Pamokanti ir įkvepianti istorija apie kitų žmonių sėkmę, kuria galima nuoširdžiai pasidžiaugti:

Gyveno kartą vienas doras lietuvis Ruslanas Boiko (tenesutrikdo jūsų jo rusiškas vardas ir pavardė, nes, kaip klausiama senoje budistinėje mįslėje, „ar pakeitus kardo rankeną, o po to – ir geležtę – tai tas pats kardas?“, atsakymas tegali būti vienas – „taip, a chuli?“). Dirbo jis, kaip ir kadaise Vitalijus Rožko, apylinkės įgaliotiniu. „Učastkovas – profesija atsakinga ir garbinga“, kadaise mokė Ruslaną jo tėvas, visą amžių pratarnavęs enkavedistu, ir gerai gyvenęs.

Gal ir taip, Ruslanas retai tuo suabejodavo. Džiugindavo jį neapsimestinis vaikučių džiaugsmas, kai per dažnas amnestijas jo prižiūrimo Lazdynų geto butus užplūsdavo šimtai grįžtančių namo tolimojo plaukiojimo kapitonų ir kosmonautų. Linksminosi tomis prgomis ir jis iš širdies su čigonų choristais ir šokėjomis, net užsimerkęs traukdavo jausmingas rusiškų kino filmų dainas, o po savaitės drąsiai mesdavosi jis persekioti tų pačių „kapitonų“ ir „kosmonautų“, vėl „išeinančių į trasą“, o po to – ir „ilgam išvykstančių į kitą reisą“.

Tačiau Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, jo tikėjimas sistema susvyravo. Atlyginimas nekilo, gi vakarykščiai chuliganai ir banditai darė karjeras ir kėlėsi tiesiog akyse. Sėkmingai išvažiavo į Ameriką Vitalijus Rožko, kadaise kovojęs su Čiorto gauja dėl teisės „kryšovalinti“ Lazdynų kioskus, pats Čiortas tapo viceministru, o ir pačiu kioskelių nebeliko – suėdė juos „Narvessen“ ir erotinių prekių kioskas „Trys armėnai“. Iš dviejų dalių suvirintą Ruslano „Volkswagen Jetta“ (1996) kieme nuolat užstatydavo prabangūs „mersedesai“ ir BMW, kuriuos vairavo visokie triukšmingi pižonai, ir tai jam pradėjo nepatikti. Juoba kad dar ir sugyventinė Jūratė pradėjo ėsti Ruslaną, tipo, ko momento pasikelti negaudai? Ruslanas jai atsakydavo Sokrato žodžiais, „kuo mažiau turi, tuo arčiau dievų esi“, į ką ji jam atšaudavo taip pat Sokrato, bet jau žmonos klausimu: „jei jau toks protingas, tai kodėl nesi turtingas?“

Karoče. Metė Ruslanas įgaliotinio tarnybą, susirinko skolas iš nelaimingesnių už save ir užsirašė į verslumo kursus. Ten sužinojo, kad reikia turėti tikslą, ir to tikslo siekti, suburti komandą, ją motyvuoti, ir teikti kokybišką paslaugą bei produktą. Tačiau kad ir kokį tikslą beturėjo („uždirbti limoną“), niekaip neišėjo jo pasiekti, kad ir kokią komandą suburdavo, visi išsivaikščiodavo dekretinėms ar pas konkurentus, kad ir kokį kokybišką produktą gamindavo, niekam nachuj nereikėjo tų jo kebabų ir konsultacijų.

O jokių reikiamų pažinčių Ruslanas neturėjo, nedalyvavo konkursuose, politikos stogo neieškojo. Taigi, praturtėti nesisekė. O čia dar sugyventinė pradėjo iš naujo ėsti, kad, girdi, kam tą valstybinę tarnybą metei, būtu galėjęs joje pensijos sulaukti, dabar jau visai ubagas esi, vsio takoje. Paliko Ruslaną sugyventinė Jūratė, užgėrė Ruslanas, pradėjo į skolas ir depresiją grimzti. Bet, svarbiausia, visiškai prarado tikėjimą žmonių gerumu ir verslo darymo taisyklėmis.

