Iki 1941 metų vidurio Vokietijai ir Italijai pavyko nukariauti beveik visą Europą – neskaitant Ašies sąjungininkių Bulgarijos, Vengrijos, Rumunijos bei Suomijos, neutraliųjų Švedijos, Šveicarijos ir Ispanijos, nacistų valdžion pateko Nyderlandai, Belgija, Prancūzija, Jugoslavija, Graikija, Albanija, Lenkija, Čekoslovakija, Danija ir Norvegija.

Kaip anksčiau teigė oficialioji istoriografija, “nuo pat pirmos okupacijos akimirkos, pavergtosios tautos aktyviai pakilo į nuožmią kovą su fašistiniais grobikais”. Galbūt. Tačiau ne paslaptis šiandien, kad lygiai taip aktyviai pat išsirikiavo ir “pavergtųjų tautų” atstovų eilės prie kuriamų savanoriškų nacionalinių SS divizijų verbavimo punktų, lyg tarp kitko atsirado dviprasmiški terminai “kolaborantas” bei “kvislingas”. Ir eilinį kartą daugelio okupuotų kraštų kraštų kompanijų istorijose tradiciškai išnyko gabalėlis apie jų veiklą 1939-1945 metais.

Ir ne todėl, kad kompanijos liovėsi egzistavusios, kaip jų šalių valdžios aparatai ar nacionalinio identiškumo simboliai. Toli gražu ne. Mums, daugiau pažįstantiems Rytų Europos okupacinius režimus, nacių politika Vakarų Europoje nė iš tolo neprimintų represijų, “mirties fabrikų” ir nusikaltimų Lenkijoje. Tai, be abejo, istorikų prerogatyva, tačiau kartais sveika pasidomėti, o kiek, tarkime, okupacijos metais Prancūzijoje žuvo Pasipriešinimo narių, kovojusių su nekenčiamais vokiečių grobikais? Juoba kad pačiu Pasipriešinimo egzistavimu prancūzai didžiuojasi kaip kokiu antikos stebuklu… Pažadu, kad atsakymo į šį klausimą nerasite labai lengvai. Prancūzų Pasipriešinimo aukų skaičiai įvairiuose šaltiniuose nežymiai skiriasi, tačiau dažniausiai sutampantis – apie 8 tūkstančius. Per ketverius okupacijos ir aktyvios pasipriešinimo kovos metus? Aštuoni tūkstančiai? Iš beveik 80 milijonų nacijos? Kažin kaip prancūzai sugebėjo taip efektyviai kovoti ir “priešintis”, jog prarado tik tiek kovotojų? Manau, savo kovos įgūdžiais, taktiniais sugebėjimais ir ginkluote tuometiniai prancūzai ne per nago juodymą nenusileido dabartiniams amerikiečių ar Izraelio komandosams… Ir nebūtina tokio “pasipriešinimo” lyginti su Baltarusijos ar Lenkijos partizanų aukų skaičiumi, užtektų prisiminti, kiek Lietuvos laisvės kovotojų padėjo galvas kovodami prieš šimtus kartų gausesnį priešą, ir tada susimąstyti, kuri iš tiesų tauta yra “vertesnė nepriklausomybės”, perafrazuojant vieno tos pačios Prancūzijos prezidento žodžius, išsakytus “lietuvių genties” adresu…

Tačiau tie patys prancūzai padovanojo pasauliui naują prasmę terminui “kolaborantas” – šis žodis tapo “išdaviko” ir “parsidavėlio” sinonimu. Kodėl jis atsirado būtent Prancūzijoje?

Okupuotų kraštų ar nacistų sąjungininkių verslo kompanijų veikla Antrojo pasaulinio karo metais – plati tema dėl milžiniškos kare dalyvavusių kraštų geografijos. Šiame straipsnyje pabandyta apžvelgti vos kelias tipiškiausias, o tuo pačiu, ir mums žinomiausias – prancūziškos kompanijos – automobilių gamintojos, tokios kaip “Renault”, “Peugeot”, “Citroen”, olandų elektrotechnikos kompanija “Philips”, japoniškos įmonės.

Šiame straipsnyje nėra apžvelgta nė vienos Italijos kompanijos veiklos karo metais. Nors Musolinis ir buvo Hitlerio sąjungininkas, tačiau geriau įvertinus Italijos įtaką Antrojo pasaulinio eigai, logiškiau būtų ją priskirti Vokietijos priešininkams. Nes Italija Hitleriui greičiau jau buvo našta nei parama. Italai per karą nelaimėjo nė vieno reikšmingesnio mūšio (kaip ir išvis per pastaruosius 150 metų), būtent dėl jų kaltės rusams pavyko apsupti Pauliaus armiją prie Stalingrado, o bukaprotiškos Musolinio ambicijos tik versdavo Hitlerį veltis į bereikalingas kovas Balkanuose, Graikijoje, Albanijoje ar Šiaurės Afrikoje. Todėl tik belieka pridurti Hitlerio frazei, pasakytai 1943 metais po Italijos kapituliacijos: “Be Italijos mes tik stipresni”.

Bet kuriuo atveju, šių kompanijų oficialias istorijas – išsamesnes ar glaustesnes – vienija viena įdomi detalė – visų jų gamyklos okupacijos metais buvo bombarduojamos, sugriaunamos, atstatomos ir vėl subombarduojamos. Beje, beveik niekada neužsimenant, kieno aviacija jas bombardavo. Vokiečių? Vargu. Anglų ir amerikiečių? Be abejo! Tačiau tampa vėl neaišku, už ką anglai bombardavo savo formalių sąjungininkų įmones? Juoba kad prancūzai grumėsi su anglais petys į petį prieš vokiečius ir italus Šiaurės Afrikoje, ir savo tėvynainius Artimuosiuose Rytuose… Atsakymas visgi paprastas: pagrindinės prancūzų automobilių kompanijos (“Renault”, “Peugeot”, “Citroën”, “Panhard”, “Berliet”) 1941-1944 metai pagamino Vermachtui apie 90 tūkstančių naujų sunkvežimių ir šarvuočių. Nuo jų neatsiliko ir “Ford” farbrikai Prancūzijoje (Poissy ir Asnières), perdarę Vermachtui 1000 sunkvežimių ir ‘Maultier” tipo vilkikų.

Belieka tik išsiaiškinti, kaip iki to buvo prieita – kaip išdidieji prancūzai pradėjo dirbti nacistams. Tam reikia įvertinti politinį ir ekonominį okupuotos Prancūzijos kontekstą…

KOLABORANTAI

1940 metų birželį Prancūzija kapituliavo. Liepos mėnesį pietinėje Prancūzijos dalyje buvo įkurta satelitinė Prancūzų valstybė, geriau pasauliui pažįstama kaip “Viši teritorija”. Spalio mėnesį Viši vadovai paskelbė, kad Prancūzija ir Vokietija dirbs kartu “kai Europoje įsivyraus taika”, ir satelitinės vyriausybės vadovas maršalas Petenas pavartojo terminą “kolaboravimas”, susiedamas jį su taikos su Vokietija idėja.

