Taigi, gyveno kadaise Vilniuje tūlas Alikas Voskoboinikovas, kurį jo aplinka pažinojo keista tokia pravarde – Zdenas. Buvo jis smulkus ir tylus, niekam į akis nekrito, niekuo nepasižymėjo, bet garsėjo tuo, kad jam labai niekur niekas niekada nesisekė.
Jam nėjosi mokslai, jis niekada nelaimėdavo loterijoje jokių „kampų“, ir sugebėdavo apsinuodyti net kriaušėmis. Daug ką gero jam žadėję horoskopai niekada neišsipildydavo, dėl ko Zdenas rimtai įtarė, kad tėvai jam sumelavo jo gimimo datą, o gal ir išvis nusipirko dar kūdikį iš čigonų (buvo, beje, ir panašus jis į moldavą ar slovėną – kažkas iš tos serijos). Nesisekė jam ir su moterimis – jo kabinamos net prostitutės skųsdavosi netikėtai užėjusiu galvos skausmu, o viena su juo visgi sugulusi, orgazmo net neimitavo, ji jį tiesiog parodijavo… Zdenas buvo toks vienišas, kad net pornografinius filmus žiūrėdavo su garsu, ir, jei ne kišenvagiai autobusuose, jis išvis nebūtų turėjęs lytinio gyvenimo.
Kur eisi dirbti bemokslis ir su tokia nesėkme? Žinoma, tik į apsauginius. Tiesa, ir darbinantis neapsieita be kuriozų. Kai Zdeno per darbo interviu buvo paklausta apie jo „stipriąsias puses“, jis nesugalvojo nieko geresnio, kaip pasakyti „ne pedofilas“ (tada kaip tik vyko Klonio gatvės šucheris). Personalistė pasijuokė, ir Zdenas buvo priimtas į darbą.
Jis gavo uniformą ir netruko įsilieti į darnų bendradarbių kolektyvą. Tai buvo stambūs žaliūkai, alsavę agresija ir galia (visi nuolat boksavo orą, minkė gumines „barankas”, klausė rusiško repo, dažnas duše mėgdavo sugriebti Zdeną už tarpkojo ir kaklo ir iškelti virš galvos, vienas netgi vedžiojosi dobermaną, kurio antkaklis buvo išmargintas nacistine simbolika). Zdenas visaip bandė padaryti įspūdį savo naujiesiems kolegoms. Jis taip pat vaikščiojo prie diržo prisikabinęs milžinišką nereikalingų raktų ryšulį ir keletą „kabūrų“, pratinosi rankoje laikyti raciją ir nuolat į ją ką nors burbėti, tipo, „Antras – centrui. Viskas tvarkoje. Prijom“. Rūbinėje jiems pasakodavo, kaip savaitgalį lydėjo narkotikų siuntą per Baltarusijos sieną ar kaip jį „su prostitutėmis ėmė mentai“, tačiau tai skambėjo labai jau neįtikinamai, o ir šiaip jis visada painiodavosi savo pasakojimų detalėse. Jis vaišino juos importiniu alumi ir amerikietiškom cigaretėm, tačiau jų akyse visada liko keistas lochas, nevykėlis, nusipelnantis tik spyrio į užpakalį.
Todėl Zdenas ir gavo visai nepelningą ir nepavojingą postą – saugoti pagrindinius vartus į prabangų aptvertą Vilniaus kvartalą, kuriame gyveno tikri ponai – valstybinių įstaigų vadovai, ministrai, vyskupai ir kita panašaus kalibro publika. Elitas, tpsakant.
Zdenas puikiai žinojo, kad liaudis puoselėja keistą stereotipą, jog turtingi žmonės neturi sielos, yra lėkšti, tušti, ir jiems tik pinigai galvoje. Liaudis klydo! Turtuoliams, kurių automobiliams Zdenas ištisą parą kilnojo šlagbaumą, netruko nei proto, nei vaizduotės, nei ambicijų. Taip, jie buvo tokie pat žmonės, kaip ir mes. Jie taip pat valgė, gėrė, mylėjo, žudė ir prievartavo – tik darė tai nepalyginamai gražiau.