Kuo beliko pasikliauti? Žinoma, tik savo vidiniu balsu, kaip ir patarė viena rusų reperio Bastos daina „neslyšaj nikavo, tolko slyš serdca svojevo, brat – ono ne vriot!“ Sykį girtas įsiklausė Ruslanas į tą balsą ir išgirdo: „parduok turguje savo paskutinį turtą – tėvo padovanotą laikrodį „Komandirskije“ (šeimos relikviją, perduodamą iš kartos į kartą – jį dar Ruslano senelis gavo iš paties pirmojo pokarinio LTSR Vidaus reikalų ministro generolo Liazovo). Jis nuėjo į baracholkę, pardavė tą laikrodį už 20 eurų. Vidinis balsas jam pasakė: „už tuos pinigus nusipirk pirmą išvystą daiktą“. O čia kaip velniukas iš tabokinės, šast! – prieš Ruslaną išdygo senas vagis Vytas (keturios chodkės) ir pasiūlė pirkti hantelių porą. „Kam man tie hanteliai?“ – klausė savęs Ruslanas. „Nesiparink, pirk“, – atsakė jam vidinis balsas.

Suplojo Ruslanas savo paskutinius 20 eurų, parsinešė tuos hantelius namo, pasidėjo ant stalo, apžiūrinėja. Lindo jam į galvą banalaus lietuviško anekdoto pabaiga, kai vidinis balsas sako: „dabar tau pyzdiec“, ginė Ruslanas tokią mintį šalin, bet jo širdis vis tiek tylėjo ir jokios alternatyvos nesiūlė. Išgėrė dar Ruslanas, užsnūdo ir prisisapnavo jam, kad tų įsigytų hantelių viduje – auksas. Pabudo, griebė lobziką, prapjovė hantelių ketaus apvalkalą ir akurat! – abiejuose auksas, gryno svorio 20 kilų!

Vėliau perskaitė Ruslanas „MVD svodkėje“, kurią per klaidą vis gaudavo emailu, kad neseniai buvo „bombanulinta“ kažkokio savivaldybės žemėtvarkos veikėjo chata „pasiolke“, išnešta gėrybių už 2 limonus eurų (ko niekaip negalėjo suprasti neišmankštintas Ruslano protas, kaip įmanoma tokius pinigus užsidirbti, gaunant 800 eurų atlyginimą) ir kažkokie hanteliai.

Iš pradžių Ruslanas baudėsi skambinti į policiją, nes buvo geras pilietis, ir, kaip bebūtų keista, netgi uoliai dalyvaujantis visuose rinkimuose (ir balsuojantis už tą partiją, kurioje tuo momentu būdavo jo mėgiamas politikas Rimantas Dagys). Tačiau likimas buvo prieš jį – neturėjo pinigų „Ežio“ papildymui, gerai žinodamas mentų mentalitetą, suvokė, kad pats ir taptų įtariamuoju, be to, suvokdamas procesą, žinojo, kad ramybės nebebus, rašyk visokius raštus, eik į teismus liudytoju, skųsk Vytą, o jau nuo mažens Ruslanas bodėjosi skundimu. Tačiau jis aiškiai suvokė garsųjį šventojo Pranciškaus pamokymą: „nesiekite nei aukso, nei sidabro!“ ir nusprendė tuo auksu atsikratyti. Pas garsųjį juvelyrą Juriką perlydė tuos hantelius į aukso luitus, pardavė juos žydams ir pakėlė gražaus pinigo.

Pradžiai kaip žmogus pavalgė „McDonaldse“, įsigijo nuliovą „Ford F150“, naujo pavyzdžio iQOS, didelį „Philips“ OLED teliką (su „Ambilight“, savaime suprantama), apsipirko Lenkijoje drabužių ir batus. Sėkmingai investavo kapitalą į bitkoinus, nusipirko namą Antakalnyje, įsimylėjo susitvarkiusią „pupytę“ Mariną, o ji įsimylėjo jį, ir kartu jie gyveno ilgai ir laimingai, nesipyko ir tebemylėjo vienas kitą (seksas dukart per naktį ir ekstra ryte!).

Ir kaip garbingas įvairių verslo forumų svečias mokė jaunus ir pradedančiuosius. „Turėkite tikslą ir jo siekite“, – bylojo. „Suburkite komandą ir ją motyvuokite“, – postringavo pirštą iškėlęs. „Teikite kokybiškas paslaugas“, – pabaigdavo juokdamasis.

Nesuprasdavo jaunimas, ko jis juokiasi, tačiau uoliai užsirašinėjo jo pamokymus ir kitiems citavo.