Labai pamokanti ir motyvuojanti istorija: lietuviškai melancholiška, vienok su netikėta ir įkvepiančia pabaiga:

Gyveno sykį geras lietuvis Vitalijus Rožko. Turėjo tarnybą neprastą – apylinkės įgaliotiniu, tačiau susigundė sėkmės istorijomis, matytomis per MTV televiziją (kaip žinia, vienintelę, kurioje dar gali išgirsti nenupirktą teisybę) ir sugalvojo tapti „startuoliu”. Beširdiškai atsiėmė visas skolas iš nelaimingesnių už save, pardavė visą turėtą auksą, pasiskolino šaibų iš „Plebs-Kredit“ banko, ir įsteigė savo „startuolį“. Sukūrė aplikaciją mobiliakui, padedančią atskirti originalų paveikslą nuo kopijos – apie Vitalijų rašė „Verslo žinios“, kvietė pasisakyti įvairūs verslo ir inovacijų forumai, Prezidentė įteikė medalį. Vitalijus iš apyvartinių nusipirko naujausio modelio iQOS, „Ford Kuga“ auto, „Philips“ TV (su „Ambilight“, savaime suprantama)„Nespresso“ kavos aparatą – ir jautėsi išėjęs į žmones. Visi jam pavydėjo, bet sukandę dantis visi norėjo su juo draugauti.

Tačiau kuriam doram žmogui čia kada pasisekė šioje žiaurioje šalyje? Niekas nepirko Vitalijaus aplikacijos, greitai išseko jo pinigai, Mokesčiai ir Sodra atsakančiai užlaužė, Vitalijus ėmė skursti ir pasinėrė į depresiją. Kaip bilijardo rutuliai nuo stipraus smūgio išsilakstė taip vadinamieji draugai, o ir mergina išėjo pas kažkokį Gintarą. Jei kas jam skambindavo, tai tik kreditoriai, reikalaujantys grąžinti skolas. O paskaičius feisbuką atrodė, kad visi gyvena pilnavertį linksmą gyvenimą, dėl ko Vitalijui buvo dar sunkiau. Jis jau nebeėjo į gatvę, kad nesutiktų sėkmingesnių už save žmonių, ir paniuręs leisdavo laiką ties kompiuteriu, laukdamas, kol serveris „on-line“ šaškių žaidimui suras jam partnerį – kitą tokį pat vienišą ir liūdną žmogų…

Kol galiausiai Vitalijus suvokė dvi paprastas, daugelio lietuvių pamėgtas išeitis iš tokios situacijos – prasigerti arba nusižudyti. Buvo vėlu, ir alkoholio parduotuvės jau uždarytos, tad Vitalijus pasirinkimo nebeturėjo – jis išėjo į balkoną, surūkė paskutinį „Heets“ ir ilgai negalvojęs metėsi žemyn galva iš devintojo aukšto. Tačiau pasiekęs žemę, vietoje lauktos kančių pabaigos atsitrenkė Vitalijus į kažką minkšto ir nesusižeidęs nusirito į šoną. Atsikėlęs pamatė berniuką, gulintį kraujo baloje („apie 120 eurų vertės kraujo“, – pamanė patyręs donoras Vitalijus, kurį laiką vertęsis savo kraujo pridavinėjimu). Berniukas akivaizdžiai buvo visą dieną praleidęs lauke su draugais, juokdamasis ir žaisdamas sviediniu, tačiau kažin kaip aplinkybėm susiklosčius, kažkas jam suknežino galvą ir sulaužė visus šonkaulius. „Kokios niekingos mano problemos, palyginti su šio berniuko kančiomis?“ – ūmiai pagalvojo Vitalijus ir nusimetęs savo odinę striukę, susuko į ją dar alsuojantį berniuką ir metėsi ieškoti artimiausios ligoninės (telefoną buvo palikęs viršuje, o be jo, žinia, niekas nežino, kas kur, nei moka Greitosios išsikviesti). Tačiau ties vienu daugiabučiu Vitalijui kelią pastojo stambus, dailiai apsirengęs vyriškis. „Tai mano sūnus!“ – sušuko jis, – „kaip kilnu, kad stengiatės jį išgelbėti! Jūs mano herojus! Aš jums skolingas! Aš esu Lietuvos centrinio banko prezidentas, ir galiu išspręsti visas jūsų finansines problemas – sakykite, ko norite!“

„Nieko man nereikia!“ – suriko Vitalijus, – „svarbu tik tai, kad šitas berniukas gyventų!“

Sulig tais žodžiais iš gretimos laiptinės išėjo nenusakomo grožio mergina ir pakiliai kreipėsi į tą Centrinio banko prezidentą: „Tėve, koks kilnus ir nesavanaudis šitas žmogus! Aš noriu už jo tekėti!“

Likusią to vakaro dalį Vitalijus praleido savo naujojoje šeimoje. Sočiai valgė ir daug gėrė. Uošvis jam smulkiai aiškino, kaip nukakti naujuoju jam padovanotuoju „Ford Mondeo“ iki pilnai įrengto ir užsienio diplomatams jau išnuomoto namo Riešėje pasidėti savo šmotkes, nes gražiosios merginos (vardu Oksana) kišenėje jau gulėjo Prezidentės pasirašytas dekretas skirti ją Lietuvos ambasadore Štatuose, su kuria į Vašingtoną turėjo išvykti ir Vitalijus. O vidurnaktį gražioji Oksana nusivedė Vitalijų į miegamąjį ir pavertė jį savo sekso vergu.

O ryte po dar vienos karštos sueities Vitalijus gavo dvi SMS žinutes. Pirma buvo nuo jo buvusios draugės, kuri skundėsi, kad ją išmetė iš darbo, Gintaras kazino pralošė visą jų turtą, užkrėtė ją triperiu ir girtas su mašina kažką nudaužė ant perėjos, todėl laukia teismo, taigi, meldė jį sugrįžti (ko naujoji Vitalijaus valdovė, aišku, net nebūtų leidusi). Antra žinutė pranešė, kad „Microsoft Corporation“ (NYSE: MSFT) perka jo aplikaciją už 15 limonų baksų.

Ir kas sakė, kad Lietuva – ne didžių galimybių šalis?

O tau iškart pavydas ėmė bambą graužti, ane?