To kvartalo gyventojų veidų oda buvo lygesnė ir baltesnė, eisena – tiesesnė, žvilgsniai – įžūlesni. Jų vyresnieji vaikai, kartais grįžtantys iš mokslų užsienyje, buvo akivaizdžiai išaugę „ant geresnio vandens, oro ir maisto“. Jie netgi buvo aukštesni, nei įprasti vidutiniai Lietuvos vaikai (net jų lytiniai organai buvo kažin kaip didesni ir ilgesni – tokios išvados Zdenas priėjo, iš krūmų paveizėjęs į vieną linksmą „Juodojo Deimanto Klubo party“ prie baseino). Jaunesnieji vaikai irgi buvo neįtikėtinai rafinuotų manierų – per savo šventes jie gerdavo ne vaikišką šampaną, oi ne! – tenykščiai berniukai gerdavo vaikišką viskį, o mergaitės – vaikišką martini. Ten gyvenę aukšto rango kulto tarnai laigė ant „britvų“ ir X7-ų (bet negalėjai jiems prikišti sąžinės ar tikėjimo trūkumo! – vienas vyskupas Zdenui atvirumo akimirką prasitarė, kad gali, bet neleidžia sau važinėti su „Lamborghini Diablo“ tik iš religinių sumetimų. O kai Zdeno akys nukrypo į vyskupo riešą, ant kurio puikavosi IWC laikrodis – kokį segi Tomas Cruise, Ewanas McGregoras ir Giedrius Drukteinis, – dvasininkas linksmai pajuokavo, kad visą gyvenimą nuoširdžiai tikėjo, todėl Dievulis jam ir atsidėkojo tuo geru laikrodžiu…). Į tą kvartalą nuolat atvažiuodavo Prezidentės kortežas, būsimasis Lietuvos prezidentas Skvernelis, Vilniaus meras Šimašius, kuris visada atrodydavo taip gailiai, kad Zdenas iš pradžių jį buvo palaikęs picos išvežiotoju. Atvykdavo padainuoti Radžis, Ostapenka ir Kučinskas. Dažnai apsilankydavo garsiausi šalies žigolo – Vigis ir Tonis Planeta (kurie su Zdenu, beje, net nesiteikdavo nei pasisveikinti, nei atsisveikinti), legendinis striptizo šokėjas „Misteris Čyzmenas“, „O-lia-lia“ pupytės. Žodžiu, iš pradžių atrodė, kad visi to rajono gyventojai buvo geros nuotaikos, šviesiai žvelgė į ateitį ir puoselėjo vienas kitam nuoširdžią pagarbą.
Zdenas slampinėjo apie jų namus, ir pro erkerinius langus nematytas pasaulis vėrėsi prieš jo akis. Reto grožio ir skoningai įrengtuose salonuose jis matė „Philips OLED“ televizorius (su „Ambilight“, savaime suprantama), „Nespresso“ ir „Melitta“ kavos aparatus, „Dyson“ dulkių siurblius, „Lucaffe“ kavos skardines ir Barzdauskaitės originalią tapybą. Visi rūkė kažkokius įmantrius vamzdelius, vadinamus „Aikosais“, prieš kuriuos Zdenas su savo L&M cigaretėmis jautėsi kažkoks urvinis pitekantropas. Kumpius jie pirko Miunchene, sūrius – Italijoje, ikrus vertino tik iranietiškus, ir vien apie tai pagalvojusiam Zdenui iškart apkarsdavo jo viltingi apsilankymai „Lidle“ ar „Biedronkose“.
Tūnodamas savo būdelėje Zdenas nuolat mąstė, kaip gi jie tapo tokiais. Jis irgi norėjo būti turtingas – pinigai, rodos, sprendė visas gyvenimo problemas. Matant, kaip gyveno jo saugomi žmonės, buvo akivaizdu, kad pinigai galėjo pavirsti, kaip kadaise rašė garsus latvių psichologas Andrejis Dripė, „papirosais, šokoladu, motociklu, o kai jų daug – ir mergina“. Laikraščiai, kuriuos kaip tikras urvinis žmogus iš nuobodulio savo būdelėje skaitė Zdenas siūlė tik kažkokius miglotus būdus praturtėti. Pvz., užsirašyti metų tikslus sąsiuvinyje, ir metų gale pasidžiaugti tuo, ką pavyko pasiekti. Zdenas taip padarė – po metų pažiūrėjo ir suvokė, kad nė vieno iš tų tikslų nepasiekė, ir nuliūdo. Laikraščiai nuolat rašė, kaip kažkas pasikėlė įsteigęs savo kavinę ar grožio saloną. Zdenas neturėjo tam pinigų. Lengvi būdai praturtėti, anot laikraščių, buvo užsiimti kontrabanda, prieiti prie europinių šaibų ir pasiskolinti greitųjų kreditų – bet Zdenu niekas nepasitikėjo. Jis neturėjo draugų.
Vieninteliai jo draugai buvo trys ežiukai, gyvenę aptvertojo parko pakraštyje. Juos Zdenas užtiko vieną naktį apeidamas „perimetrą“. Tamsoje kažkas pukšėjo ir pašvietęs „Mag-Lite“ prožektoriumi (apie kurio galingumą tarp apsauginių sklido legendos, kad jo blyksnis matyti net Mėnulyje – nuo to laiko Zdenas nuolat juo šviesdavo į dangų, tikėdamasis, kad kokie nors inoplanetianai jį išvys ir pasuks savo skraidančiosios lėkštės kursą į Vilnių, o ne Štatus, kur, anot filmų, tik ir bevelijo išsilaipinti) Zdenas užtiko net jo nebijančius kauburėlius. Ta spygliuota šeimynėlė Zdenui buvo tokia miela, kad jis jiems net suteikė savo vaikystės draugų pravardes – taip Lietuvos faunos pasaulyje atsirado Čerepas, Kisa ir Trizubas (tokią pravardę anas buvo gavęs, kai garsiosiose muštynėse prie Karoliniškių tilto lietuvių pankai jam išmušė tris dantis). Tiems ežiukams Zdenas atnešdavo pienelio, obuolių ir grybukų (atsiminė iš sovietinių multifilmų, kad ežiai visa tai valgo). Ir vieninteliams jiems Zdenas išliedavo savo širdį, o jie draugiškai jam pukšėdavo atgal, tarsi sakydami: „daryk ką nors, nevykėli. Gyvenimas trumpas“. Neturėjo už ežiukus jis šiame pasaulyje nieko brangesnio, ir tik pas juos jis norėjo skubėti.