Viši administracija manė, kad “prasmingas” kolaboravimas su vokiečių okupantais (kurie, kaip tada buvo tikima, netrukus užkariaus visą Europą), kartu dirbant “geresnės Europos labui” – tai geriausia išeitis iš susidariusios padėties. Mažai kas Prancūzijoje abejojo, kad vokiečiai greitai įveiks anglus (JAV ir TSRS tuo metu dar nekariavo), ir Vokietija taps dominuojančia jėga Europoje – “Une Europe allemande”. Todėl Viši vadovai ir tikėjo, kad Prancūzija, kaip kolonijinė valstybė ir svarbiausia politinė jėga tarpukario Europoje, bus nacistams svarbi nacija ir sąjungininkė kuriant naująją Europos tvarką – “un nouveau ordre europeen”. Aišku, višistai dar tikėjosi, kad vokiečiai paleis 1,6 milijono prancūzų karo belaisvių, užtikrins prancūzams taiką ir saugumą, gal duos ir šiokį tokį suverenumą… Todėl 1940-1944 metais valstybinė kolaboravimo politika visaip siekė išties apsaugoti Prancūzijos interesus ir išmaldauti iš vokiečių geresnę jai padėtį pokarinėje Europoje.

Hitleriui patiko toks prancūzų nuolankumas, nes jo dėka naciai įgijo saugų užnugarį ir sumažino karines Vokietijos išlaidas (pagal kapituliacijos sutartį, prancūzai įsipareigojo apmokėti visas nacistų okupacijos išlaidas).

Juoba kad labiausiai praktikuojama ir reišmingiausia kolaboravimo forma buvo ekonominė. Nacistams ji buvo pati patraukliausia – Hitleris nelaikė Prancūzijos lygiaverte šalimi, tačiau matė ją kaip puikią žaliavų ir darbo jėgos tiekėja.

Okupacijos pradžioje dauguma Prancūzijos kompanijų bijojo priverstinio bankroto arba savo nuosavybės ekspropriacijos. Tačiau vėliau daugelis privačių kompanijų, ypač tos, kurios buvo svarbios nacistinei Vokietijai karo ekonomikai (anglies ir plieno pramonėje, lėktuvų ir automobilių gamintojai) kolaboravimą pradėjo vertinti kaip nepageidautiną, bet pelningą bendradarbiavimą su naciais. Kitos mielai veržėsi padėti okupantams, siekiant didesnių pelnų. 1941 metais Prancūzijos fotoreikmenų kompanija “Photomaton” (šiuo metu didžiausia šalyje greitai pagaminamų mažagaričių foto nuotraukų kompanija) be jokios priverstinės būtinybės pasisiūlė nacistams pagaminti visų Prancūzijos žydų identifikacines korteles.

Istoriko Gerhardo Hirschfeldo duomenimis, per pirmuosius du okupacijos metus prancūzų kompanijų, ypač lėktuvų gamybos įmonių, pelnai išaugo beveik dvigubai – keliais frontais kariaujančios Vokietijos užsakymai neseko ir tik didėjo. Prancūzijos sunkiosios pramonės įmonės gavo tokių pelningų užsakymų iš Vermachto, jog nuo 1941 metų dirbo vien tik vokiečiams. Istoriko David Pryce-Jones duomenimis, apie aštuonis ar devynis milijonus prancūzų dirbo pagal nacistų užsakymus lėktuvų, automobilių ir maisto įmonėse, transporto sistemoje ir objektų apsaugoje. Prancūzų indėlis į Vokietijos karo mašiną buvo ženklus – karo pabaigoje apie 650 tūkstančių vyrų ir 44 tūkstančius moterų dirbo Vokietijoje, padarydami Prancūziją antra šalimi po Lenkijos, teikiančios pigią darbo jėgą ir, svarbiausia kvalifikuotos darbo jėgos tiekėja. Iš visų Vokietijos pajamų bei turto, gautų iš okupuotų kraštų, 40 procentų atėjo iš Prancūzijos.

Viši administracijos vadovai, savo pokarinio teismo metu teigė, kad priežastis kolaboruoti buvo siekis padaryti kuo mažesnę žalą Prancūzijai per jos okupaciją ir išvengti tapimo “antraja Lenkija”. Tačiau realybėje Prancūzijoje vis tiek vyko tai, kas vyko ir Lenkijoje, tik skirtumas buvo tas, kad prancūzai naciams tarnavo uoliau ir su užsidegimu. Prancūzijos valstybinių geležinkelių parama išgabenant 80 tūkstančių Prancūzijos žydų mirčiai (deportuojant šiuos žydus į rytus, būtent patys prancūzai pareikalavo, kad su jais vyktų ir vaikai…), beveik 800 tūkstančių prancūzų išsiuntimas dirbti į Vokietiją, 135 tūkstančių prancūzų, pasipriešinusių okupantams, teismai, 70 tūkstančių prancūzų internavimas kaip “valstybės priešų”, nacistinės policijos sudarymas ir jos kova su Pasipriešinimu – ar tai siekis padaryti Prancūzijai “kuo mažesnę žalą”?

Kaip Prancūzija, Europos laisvės ir žmogaus teisių lopšys tapo tokia vieta? Kodėl tiek daug prancūzų kolaboravo su vokeičiais, dalyvavo žudant žydus ir saviškius? Istoriko Philippe Burrino teigimu, kapituliacija, kolaboravimas ir kompromisai su naciais buvo pelningas. Anot jo, “tiesą sakant, vokiečiai Prancūzijoje elgėsi kultūringai, ir prancūzams tai patiko. Vokiečiai irgi džiaugėsi, kad prancūzai beveik visuotinai puoselėja antibritiškus, antiamerikietiškus ir antisemitinius jausmus. Okupantams pavyko rasti kompromisą su visais – profsąjungomis, verslo bendruomene, inteligentija. Netgi prancūzų menininkai daug sau leido, laidydami juokelius nacistų adresu, o vokiečiai tai toleravo, išskyrus tai, kas buvo susiję su žydais. Ir iš esmės prancūzams tiko tokia pusiau autonominė sistema, nors ji ir reiškė dalyvavimą nacistų nusikaltimuose, galų gale, kas galėjo už tai juos pasmerki 1941 metais, kai atrodė, jog jokia jėga pasaulyje nesustabdys vokiečių? Tai buvo kur kas geriau, nei rizikuoti gyvybe, gyventi nepritekliuje ir atsisakyti komforto vardan kažkur toli esančių valstybių. Juoba kad tokia sistema neatėmė iš prancūzų slapto suvokimo, kad jie vis tiek tebelieka svarbiausia Europos nacija, ir širdyse daugelis prancūzų džiaugėsi, kad ir “rusai, ir vokiečiai patiria didelius nuostolius, nes po karo prancūzai spręs visus taikos reikalus”.

