Tradiciškai – įkvepianti ir motyvuojanti istorija apie lietuviško verslo sėkmę. Ir jei tiek daug lietuviai mėgsta kalbėti apie Jėzų, visgi retai mini šalia Jo buvusias moterys! Todėl ši istorija – apie MOTERIŠKĄ SĖKMĘ:

Taigi, gyveno viename Lietuvos kaime labai graži ir gera mergina vardu Dina Ržguč. Buvo labai dorybinga, kaip ir dera kaimietei, augo nepritekliuje, kurį priėmė kaip duotybę ir privalomą sąlygą kuklumui, bet apgaubta miško oro, draugiškų barsukų ir liaudiškų dainų. Namo iš šokių grįždavo laiku, nerūkė, alkoholio nebuvo ragavusi, skaistybę saugojo ir nebjaurojo jos it iš pieno plaukusio proporcingo kūno jokia tatuiruotė.

Užaugo, subrendo ir atėjo laikas siekti aukštesniojo mokslo – išvyko Dina į Lietuvos sostinę kolegijoje mokytis verslo vadybos ir administravimo. Linksmas studentiškas gyvenimas bendrabutyje jai greitai atvėrė duris į naują ir patrauklų pasaulį – ji pradėjo gerti, rūkyti, dulkintis su bile kuo, o jos leksikoną praturtino sodrūs totoriški keiksmai. Nes, kaip rašė draugas Leninas, juk „negali gyventi visuomenėje ir būti nuo jos nepriklausomas“. Metropoliškas gyvenimo tempas ir visur aplink tvyrantis vartotojiškumas dabar vertė ją mąstyti kaip civilizuotą žmogų – kur prasimanyti pinigų pomadai, kvepalams ir kavai? Kaip praturtėti ir įsigyti madingos aprangos ir papildymą „Ežiui“? Ir kas tame blogo? Juk, anot Markso, „suprantamas kiekvieno žmogaus noras pagerinti savo buitį“!

Vienoje paskaitoje kažkoks dėstytojas užsienietis angliškai kažką svaigo apie tai, kad, norint pasikelti, reikia daugiau dėmesio skirti „ikonomi“. Pagiringa ir apsnūdusi Dina tai suprato savaip – ką gi, ikonos tai ikonos! Netruko susimesti su gauja, tiekiančia Pilies gatvės lietuvių prekeiviams sovietinių kariškių aksesuarus, ėmė piešti gražias ikonas, mat, gerą ranką turėjo. Greitai atėjo laikas ir rimtesniems užsakymams – dirbtinai sendinti ikonas (tipo, dekupažuoti) bei dėti naujus sluoksnius ant vogtų, ruošiamų kontrabandai. Toje veikloje ji atrado save, ir tapo tokia savo amato virtuozė, jog apie jos pieštas/modifikuotas ikonas perekupščikai ir kontrabandininkai juokaudavo: “ikona sena, bet meistras dar gyvas!” Dina džiaugėsi uždarbiu ir net nenujautė, kad tai nelegalu, tad labai nustebo, kai į bendrabučio kambarį, paverstą tapybos dirbtuvėmis ir chemijos laboratorija, įsiveržė kaukėti policininkai, paguldė ant grindų ir surakino rankas.

Tardymas! Ją tardė tokiais metodais, apie kuriuos ji net nebuvo skaičiusi senų lietuvių bolševikų prisiminimuose apie caro kalėjimus – o Dina nemokėjo meluoti, ką tyrėjai kažkodėl suvokė kaip geranoriškumą. Teismas – bausmė! Kad ir lygtinis, kad ir trumpas, bet vis tiek – “srokas”…

Ir viso to pasekmės – pašalinta iš kolegijos, išmesta iš bendrabučio, ir krikščionys draugai staiga nusisuko ir tapo nebe draugais. Tėvai kaime jos išsižadėjo, asmens kode “chodkė” – kur su tokia CV įsidarbinsi? Ir prie viso to maratonas po valdžios įstaigas – duoti parodymus, dalyvauti akistatose, registruotis, nešioti siuntinius kalintiems sėbrams. Dina sostinės muziejuose ir filharmonijoje dar nebuvo spėjusi apsilankyti, bet netruko pažinti, kur yra įsikūrę apylinkių teismai, tardymo izoliatoriai, “aporkės” ir “obezjanikai” – tą karčią Lietuvos moterų geografiją…

