Skandinaviškas pasaulis“ – šeimyninės problemos, rūsčios gyvenimo sąlygos, daug kraujo, herojai, finalinė kova, pasaulėžiūrų susidūrimas.

„Keltiškas pasaulis“ – daug magijos ir mistikos, „gyvūnai-pagalbininkai“, flirtas, kraujas, herojai, finalinė kova.

„Slaviškasis pasaulis“ – vienišas herojus, „moteris-pagalbininkė“, daug keistų veikėjų, gimtieji toliai.

„Azijatiškasis pasaulis“ – vienišas herojus, aiški hierarchija, pamokymai ir išmintis, socialinio statuso kaita.

Tie pasauliai gali persipinti, tačiau visada atmink jų ribas. Lietuvoje sklando smagi istorija, kaip vienam lietuvių scenaristui, pagal užsakymą dirbančiam Gruzijos televizijai, statančiai serialą, teko perrašinėti daug scenarijaus vietų būtent susijusių su moters-vyro santykiais, mat, užsakovai aiškiai pareiškė, jog jų kraštuose moterys taip nekalba ir nesielgia…

VEIKSMO GEOGRAFIJA

Visos geros pasakos ir istorijos turi savo geografiją, net jei veiksmas vyksta tik viename kambaryje. Kodėl ji būtina? Nes veiksmo geografija yra paremta psichologiniais archetipais ir paruošia skaitytojo/klausytojo pasąmonę siužeto pokyčiams:

Kalnai – kliūties ir pavojaus simbolis. Konfliktas tarp lygumos ir kalnų – senovinis stereotipas. Atkreipk dėmesį, netgi žaidime „Angry Birds“ gerieji paukšteliai yra lygumoje, o piktieji paršiukai – bokštuose.

Vandens telkinys – ribų/sienų ir permainų simbolis. „Už jūrų marių“, „išplaukė už septynių jūrų“ – pati leksika jau iš anksto pabrėžia tolybes ir nežinomybę. Vandens telkinys pasakojime visada lengvai nukelia herojus į naują kontekstą arba padeda į istoriją įvesti naujus personažus.

Gimtieji namai – šlovės arba pralaimėjimo simbolis. Herojus negrįžta namo dėl to, kad pamiršo autobuso bilietą. Jis grįžta namo arba nugalėtoju, arba juose slepiasi nuo nešlovės.

Neištirti toliai – tačiau šioje vietoje būk atsargus: jei pernelyg išsamiai ir detaliai viską aprašysi, nebebus, iš kur netikėtos pelkės arba biurokrato užmiesčio vilos. Istorijoje turi būti vietos, apie kurias kol kas nieko nėra žinoma.

HEROJAI

Nesvarbu, ar Tavo herojus yra mieste karjerą padaręs kaimietis ar ateivis su trimis akimis. Svarbiausia, kad istorijos pradžioje herojus turi būti silpnas. Atkreipk dėmesį į Holivudo filmuose šitą itin lengvai propaguojamą klišę – iš pradžių herojus yra nemylimas, neteisingai nuteistas, neįvertinamas, atstumiamas, netgi ligotas. O štai filmo pabaigoje jis nugali visus priešus, atstato teisingumą, iškovoja medalį ir lagaminą, prikimštą banknotų, krenta į lovą su gražiausia moterimi. Primenu dar kartą – būtent tai sudaro visą istorijų kūrimo esmę – liaudis, skaitydama Tavo istoriją,  turi patikėti, kad gyvenime viskas įmanoma ir pasiekiama. Nes jei Tavo herojus – efektyvus vadybininkas, po kurio telefono skambučio muitininkai pas blogietį iškart randa maišelį su baltais milteliais, jo charakteriui nebeliks kur vystytis. Ir pasaulis banaliai susitrauks iki vakarėlio klube „Egoiste“.

GINKLAI

Visose pasakose žmonija kaunasi tik šaltaisiais ginklais. Beje, netgi ir ateityje naudoja kardus (kaip, pvz., „Žvaigždžių karuose“). Nes svarbiausia kuriamos geros istorijos užduotis – sukurti pagrindą netikėtiems siužeto posūkiams. O jei Tavo herojus bus gerai ginkluotas viskuo, kovos su Blogiu istorija pasibaigs greičiau nei skaitytojo traškučiai. Juoba kad kardas, špagos ir visokios ten alebardos reikalauja meistriškumo, ištvermės ir atitinkamo charakterio, o taip pat leidžia kautynių metu persimesti keliomis šmaikščiomis frazėmis.