Be abejo, neteisinga būtų teigti, kad visi prancūzai mielai kolaboravo su nacistais. Daug prancūzų pabėgo į užsienį su de Goliu, kariavo su nacistais, ėjo į pogrindį. Netgi mums gerai pažįstama kompanija “Danone”, kurią Prancūzijos premjeras Dominique de Villepin neseniai pavadino “vienu iš Prancūzijos verslo brangakmenių”, nedirbo nacistams. Kompaniją per karą išsikėlė į JAV ir grįžo į Paryžių tik po karo pabaigos.

Ir, kaip sykį vienas Lietuvos politikas leido sau pareikšti, kad “visi lietuviai buvo susiję su KGB”, taip ir dabar teigiama, kad “visi prancūzai širdimi buvo su Pasipriešinimu”. Tačiau, P.Burrino teigimu, visuomenės mastu aktyvios rezistencijos grupelės buvo nedidelės (kaip jau minėta, kovodami su nacistais ginklu Prancūzijoje žuvo apie 8 tūkstančius kovotojų, nors patys Pasipriešinimo kovotojai nubaudė mirtimi 10 tūkstančių aktyviausių kolaborantų). Po karo išvaduotosios Prancūzijos teismai nuteisė mirties bausme dar 2 tūkstančius kolaborantų, o apie 40 tūkstančių buvo nuteisti kalėti.

PRANCŪZIŠKA TECHNIKA VERMACHTE

Nors Viši administracija laikėsi “neutralumo” politikos, tačiau neišvengė ir karinio bendradarbiavimo su nacistine Vokietija. 1941 metais prancūzai teikė logistinę paramą Vermachtui Tunise ir Sirijoje. Višistai taip pat siūlėsi 1942 metais sukurti “Trispalvį legioną” padėti Vermachtui kovose Tunise, tačiau Hitleris tokį palaižūniškumą atmetė – naciai nelaikė prancūzų sąjungininkais, ir paniekinačiai elgėsi su jais, kaip su užkariautu kraštu. O višistai savo ruožtu siekė išvengti kovos veiksmų Prancūzijos teritorijoje, priešinosi sąjungininkų invazijai į prancūzų kolonijas, taip de facto kariaudami su anglais ir amerikiečiais. Tačiau 1943 metais Hitleris davė leidimą sukurti SS legioną iš prancūzų – karas vyko daugeliu frontu ir reikėjo, kas lietų kraują už Trečiąjį Reichą. Taip 1943 metų vasarą suskūrė “Legion des volontaires francais contre le bolchevisme” LVF. Iš pradžių jį tesudarė 10 tūkstančių savanorių ir kovojo jie Rytų fronte prieš rusus. Vėliau jų likučiai buvo įtraukti į Vermachto pėstininkus ir kariavo Vokietijoje prieš anglus ir amerikiečius po Prancūzijos išvadavimo, bet kaip Vokietijos SS “Charlemaine” divizijos dalis. Prie to egzistavo ir keliolika spalvingų prancūzų junginių, tokių kaip “Bretonishe Waffenverband der SS”, “Phalange Africaine”, “Brigade Frankreich”, “Legion Speer”, “NSKK Motorgruppe Luftwaffe”, “Organization Todt” ir kiti.

Prancūzai nebūtų prancūzais, jei neturėtų savų kaprizų. Vienas iš reikalavimų (ką galbūt tiksliau būtų vadinti nuolankiu pageidavimu) buvo apginkluoti prancūziškus junginius išimtinai prancūziška ginkluote. Ir vokiečiai tam neprieštaravo. Po Prancūzijos kapituliacijos 1940 metais, į vokiečių rankas pateko begalė prancūzų karinės technikos. Tačiau vokiečių nesužavėjo trofėjiniai prancūziški tankai, kuriuos naciai dosniai išdalino Kroatijos, Vengrijos, Bulgarijos, Italijos bei Rumunijos armijoms, dalį padovanojo Suomijai. O štai dauguma trofėjinių sunkvežimių ir automobilių (“Citroën”, “Panhard”, “Peugeot”, “Renault”, “Unic”, “Matford”, “Willeme”, “Simca” ir kit.) buvo įtraukti į Vokietijos armijos ginkluotę.

Pasak istoriko Wernerio Regenbergo knygos „Captured Armored Cars and Vehicles in Wehrmacht Service in World War II” ir Wolfgango Fleischerio studijos „Captured Weapons and Equipment of the German Wehrmacht 1938-1945”, prieš vokiečiams įsiveržiant į TSRS, 88 Vermachto pėstininkų divizijos, 3 motošaulių divizijos ir viena tankų divizija buvo skomplektuotos vien prancūziškais sunkvežimiais, iš kurių populiariausi buvo 4,5 tonos “Citroën” “Type 45” ir vienatonės “Peugeot” mašinos. Galima užsiminti ir apie tai, kad prancūziški lėktuvai taip pat dalyvavo “Barbarosos” operacijoje, svaidydami prancūziškas bombas ant ukrainiečių ir rusų galvų (prancūziškos 1kg skeveldrinės bombos buvo aukštai vertinamos Liuftvafės asų, ir jų gamyba nenutrūko per visą okupacijos laikotarpį).

Daugelis trofėjinių automobilių, sunkvežimių ir vilkikų, tokių kaip “Citroën Kégresse” P14, P17, P19 buvo naudojami vokiečių okupaciniuose daliniuose, pavyzdžiui “Schnelle” Vakarų Brigadoje, dislokuotoje Prancūzijoje, ir vėliau įjungtoje į garsiąją 21 tankų diviziją. Ši divizija buvo pati “margiausia” visame Vermachte pagal savo transporto priemonių parką. 1944 metais 21-oji turėjo daugiau kaip 50 skirtingų tipų kovos mašinų (daugiausiai prancūziškų), tarp jų “Citroėn”, “Laffly” ir “Renault” sunkvežimių, “Somua” tankų bei “Hotchkiss” šarvuočių. Logiška, kad prancūzai ir tegalėjo jas remontuoti, tad ir šios divizijos logistikos batalioną sudarė 230 prancūzų savanorių.

Vokiečiai trofėjais paėmė ir apie 3000 “Renault” UE ir UE2 traktorių. Jie ir toliau buvo gaminami Paryžiuje (Issy-les-Moulineaux gamykloje), prižiūrint vadovaujant M.A.N. kompanijos inžinieriams. Šie traktoriai buvo naudojami aviacinėms bomboms vežioti bei sniegui valyti, tai ypač pravertė Rusijos kampanijos metu.

Prancūziškų tankų dirbtuvės okupacijos laikais nestovėjo be darbo – garsieji “Renault FT-17”, “Renault R-35” ir “Hotchkiss” tankai buvo nuolat gaminami, remontuojami ir siunčiami atgal į Rytų frontą. (Vis dėlto nevalia sieti “Renault” tankų, kovojančių prieš sąjungininkus su pačia “Renault” korporacija – “Renault” tankų gamybos padalinys buvo nacionalizuotas dar 1936 metais, ir nuo to laiko priklausė Prancūzijos vyriausybei). Man nepavyko užtikti tikslaus skaičiaus, kiek okupacijos metais Prancūzijos pramonė pateikė Vermachtui ir Liutvafei tankų, tačiau bent jau pagal suremontuotus jų skaičius yra ne mažiau nei tūkstantis.