Ir minant tų įstaigų slenksčius, už kurių tūnojo blogai kvepiantys, blogai kalbantys, ir visada neskoningai atrodantys tipai, jos požiūris į gyvenimą ėmė kisti. Gera mergaitė pamažu virto niūria, užsisklendusia savyje būtybe. Ne, ji nepyko ant valdžios – “įstatymas bet kurioje santvarkoje yra įstatymas”, kaip buvo kadaise įspėjęs Fidelis Kastro. Dina tiesiog prarado bet kokį gyvenimo džiaugsmą ir motyvaciją tame gyvenime dalyvauti. Šalis balsavo ir smerkė, rinko ir kūrė, krito ir kėlėsi “Eurovizijoje”, rinko rekordines aukas “Gerumo dienose” ir mėtė vaikus į šulinius, džiaugėsi bronzos medaliais ir traiškė iškart po tris vaikučius pėsčiųjų perėjose, išdalindavo kalnus maisto per “Maisto banką” ir degino moksleives bagažinėse – bet visa tai nebylia upe plaukė pro apsiblaususias Dinos akis. Niekas jos nebejaudino, niekas jos negraudino.

Bet gyventi už kažką tai reikėjo!

“Lietuviams visada pritrūksta sąžinės ir pinigų” – taip kadaise mūsų nacijos nelojalumą ir dukslų būdą vokiečių okupacijos laikais apibūdino generalinis komisaras fon Rentelnas (“kažin, ar TAU užteko pinigų ir sąžinės, kai nėrėme tau kilpą ant kaklo 1946-aisiais?”, tai perskaičiusi, nirtulingai tada pagalvojo Dina, “matyt, labai ir pats užsinorėjai tuo momentu gyventi, kad ir Lietuvoje, ane?”). Sąžinės ji turėjo, trūko tik pinigų. Ir nebuvo aišku, kaip jų užsidirbti doru darbu beigi su subjaurota biografija.

Ji nenorėjo tikėti to prakeikto fašisto replika, bet gyvenimas ją tai primindavo bent keliolika kartų per dieną, ypač, jei Dinai atsitiktinai papuldavo pažiūrėti naujienas per televizorių. Ji niekaip negalėjo suprasti, kodėl vagims niekada negana tų pinigų. Ji niekaip nesuprato, kaip įmanoma per 30 metų neužbaigti Nacionalinio stadiono, prisivogti pinigų ir jais nesidžiaugti, o gyventi šalia šiukšlynų ir nuolat kratytis duobėtais keliais savo prabangiais automobiliais. Ji niekaip nesuprato, kodėl lietuviai taip didžiuojasi fiktyviomis invalidumo pažymomis, kovoja dėl socialinių išmokų ir dirba, nors įsiregistravę Darbo biržoje bedarbio pašalpai (kiekvienas paklaustas jai pateikdavo šimtus objektyvių priežasčių, bet jų klausantis Dinai atrodė, kad ji braido po dvokiančią ir gličią išmatų krūvą). Ir dar ji nesuprato, kodėl lietuviams reikia tiek daug gerti.

Gerti!

Dina atsiminė kažkurioje brošiūroje skaičiusi Volstryto pamokymą, kad didžiausi pinigai pasaulyje yra daromi iš problemų. Potraukis alkoholiui atrodė labai jau konkreti lietuvių problema. Ji prisiglaudė pas vieną sėbrę kito bendrabučio kambarėlyje ir tapo “alkoholio distributore” (nepolitiškai korektiškai sakant, “užlaikė tašką”). “Viskas žmonėms!”, kaip buvo dažnai rašoma politinių partijų programose! Ypač kai it iš dangaus nukrito valstiečių valdžios sutrumpintas pardavimo laikas. Dina pradėjo trintis hiperparduotuvėse prieš pat 8 valandą, ir, matydama, kaip koliojasi su pardavėjomis keliomis minutėmis pavėlavę prie kasos vyrai, mirksėti jiems ir gundančiai vilioti: “Ištroškai, stambuoli? Eik su manimi, pagelbėsiu”. Šalia parduotuvės stovinčiame draugės “golfuke” buvo sukrautas visas alkoholio arsenalas – tik rinkis, žinoma, su šiokiu tokiu atkainiu.
O jos bendrabutyje pradėjo veikti “taškas”, ir visą naktį Dina kilnojosi nuo beldimo į langą. Netgi nebenusivilkdavo treningo, galų gale, taip buvo ne tik patogiau, bet ir atrodė kažin kaip “antiburžuaziškai”. Ji išgarsėjo visame Vilniuje, ir, klientų, meiliai ją vadinančių Dyne, teigimu, stojo į vieną gretą su legendiniais sostinės “taškų” laikytojais – “baba Krauze”, uzbeku Miku, Gandonu, Kieša Trimis Procentais, Džoniu Raketa… Dina niekada nebuvo jų sutikusi, bet jų veiklą ją įkvėpdavo ir ji jautėsi tarsi pažįstanti juos visą savo gyvenimą.