TIKSLAS

Istorijos siužetas nebūtinai turi būti aiškus, bet aišku turi būti tai, vardan ko čia viskas vyksta. Kompiuteriniai žaidimai „Sims“ ir „Linksmoji ferma“ yra puikūs tokios tezės pavyzdžiai. Herojai privalo turėti tikslą. Bet atmink, geriausia, jei tai bus atsikratymas kažko blogo (pavyzdžiui, mažų pašalpų socialiai remtiniems), nes tai kur kas geriau nei paieškos kažko geresnio. Mūsų psichika yra taip užprogramuota, kad nuostolių baimė sukelia kur kas daugiau emocijų, ne pelno perspektyva. Todėl slibino pagrobtosios princesės paieškos visada bus įdomiau nei gero žemės sklypo parduotuvės statybai paieškos.

KITI PERSONAŽAI

Žinia, geroje istorijoje visada egzistuoja protagonistas ir antagonistas, bet jų paveikslą visada sustiprins šalia esančios figūros, kurios būtinai turi pasižymėti dvejomis savybėmis:

Antropomorfiškumu – išmok ištarti šitą žodelį neužsikirsdamas, jis reiškia panašumą į žmogų. Pats žinai, visi tradiciniai žmonės turi dvi rankas, dvi kojas, dvi akis, galvą ir kalbą. Tik tada skaitytojas gali save su jas asocijuoti, o tai reiškia pritarti arba smerkti. Tačiau aplinkos personažų charakterio bruožai turi bent vieną detale ženkliai skirtis nuo protagonisto bei antagonisto, ir pageidautina, kad į dar blogesnę pusę. Ryklio ir mikrobo Tu tiesiog bijai. O štai biurokratą ir vagį niekini, nes matai juose savo tamsiąją pusę.

Nepilnu žmoniškumu – jei aplinkos personažas yra keistuolis, jis turi vis tiek privalo turėti šiek tiek mielo žmogiškumo, ypač jei herojus yra ne iš šios planetos. Bet tik vieną savybę, pvz., darbštumą, pasipūtimą, žiaurumą ar naivumą. Sudėtingi charakteriai yra protagonisto ir antagonisto privilegija.

PAGUNDOS

Gerai istorijai visada reikia kažko įdomesnio. Tačiau elementai, darantys istoriją įdomesne yra labai pavojingi, tad būk labai atsargus su tokiais reikalas, kaip:

Magija ir mistika – gera istorija vaizduoja realybę. O magijos ir mistikos gausa realybę griauna.

Nevienareikšmiškumas – Blogis turi būti blogas, Gėris – geras. Žinau, visada kyla pagunda įterpti detalę, kad antagonistas taip pat myli savo mamą ir kartais priglaudžia benamį kačiuką, tačiau, kaip rodo Holivudo patirtis, tai blogai virškinama, nes nugalėjus Blogį, lieka kartėlis, kad tuo pačiu užmušta ir kažkas gero…

Technologijos – kaip ir magijos be mistikos atveju, technologijos pernelyg viską supaprastina ir atima iš siužeto dinamiką.

Netikėtas išsigelbėjimas – Holivudo dramaturgų tarpe sėkmės (ar „Dievo valios“) įvedimas į siužetą visada reiškė talento trūkumą ir kūrybinę impotenciją. Viskas turi būti logiška ir susiję – tam ir egzistuoja šis pasaulis.

Specefektai – jų paskirtis – sustiprinti vaizdą, kuris suteikia pasauliui gilumo.

Nepavojingas pavojus – tai, kad herojus įsidūrė pirštą į kaktuso spyglius, yra tik pretekstas įvesti į istoriją vandenilio peroksidą. Tačiau jei herojus išsidūrė akį į berželio lapą arba nusiplikė iš Grigiškių žemės gelmių trykštančia rūgštimi – tai jau įveda netikėtumą ir sutelkia herojų būti budriam.

„Kalbantys gyvūnai“ – ir asilas iš „Šreko“, ir varnas-konsultantas mūsų pasakose yra tik „džokeriai“, kurie gali pasukti siužetą kaip tik norisi. Jie paaiškins nesuprantamą ir pašauks į pagalbą savo sėbrus, tačiau gali ir niekšybę iškrėsti. Čia jau kaip susiklostys. Tačiau jų neturi būti daugiau nei dviejų, nes kitaip Tavo kuriamas pasaulis taps pernelyg animacinis.

 

Ir pabaigai klausimas, apie ką rašyti? Jis kamuoja daugelį, nors Bernardas Šhaw jau kažin kada į tai sakė, kad toks nežinojimas yra silpniausias argumentas nekurti. Perkratyk mintyse šią dieną. Patikėk, ir aš joje matau mažiausiai keturias istorijas, Tavęs net nepažindamas. Bet jei išties tų istorijų nematai, turi progą nuveikti pasauliui tikrai kažką naudinga – pasodink medelį, nusišypsok kitiems, paskambink savo mamai, – ir išklausyk jos istorijos. Ką gal žinoti, gal būtent ji taps verta Gonkūrų premijos?