Prancūzijos automobilių pramonė taip pat buvo mobilizuota Vokietijos karo reikmėms.

RENAULT

Vienos didžiausių pasaulyje automobilių kompanijos “Renault” istorija, prasidėjusi 1898 metais yra plačiai nušviesta ir prieinama kiekvienam. Išskyrus keletą aspektų…

Oficialiajoje kompanijos Interneto svetainėje minima, kad kompanijos įkūrėjas Louis Renault (1877-1944) tikėjo vieningos Europos idėja – tame jis matė atsvarą JAV ekonominei hegemonijai, kuriai jautė antipatiją po “Didžiosios Depresijos”. Būtent dėl to, L.Renault žavėjosi ir Hitleriu, ypač jo nuopelnais, išplėtojant Vokietijos kelių infrastruktūrą, davusią stiprų postūmį šalies “automobilizacijai”. (1938 metais L.Renault apsilankė Berlyne ir pamatė “Volkswagen Beetle”, kuris padarė jam neišdildomą įspūdį. Jis išsyk pradėjo kurti prancūzišką “Beetle” analogą, tačiau jo planus nutraukė Antrasis pasaulinis karas bei Prancūzijos okupacija. Vis dėlto jo svajonė išsipildė su kaupu – 1942 metais “Renault” gamyklos gamino dalis “Volkswagen 4CV” automobiliui).

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, L.Renault priešinosi savo vyriausybės reikalavimams perorientuoti visą automobilių gamybą karo režimu ir skirti ją tik karo reikmėms. Dėl to kilo nemažai konfliktų (L.Renault, anot amžininkų, išvis buvo labai aršus ir grubus žmogus, tačiau tai buvo savybės, kurios padėjo jam vienam sukurti pasaulinę kompaniją) ir Ginkluotės ministerija išsiuntė L.Renault į JAV derinti tankų gamybos licenzijų. Jo išvyko metu pati Prancūzija kapituliavo… L.Renault turėjo pasirinkimą – grįžti ar negrįžti. Tačiau jis žinojo, ką daryti. Kai “Prancūzijos išvaduotojas” generolas Charles de Gaulle pabėgo iš Prancūzijos į Angliją, po kelių savaičių L.Renault iš JAV sugrįžo į Prancūziją.

Ko Louis Renault grįžo į okupuotą Prancūziją? Oficiali kompanijos istorija tai nutyli, tačiau pats L.Renault savo teismo metu tokį apsisprendimą aiškino tuo, kad “siekė būti su tais žmonėmis, už kuriuos jis buvo atsakingas ir (…) padaryti viską, kad į darbą jie eitų taip, kaip ir kiekvieną dieną”. O juk prancūzų kolaboravimas su naciais taip ir rėmėsi į siekį gyventi, kaip gyvenus. L.Renault susitiko su okupacinės valdžios paskirtu “Renault” administratoriumi princu fon Urachu (kuris po karo tapo “Daimler-Benz” atstovu spaudai), užtikrinusiu automobilių magnatą, jog Vermachto užsakymai suteiks galimybę netgi išplėsti kompaniją.

Mane visada domino klausimas, ar verslas gali turėti etiką? Kažkokius principus, kurie lemia verslininko sprendimą neteršti aplinkos, nedirbti okupantui, negaminti cigarečių ar ginkluotės… Louis Renault savo teismo metu į šį klausimą atsakė taip: “įliskite į kailį žmogaus, turinčio keturis vaikus, kuriuos reikia išmaitinti. Jam reikia dirbti. Aš buvau tas, kuris tą darbą jam suteikė”.

Bet kuriuo atveju, anot oficialios kompanijos istorijos, “Renault” kompanija “galiausiai nusileido okupantų reikalavimams ir pradėjo remontuoti Prancūzijos armijos tankus, paimtus vokiečių armijos trofėjais”. Vokiečiai uždraudė lengvųjų automobilių gamybą. Kompanijos istorijoje taip pat minima, kad “skirtingai nuo kitų gamintojų, kurie dirbo priešui dienomis, o Pasipriešinimui – naktimis, ‘Renault’ vadovybė neprašė sajungininkų aviacijos bombarduoti jų gamyklas, kaip tai padarė ‘Peugeot’. Taip Louis Renault nesuprato, kodėl gamykla Billancourte buvo svarbiausias taikinys Karališkosiom Britanijos oro pajėgoms 1942 metų kovą ir dar keliomis po to sekusiomis progomis. Matydamas savo gyvenimo darbą sugriautą, jis atkakliai atstatinėjo jį”.

Šioje vietoje istorija truputį prasilenkia su logika, nes yra tęsiama taip: “kai Prancūzija buvo išvaduota, Louis Renault buvo įkalintas už ‘prekybą su priešu’ ir mirė po mėnesio, 1944 metų spalio mėnesį Paryžiaus klinijoje”.

Aš, kaip ir Louis Renault, taip pat niekaip negalėjau suprasti, už ką anglai subombardavo “Renault” gamyklą Billancourte. Ypač, jei jos savininkai to neprašė…

Iš tiesų dauguma “Renault” kompanijos archyvų buvo sunaikinta per sąjungininkų bombardavimus 1944 metais, tačiau prancūzų istoriko François Vauvillier’io knygoje „L’automobile sous l’uniforme” teigiama, kad be kompanijos istorijoje minimų “remontuojamų tankų”, 1941-1944 metais “Renault” Vermachtui pagamino apie 28 tūkstančius naujų “transporto priemonių”, daugiausiai sunkvežimių AHS (vien kurių Vermachtas turėjo 23 tūkstančius – trofėjinių ir naujai pagamintų), AHN, AHR, AGC, ADK, ADH ir t.t. Kompanija taip pat buvo pagrindinis vokiečių armijos šarvuočių “SdKfz-7” ir “SdKfz-11” atsarginių dalių tiekėjas. Turbūt tai ir buvo pakankama priežastis anglams bombarduoti “Renault” gamyklas. Labiausiai jos nukentėjo nuo bombų 1942-43 metais – tada buvo sugriautos beveik visos “Renault” gamyklos Prancūzijos teritorijoje – beveik 80 procentų tuo metu ten buvusių mašinų bei žaliavų buvo sunaikinta. Tačiau gamyba nenutrūko.

1944 metais, išvadavus Prancūziją, kompanijos įkūrėjas ir vadovas Louis Renault buvo suimtas už kolaboravimą su okupantais, ir po kelių savaičių mirė Fresnes kalėjime (anot oficialiosios kompanijos istorijos – vienoje Paryžiaus klinikų). L.Renault mirtis, beje, dar ilgai kaitino bulvarinių žurnalistų vaizduotę. Vienų šaltinių teigimu, jis buvo nunuodytas (neva tai buvo padaryta Prancūzijos pramonininkų užsakymu, idant, Louis Renault neatskleistų ir jų išdavikiškų ryšių su naciais), kiti šaltiniai tvirtina, kad – pasmaugtas, treti – nusuktas sprandas (tiesiogine prasme) jo nekentusių kriminalinių nusikaltėlių.