Bet su niekuo ji nesuartėjo nei dvasiškai, nei fiziškai (tiesa, vienu metu tik užstrigęs kinietiškų džinsų užtrauktukas ją išgelbėjo nuo išprievartavimo). Buvo bejausmė ir visiems abejinga.

Iki to lemtingo vakarą, kai gūdžią lietingą naktį į jos langą pabeldė vienišas vaikinas. Nepažįstamas, girtas, pamušta akimi, nuplėšta švarko rankove. Svirduliavo, kažką nerišliai vapėjo, kažkam grasino, daug keikėsi, reguliariai buvo sutampomas ir vėmė seilėmis. Iš tos garsų kakofonijos Dina suprato tik viena – jis neturėjo pinigų ir prašė degtinės „bargan“.

To Dina niekada nedarydavo, tačiau tas vaikinukas lietuje atrodė toks „helpless“, toks keistai mielas, kad Dina tylėdama ištiesė jam butelį – bejausmių principų grandinė netikėtai trūko ties silpniausia grandimi – ten, kur buvo moters širdis…

Ji išsitiesė ant savo siauro gulto ir tylėdamas žvelgė į lubas, klausydama, kaip į langą barbena lietus ir kažkur netoliese garsiai keikiasi jos naujasis klientas. Ji bandė barti save už prarastą degtinės butelį, tačiau įniršį dėl momentinio silpnumo gožė kažkoks kitas, dar niekada nepatirtas jausmas…

Dina daugiau nebesitikėjo jo išvysti, nes alkoholikai, kaip ruletės ratas, neturi nei atminties, nei dėkingumo. Kaip ji nustebo, kai kitą dieną į jos kambarį tvirtu žingsniu įėjo tas pats vaikinas (jam užėjus, Dinos kambarėlyje iškart pasidarė kažkaip ankšta ir tvanku) ir blaiviai artikuliuotai pareiškė: „Vakar Jūs mane išgelbėjote. Štai Jūsų pinigai. Siekdamas atsidėkoti už Jūsų gerumą, kviečiu Jus į bet kurį restoraną“.

Jie kartu praleido nuostabų vakarą ir aistringą naktį. Po to dar vieną ir dar. Sviatoslavas buvo vienturtis aukštų Lietuvos valdininkų sūnus, tad turėjo gerai apmokamą sinekūrą ir iš esmės gyveno šokolade. Netrukus Dina persikėlė į jo namus, ir jie susituokė. Sviatoslavo tėvai iš pradžių purkštavo „kaimietė“, „ubagė“, „bemokslė“, bet Meilė buvo neįveikiama, o ir jie netruko suvokti, kad Dina buvo tiesiog gera mergina.

Ji perdavė į patikimas rankas tą savo alkoholio prekybos „tašką“, Sviatoslavo tėvų pinigais įsistatė krūtinę ir dantis („mano burnoje – „mersedesas“, kartais pagalvodavo nustebusi), atidarė madingą kavinę Vilniaus centre, uošviams padedant išsirūpino Europos finansavimą. Tapo aukštuomenės kronikos numylėtine. O ir šiaip mylėjosi su Sviatoslavu keletą kartų per dieną ir susilaukė daug gražių vaikučių.

Ir kartais vakare, kai visi sumigdavo, o lietus pradėdavo į langus bubenti savo paslapties kupiną baladę, Dina su įQOS ir konjako taure rankose, žvelgdama pro langą į savo namo baseiną su gulbėmis, ant pievelės vaikučių išmėtytus pripučiamus krokodilus bei triratukus, pagalvodavo, kad visgi teisus buvo Waltas Disney, teigęs, kad Visatoje vyrauja harmonija, ir už Gėrį yra visada atsilyginama Gėriu. Anksčiau ar vėliau – nesvarbu. Svarbu tik būti Geram.