Bet kuriuo atveju, 1945 metais Laikinoji Prancūzijos vyriausybė, vadovaujama generolo de Gaulle, nacionalizavo “Renault” – tai buvo simbolinis Prancūzijos kairiųjų gestas nubaudžiant kompaniją, kuri buvo “įrankis priešo rankose”.

Iki Antrojo pasaulinio karo “Renault” buvo būtent ta kompanija, kurios automobiliais buvo vežiojami Prancūzijos prezidentai. Po karo dėl neigiamų asociacijų “Renault” nebeteko “prezidentinio automobilio” statuso, juo tapo “Citroen”. Ir tik Francois Mitterandas savo prezidentavimo metais vėl persėdo į “Renault”.

Virtusi valstybine kompanija, “Renault” vienu momentu buvo tapusi didžiausia automobilių gamintoja Europoje. Pradėta privatizuoti 1994 metais.

CITROEN

Oficialiame “Citroën” tinklapyje taip pat yra pateikta kompanijos istorija. Iš jos galima sužinoti, kad 1941 metais kompanija pagamino 13 871 “transporto priemones”, 1942-ais – 9319. 1943 metais – subombarduota gamykla Javel mieste (ak, tie prakeikti anglai!), ir pagamintos 4494 “transporto priemonės”. 1944 metais kažkas (turbūt britai ir amerikiečiai) vėl subombardavo Javel gamyklą, o kompanija pagamino 2318 “transporto priemonių”.

Savaime suprantama, oficiali kompanijos istorija nepaaiškina, už ką britai ir amerikiečiai karo metu bombardavo “Citroën” gamyklas, taip pat neužsiminta, kas per “transporto priemonės” buvo gaminamos 1941-1944 metais bombarduojamose gamyklose, ir kas jomis važinėjo.

Atsakymą galima rasti François Vauvillier’o knygoje „L’automobile sous l’uniforme”. Pasak šio prancūzų istoriko, 1941-1944 metais “Citroën” pagamino vokiečių armijai 3700 “23” tipo sunkvežimių, 6000 “32U” tipo sunkvežimių bei 15300 “45” tipo sunkvežimių. Ir vos keletas tūkstančių lengvųjų automobilių. Nieko nuostabaus, kad gamyklos buvo svarbus taikinys sąjungininkams.

Nepagailėjo sąjungininkai ir tuometinių “Citroen” savininkų, padangų kompanijos “Michelin”, valdžiusios milžiniškas kaučiuko – gyvybiškai svarbios žaliavos – plantacijas Indokinijoje bei Vakarų Afrikoje. Be to, iki tol, kol amerikiečių aviacija nušlavė nuo žemės paviršiaus “Michelin” padangų gamyklą Cataroux priemiestyje Klermon Ferane 1944 metais, “Michelin” buvo antra spagal dydį kaučiuko ir gumos tiekėjas Vermachtui po Aušvice įsikūrusios “IG Farben”.

PEUGEOT

1882 metais įkurta “Peugeot” ginklus ir karines transporto priemones gamino jau per Pirmąjį pasaulinį karą – nuo dviračių iki tankų ir sviedinių, tiesa, tąsyk dar savo tautiečiams.

Pats Ferdinandas Porsche mėgo ir vertino “Peugeot” meistrus, ir okupacijos metais pagal specialų užsakymą prancūzai gamino cilindrus “Volkswagen” automobiliams. Bendrai “Peugeot” gamyklas kontroliavo “KdFWagen” įgaliotiniai.

Dauguma “Peugeot” mašinų (202 ir 402) bei lengvųjų sunkvežimių buvo paimti trofėjais per Prancūzijos kapituliaciją, bet dar daugiau jų buvo pagaminta okupacijos metais. 1941-1944 metais “Peugeot” pateikė Vermachtui 12,5 tūkstančio “Peugeot DK5” tipo sunkvežimių ir 15,3 tūkstančius “Peugeot DMA” sunkvežimių, taip pat – apie 15 tūkstančių lengvųjų “Peugeot” 202 ir 402 automobilių.

“Peugeot” gamykla Sočo mieste gamino tankų bokštelius Vermachto tankams ir variklių dalis Liufvafės “Focke-Wulf” lėktuvams. Gamykla taip pat gamino atsargines dalis “Kübelwagen” džipams bei keliems “Volkswagen” tipams. 1942 metais F.Porsche planavo “Peugeot” gamyklose pradėti gaminti ir “SdKfz” šarvuočius, tačiau nėra duomenų, ar jų gamyba buvo pradėta.

Skirtingai nuo kitų prancūzų automobilių gamintojų, “Peugeot” garsėjo sabotažo aktais ir pasipriešinimu okupantų įgaliotiniams. Vienas iš kompanijos vadobų Jean-Pierre Peugeot už sabotažą buvo ieškomas gestapo, tačiau sugebėjo pabėgti į Šveicariją. Kitas vadovas Robertas Peugeot nekentė vokiečių ir buvo būtent tas, kuris kvietė anglus ir amerikeičius numesti ant savo nuosavybės kuo daugiau bombų. Neapsieita ir be kuriozų. 1943 metų liepą britų karo lėktuvai atakavo “Peugeot” gamyklą Sočo mieste, tačiau visos bombos nukrito ant kompanijos darbininkų rajono, ir nė viena jų nepataikė ten, kur reikėjo… Kitas anstkrydis buvo sėkmingesnis, ir gamyklos nuolat buvo griaunamos. 1944 metais visos “Peugeot” gamyklos paskelbė streiką, kas buvo negirdėtas įžūlumas. Kai kurie gamyklų direktoriai buvo suimti ir pateko į koncentracijos stovyklas. Tačiau neužilgo sąjungininkai išsilaipino Normandijoje, ir vaisingas bendradarbiavimas su “Volkswagen” pasibaigė…

“BLOGIAUSIA OKUPUOTŲ KRAŠTŲ KOMPANIJA – “PHILIPS”

Antrojo pasaulinio karo išvakarėse “Philips” buvo didžiausia Nyderlandų karalystės kompanija – vien Olandijoje esančiuose fabrikuose dirbo apie 19 tūkstančių darbuotojų. Korporacijai taip pat priklausė virš 40-ies gamyklų, dirbtuvių ir biurų visoje Europoje (tarp jų ir radijo imtuvų gamykla Kaune, sovietų nacionalizuota 1940 metais). “Philips” buvo viena žymiausių Europos technologinių inovacijų – televizijos ir medicinos įrangos – flagmanų, didžiausia žemyno elektros lempučių gamintoja. Vienu metu “Philips” buvo tapusi ir ginkluotės tiekėja – korporacijai priklausanti Austrijos kompanija “Boehler” gamino artilerijos sviedinius, tačiau 1937 metais Vokietijai aneksavus Austriją, jų gamyba buvo perkelta į Olandijos miestą Dordrechtą.

Įvykiai Rytų Europoje paskatino “Philips” pasiruošti ir tam atvejui, jei karas pasisuks į Vakarus. Vokiečiams ir sovietams užgrobus Lenkiją (“Philips” ten prarado keturias gamyklas), 1939 metais “Philips” įkūrė du trestus – Didžiojoje Britanijoje ir JAV – turėjusius perimti visas kompanijos intelektualinės nuosavybės teises tuo atveju, jei ir Olandija bus okupuota. Daugelis kompanijos vadovų persikėlė į JAV, tarp jų ir vienas kompanijos įkūrėjų. Pagrindinės “Philips” tyrimų laboratorijos ir patentų dokumentacija buvo išgabentos į Britaniją, o centrinė registruota kompanijos būstinė iškelta iš Eindhoveno į Kurakao salą Karibų jūroje. Likusiai gamyklose įrangai buvo parengtas evakuacijos planas karo atveju.

Kurį ir teko pritaikyti, kai fašistų ordos įsiveržė į Olandiją – apie 160 sunkvežimių su “Philips” staklėms ir kolbomis pasuko link pakrantės evakuacijai į Britaniją. Tačiau vokiečių parašiutininkai buvo greitesni, užkirtę kelius prie jūros, ir gamybinė “Philips” technika grįžo atgal ten, iš kur pajudėjusi.

Olandijai kapituliavus, tuometinis “Philips” prezidentas Frederikas Philipsas apsisprendė likti Eindhovene ir užtikrinti, kad kompanija bei jos gamyklos veiktų toliau, tačiau jokiu būdu nedirbant okupantų vokiečių karo mašinai. Slaptose F.Philipso derybose su kompanijos darbininkais buvo sutarta sabotuoti būsimus vokiečių reikalavimus, tačiau nuspręsta tai daryti aukščiausiame lygyje, negadinant gamybos priemonių, kad žmonės turėtų kuo dirbti. Tai buvo neįtikėtinai sunki misija, ir jai įvykdyti F.Philipsas pritaikė principą, vėliau radusį savo tikrąją terpę Sovietų Sąjungoje – prirašinėjimą.

Vokiečių užkariautojai ypatingai domėjosi “Philips” kompanija. Iš pradžių AEG ir “Siemens” bandė perimti visą likusį “Philips” turtą, tačiau F.Philipsas sugebėjo atsispirti šiems planams ir netrukus kompanija buvo priskirta Reicho aviacijos ministerijai.

Vokiečiai leido “Philips” eskportuoti savo produkciją į neutralias valstybes – Šveicariją, Švediją ir Ispaniją. Leido kompanijos gamykloms funkcionuoti ir Vengrijoje bei Balkanų šalyse. Okupantai taip pat apsilankė ir Dordrechto gamykloje, tačiau “Philips” vadovams pavyko greitai demontuoti ir išslapstyti stakles, gaminusias artilerijos sviedinius. Vokiečiai neypatingai domėjosi galimybe atnaujinti gamybą, nes tuometinės pergalių euforijos aplinkoje nebuvo reikalo net galvoti apie žymesnį miniatiūrinės Olandijos indėlį į milžinišką Vokietijos karo pramonę. Vokiečiai taip pat planavo išplėsti “Philips” darbuotojų skaičių iki 30 tūkstančių ir skyrė lėšų naujų sandėlių statybai bei televizijos tyrimams – bet kuriuo atveju, puoselėjo su “Philips” susijusias dideles viltis.

“Philips” reglamentavo savo veiklą pagal Olandijoje galiojantį “Kariaujančios šalies statutą”, draudžiantį gaminti užkariautojui ginklus, amuniciją, karo laivus, lėktuvus ir mašinas. Okupantai iš pradžių elgėsi su kompanija ganėtinai civilizuotai – kai vokiečiai paprašė “Philips” gaminti jiems magnetus minoms, F.Philips griežtai atsisakė, remdamasis šiuo “Statutu”, ir nebuvo už tai nubaustas. Iš esmės okupantai stengėsi visais būdais pelnyti užkariautų olandų palankumą. Iš nelaisvės buvo paleisti visi olandų kariškiai, vokiečiai padėjo atstatyti per bombardavimus sugrautus miestų pastatus. Cirkuliacijoje buvo palikta netgi nacionalinė Olandijos valiuta – guldenai.

“Siemens” ir “Telefunken” Vokietijoje perėjus dirbti vien karo reikmėms, “Philips” tiekė šioms kompanijoms radijo imtuvus, kurie buvo pardavinėjami Vokietijoje su vokiškais prekės ženklais. Taip “Philips” gamyklos atnaujino savo darbą, gamindamos taikią civilinę produkciją.

Netrukus vis dėlto Reicho aviacijos ministerija pradėjo reikalauti, kad “Philips” sukurtų reikiamą radijo įrangą dykumų sąlygoms – ji turėjo būti skirta Afrikoje kariaujantiems “Afrika Korps”. “Philips” oficialiai sutiko, tačiau tik tam, kad gautų priėjimą prie strateginių žaliavų – karo metų griežtai normuojamų spalvotųjų metalų – nikelio, vario ir aliuminio. Tačiau naujos įrangos gamyba Vermachtui strigo – olandai daug braižė, tyrė, planavo, siuntinėjo idėjas į Berlyną, važinėjo jas ten derinti, amžinai pamesdavo brėžinius, kol patys “Afrika Korps” buvo sumušti ir atstumti, nieko iš “Philips” taip ir negavę.

Iš Berlyno į Eindhoveną pradėjo važinėti nuolatinės komisijos tikrinančios, kaip vyksta reikiamos įrangos gamyba, kuri pagal tiekimų iš Vokietijos apimtis turėjo būti neįtikėtinai didelė. Frederikas Philipas mielai pateikdavo komisijoms gražius duomenis apie strateginių žalivaų panaudojimą ir sunkumus, kuriant reikalingą radijo įrangą (bet kuriuo atveju, “Philips” techninė dokumentacija buvo išgabenta į Britaniją). Duomenys “ant popieriaus” atrodė tokie geri, jog 1942 metais anglų aviacija du kartus subombardavo kompanijos gamyklą Eindhovene – galų gale, tai buvo dar viena priežastis, dėl “Philips” negalėjo vokiečiams nieko pagaminti. Tai buvo paradoksas – anglai bombardavo “sėkmingai ant popieriaus” veikiančią radijo imtuvų gamyklą, o “Philips” gamykla Hamburge, Vokietijoje, buvusi Reicho žinioje ir rodžiusi realius duomenis, buvo nepaliesta ir sėkmingai sulaukė karo pabaigos, nors didesnė dalis Hamburgo buvo sulyginta su žeme.

Frederikas Philipsas turėjo ir savo “Šindlerio sąrašą”. Kompanija atidarė savo dirbtuves Vughto koncentracijos stovykloje, kuriose dirbo kvalifikuoti kaliniai žydai. F.Philipsas visais būdais priešinosi nacių siekiams sunaikinti žydus, teigdamas, jog jie yra “kvalifikuočiausi specialistai visoje Olandijoje” . “Philips” patikėtiniai važinėjo į Berlyną prisikrovę savo automobilius radijo imtuvų (karo metu deficitinė prekė), kuriais papirkinėjo Reicho pareigūnus, o Frederikas Philipsas, tam, kad išlaikytų nacių palankumą, netgi dovanojo keletą retų paveikslų iš savo asmeninės kolekcijos reichsmaršalui H.Geringui. Iš 496 žydų, dirbusių Vughte, 382 liko gyvi. (1996 metais Izraelio vyriausybė už pastangas gelbėjant žydus apdovanojo Frederiką Philipsą “Yad Vashem” medaliu).

1943 metais santykiuose su vokiečiais atsirado įtampa. “Philips” buvo sukaupę tiek vario ir aliuminio, kurie gulėjo visiškai nenaudojami, jog porą direktorių buvo įskusti kaip sabotažininkai, ir buvo išsiųsti į koncentracijos stovyklas. Okupantai taip pat pareikalavo, kad paleisti iš nelaisvės olandų kariškiai stotų į Vermachtą, savaime suprantama, tie pradėjo slapstytis. “Philips” gamyklų darbininkai sustreikavo, ir F.Philipsas buvo pasodintas į konclagerį kartu su kitais Olandijos inteligentais kaip įkaitai. Juoba kad Berlynas buvo labai nepatenkintas “Philips” veikla, nes kompanija ėmė žaliavas, nieko negamino ir išvis veikė nežinia ką. Būtent už tai Reicho generalinis įgaliotinis Darbo jėgos naudojimo reikalams SS obergrupenfiureris Fritzas Sauckelis (pakartas Niurneberge 1946 metais) paniekinančiai vadino “Philips” “blogiausia okupuotų kraštų kompanija” – 1944 metais jam jau užteko proto suvokti olandų veidmainystę.

Abvero duomenimis, iš “Philips” radijo bangų laboratorijos pogrindis siųsdavo signalus į Britaniją, kai šios bombarduoti pakildavo vokiečių lėktuvai iš Olandijos aerodromų. Pogrindis buvo toks stiprus, jog “Philips” radijo imtuvų gamyklos buvo vadinamos “Britanijos tvirtovėmis”. Vokiečiai netrukus uždarė visas “Philips” laboratorijas, ir kompanijos veikla apmirė. Kai sąjungininkai išsilaipino Normandijoje, vokiečiai norėjo suimti vos paleistą iš koncentracijos stovyklos F.Philipsą ir išvežti į Vokietiją kaip įkaitą, tačiau jis pasislėpė, taip ir sulaukė išvadavimo – nenusižengęs nei Olandijos įstatymams, nei sąžinei.

“MITSUBISHI” PRIEŠ JAV

Kai tą lemtingą 1941 metų gruodžio 7-os dienos rytą Pearl Harboro JAV karinio jūrų laivyno bazėje ant Amerikos jūreivių galvų pasipylė japonų bombos, vargu ar kuris iš amerikiečių galėjo įsivaizduoti, kad vos poros dešimtmečių jų anūkai mielai mokės kruvinu prakaitu uždirbtus dolerius tų pačių bombų gamintojams, pirkdami automobilius didingu pavadinimu “Mitsubishi”?

Antskrydyje ant Pearl Harboro, kaip ir sekančius keturis metus kovose dėl Ramiojo vandenyno salų, Filipinų, Australijos, Malaizijos, Birmos, Singapūro, Vietnamo ir Honkongo dalyvavo visa eilė gaminių, kurių gamintojus mes šiandien pažįstame kaip taikios ir stilingos produkcijos kūrėjus. “Mitsubishi”, “Nissan”, “Kawasaki”, “Subaru”, “Hitachi”, “Mazda”… Šie pavadinimai amerikiečiams ir britams, kariavusiems su japonais Tolimuosiuose Rytuose po karo dar ilgai kėlė ne vartotojiškas prekės ženklo asociacijas, o prisiminimus apie Japonijos karinį-pramoninį kompleksą. Imperinio Japonijos laivyno pasididžiavimo, garsiojo “Mistubishi Zero” ilgų nuotolių bombonešio pavadinimas tapo net bendrine amerikietiško žargono dalimi.

Japoniškų kompanijų istorijos pavergia savo didybe. Kai kurių iš jų šaknys siekia net XVI amžių, o jų vadovai savo įtaka dažnai nenusileisdavo net imperatoriui. Ir jų veiklą Antrojo pasaulinio metais galima apibūdinti paprasta fraze: “jų veikla – jų pačių reikalas”.

Kare sumušti japonai netapo, kaip vokiečiai, labiausiai užguita Europos nacija. Jie, nors ir sutriuškinti visuose frontuose, kur tik bebuvo įmanoma, tik ką “pamaitinti” dviem atominėm bombom, visgi išdrįso garsiai piktintis, kad okupacinių pajėgų vadas JAV armijos generolas Douglas MacArthuras į susitikimą su jų imperatoriumi atvyko nevilkėdamas paradinės uniformos ir net be kaklaraiščio. Jie niekada neneigė Vakaruose pateikiamų karo įvykių versijų. Jie jos tiesiog nepripažino. Kinų ar korėjiečių, amerikiečių ar britų – buvusių japonų vergų pretenzijos išmokėti jiems kompensacijas už priverstinį darbą japonų nelaisvėje kiekvieną kartą pavirsta ilgais teismo procesais. Taip, kaip kiekvienos naujos laidos japoniškose mokyklų vadovėliuose pateikiama Antrojo pasaulinio karo istorija yra nuolatinis ginčių ir skandalų objektas.

Iki amerikiečių okupacijos 1945 metais Japonijos ekonomikoje dominavo milžiniškos įmonių grupės, ištisi pramoniniai ir finansiniai konglomeratai, vadinami “zaibatsu” (pažodžiui, “nuosavybė”), tačiau šnekamojoje kalboje – “turtinga klika”. Tai buvo didelės atskirų šeimų kontroliuojamos bankų ir kompanijų grupės, būtent tai, kas iliustravo pasakymą “karinis-pramoninis kompleksas” ir leido sovietinėje istoriografijoje sukurti terminą “militaristinė Japonija”.

Keturios didžiausios “zaibatsu” buvo ir pačios seniausios – “Mitsubishi”, “Mitsui”, “Sumitomo” ir “Jasuda”. Kiti verslo konglomeratai (taip vadinami “antrojo lygmens zaibatsu”) atsirado po Rusijos-Japonijos karo – tarp jų ir mums žinomas “Nissan”.

Antrojo pasaulinio karo metais dižiausias zaibatsu “Mitsubishi” atsirado 1870 metais kaip laivininkystės kompanija, vėliau jos interesai ir veikla išplito į kalnakasybą, laivų statybą, bankininkystę, draudimą, sandėliavimą bei prekybą, dar vėliau – į popieriaus, plieno, stiklo, elektros įrangos ir lėkuvų gamybą, prekyba nafta ir nekilnojamuoju turtu. XX amžiaus pradžioje daugiau nei pusę Japonijos prekybinio laivyno sudarė būtent “Mitsubishi” korporacijai priklausantys laivai.

Prasidėjus Japonijos invazijai į Kiniją 1931 metais, “Mitsubishi” tapo pagrindiniu tiekėju Japonijos armijai. Iš 56 tankų rūšių, kurias turėjo Japonija karo metais (tarp kurių buvo net vienas “Renault” modelis), “Mitsubihi” gamino ne mažiau kaip 32. Iš 70 karo lėktuvų tipų, kuriais skraidė japonų kariškiai, ne mažiau kaip 40 buvo sukurti ir pagaminti “Mitsubishi” gamyklose (daugelis – pagal nacistinės Vokietijos perduotus projektus). Tačiau “Mitsubishi Zero” – Japonijos Imperinio laivyno aviacijos pažiba nuo 1940 iki 1945 metų buvo sukurtas pačių japonų.

Antras pagal dydį lėktuvų gamintojas karo metais buvo šiandien pažįstama kaip motociklų gamintoja – kompanija “Kawasaki”. Abiem gamintojams variklius tiekė kompanijų “Hitachi” ir “Hatsudoki Seizo” (po karo pakeitusios pavadinimą į “Daihatsu”) gamyklos. Lėktuvai svaidė į kinus, amerikiečius ir britus to paties “Mitsubishi” gamyklose pagamintas bombas. Į amerikiečių laivus “su vėjeliu” rėždavosi kamikadzių pilotuojami “Kawasaki” lėktuvai su “Subaru” kompanijoje pagaminta valdymo įranga. Kas išlikdavo gyvas po kamikadzių išpuolių, susilaukdavo “skraidančių bombų” “Jokosuka” su “Hitachi” kompanijos padalinio “Hatsukaze” gamintais varikliais.

Kiniečiai ir korėjiečiai buvo traiškomi vėlgi “Mitsubishi” ir “Hitachi” gamybos tankais (juokingais pavadinimais 97 Chi-ha, 98 Ke-Ni, 95 Ha-Go ir pan.) su įmontuotais “Nissan Motor” gamintais varikliais (“Nissan” kompanijai karo metu ypač nepasisekė – pagrindines jų gamyklas Šiaurės Kinijoje, Mandžiūrijoje užgrobė rusai, ir jų “Nissan” taip daugiau ir nebeišvydo…).

Imperinės Japonijos armijos priešai buvo šienaujami kulkomis, gamintomis “Toyo Cork Kogyo” kompanijos fabrikuose, gaminusiuose ginkluotę ir amuniciją jau nuo 1920 metų, bet tik nuo 1984 metų pažįstamos pasauliui kaip “Mazda” (nors kiekvienas kompanijos pagamintas automobilis vadinosi “Mazda” dar iki 1984 metų). Kas likdavo gyvas nuo kulkų, galėjo susilaukti “Mitsubishi” “Go-IA” arba “Kawasaki” “I-Go” raketinių sviedinių.

Karo pabaigoje japonų kareiviai po Kiniją važinėjo “Toyota” sunkvežimiais, kurie buvo tokie nereikšmingi ir nekokybiški (turėję vos vieną lempą priekyje), jog amerikiečiai net nesivargino bombarduoti “Toyota” gamyklų Japonijoje. Pagrindinis dyzelinių variklių tiekėjas kariniams sunkvežimiams buvo “Isuzu”.

Japonijai kapituliavus, Sąjungininkų okupacinių pajėgų vadas, JAV armijos generolas Douglas MacArthuras asmeniškai ėmėsi Japonijos ekonomikos reformų, siekdamas ją “demokratizuoti”. “Zaibatsu” formaliai buvo panaikinti. Juos kontroliuojančių šeimų turtas – konfiskuotas, o persipinantis kompanijų valdymas, kuris buvo ypač svarbus senajai sistemai – uždraustas. 1946 metais D.Macarthuras išardė beveik visus “zaibatsu”, tarp jų ir “Matsushita” (ateityje – prekės ženklo “Panasonic” sukūrėja).
Sąjungininkų reformatoriai bei karinė vadovybė vis dėlto visiškai neiišskaidė “zaibatsu”, iš dalies dėl to, kad netrukus prasidėjo Korėjos karas, ir tuometinė laiko dvasia palaikė konglomeratų kūrimąsi. Konglomeratai laikyti naudingais ekonomikai.
Taip pat tai buvo viena iš priežasčių, dėl ko okupuotoje Vokietijoje buvo palikti senieji kompanijų pavadinimai, nors kai kurie jų tiesiogiai asocijavosi su nacių nusikaltimais. Prasidėjęs “šaltasis karas” reikalavo Vakarų vienybės ir susitelkimo. Ir niekas kitas negalėjo sutelkti specialistų, kaip gerai žinomi kompanijų vardai. Pavyzdžiui, optikos kompanija “Carl Zeiss”, įsikūrusi Jenoje (per karą gaminusi periskopus garsiesiems “U-botams”), pateko į rusų okupacinę teritoriją. Iš pradžių rusai išplėšė “Carl Zeiss” gamyklą ir laboratorijas, tiesa, vėliau kur kas didesnėmis pastangomis jas atkūrė. Tačiau amerikiečiai taip pat padėjo Vakarų Vokietijoje sukurti analogišką kompaniją, taip pat pavadintą “Carl Zeiss”, kuri netrukus tapo sėkmingai gyvuojančia įmone, būtent gero prekės ženklo ir vardo dėka. Kita priežastis, dėl ko dauguma vokiškųjų kompanijų išsaugojo savo senuosius pavadinimus, buvo patentai ir autorinės teisės. Nors kai kurios kompanijos prarado daug verslų ir patentų Jungtinėse Valstijoje (pavyzdžiui, farmacijos kompanija “Schering”, Amerikoje tapusi “Schering-Plough”), tačiau Vakarų pasaulyje kur kas daugiau sprendimų buvo daroma civilizuotai ir atsižvelgiant į kapitalo interesus.

Japonijoje išardytų konglomeratų įmonėms vėl buvo leista susivienyti, tačiau kitokia forma. Dabar tos lig šiol egzistuojančios asociacijos vadinasi “keiretsu” (“partneris”, “eilė” arba “linija”), iliustruojant jų valdymo principą.

Taip 1946 metais išardyta “Mitsubishi” suskilo į atskiras nepriklausomas kompanijas, kurios netruko vėl susivienyti į savąjį “keiretsu” – “Mistubishi” grupę. Tačiau tai buvo pagrindinis argumentas neigti veiklą Antrojo pasaulinio karo metais, atmetant visų buvusių vergų pretenzijas. “Mitsubishi” teigimu, “jie nėra tuo, kuo buvo tada”.

(Straipsnis spausdintas žurnale „Versus”)