Tiesa, Zdenas retai būdavo vienas. Į jo būdelę nuolat atklysdavo vietiniai kvartalo gyventojai pasikalbėti, kaip paprastai, girti. Zdenas jiems tarsi atstojo Raudų sieną Jeruzalėje ir jis netruko prieiti išvados, kad visi tie palociai, visos tos pirtelės ir baseinai, visos BBQ kepsninės ir visi batutai niekam neneša džiugesio ir iš esmės niekam net nerūpi. Girti turtuoliai išsidrėbdavo ant Zdeno sofkutės ir imdavo skųstis gyvenimu. Jų veidai ir leksikonas Zdenui kartais keldavo abejonių, ar mes tikrai Europos Sąjungoje? Keiksmažodžių gausa jie tarsi neigė seną Dostojevskio tezę, kad „tikrajai galiai keiksmažodžiai nereikalingi“. Kad ir kiek pinigų jie beturėtų, kad ir kokioms ministerijoms bevadovautų, tačiau tokiais momentais jie atrodydavo beviltiški paniurę lochai, turintys daug kuo pasiskųsti – savo žmonų gobšumu, vaikų bukagalviškumu, bezpredielu valdžioje, kitų žmonių sėkme ir chamiškumu, amžina nežinia dėl ateities. Žmonos gėrė. Vaikai kvailiojo, tatuiravosi kūnus, apsiskelbdavo esą žaliavalgiai ir gėjai, tuokėsi su žąsiaganėmis ir indusais. Naujųjų draugų ratas buvo nepatikimas. Tarpusavio bendravimas – formalizuotas iki absurdo. Nuo vaikystės ir studijų draugų juos skyrė begalinė socialinė praraja. Tačiau labiausiai jie skųsdavosi – savo vienatve.
Zdenas buvo geras pašnekovas. Jis klausydavo tų kalbų ir sąmprotavimų apie humanizmą, Ibelhauptaitę bei Kukuraitį, ir niekada joms neprieštaravo, mat, neturėjo nė menkiausio supratimo nei kas ta Ibelhauptaitė, nei Ušackas, nei Strupas, nei Kukuraitis (iš konteksto spėjo, kad anas – tarsi Fabijoniškių „učastkovas“). Zdenas jų nuolankiai klausė (draugiškumas, tegu ir apsimestinis, reiškė gausius arbatpinigius per Kalėdas), urzgė pritardamas, vartė akis ir pataikūniškai kikendavo. Jo pašnekovams to užteko.
Vieną vakarą, kaip ir kiekvieną vakarą, Zdenas tūnojo savo būdelėje, pasitikdamas likimą, kai išgirdo miške šauksmus ir traškančias šakas. Iš rusiškų keiksmų gausos suprato, kad tai „jo gyventojai“. Netrukus į būdelę įlėkė daili moteris, prie krūtinės spaudžianti brangią kažko prikimštą „Louis Vuitton“ rankinę. „Pone!” – sušuko ji, – „padėkite man! Mane vejasi girtas vyras su kirviu rankoje! Pasaugokite šitą rankinę, joje visos mano brangenybės. Aš žinau, jūs esate padorus ir geras vyriškis!“ (Zdenas truputį net pasikėlė nuo sofkutės, kad jį tokį matytų ir kiti staliukai). Jis paėmė iš moters tą rankinę. „Merci, monsieur“, – kažkodėl prancūziškai padėkojo moteris. Kadaise Zdenas filme buvo matęs, kad tokie buvo paskutiniai garsiosios šnipės Matos Hari žodžiai, prieš ją sušaudant – juos ta garsioji avantiūristė pasakė budeliui, surišusiam jos rankas prie egzekucijos stulpo.
Kaip pasirodė, tai buvo ir paskutiniai tos moters žodžiai.
Nes ją, išbėgusią iš Zdeno būdelės, pasivijo vyras (Zdenas jį pažinojo – didelės valstybinės įmonės vadovas, vardu tarsi Ivanas) išties rankoje laikantis alpinistinį kirvuką, kuriuo taikliu smūgiu į galvą ir patiesė ją. Moters klyksmas užlūžo. Zdenas pasislinko arčiau lango, kad geriau matytų – ne kiekvieną dieną juk tokia autodafė pasitaiko! Vyras dar keletą kartų taikliai pamosavo kirviu ir pakėlė galvą į Zdeną. Jų žvilgsniai susitiko. Zdenas lėtai papurtė galvą (galų gale, instrukcija aiškiai sakė, „viskas, kas įvyksta Las Vegase, lieka Las Vegase“). Vyro lūpos persikreipė, apnuogindamos baltus „Straumann“ firmos implantus. Jis lėtai lyžtelėjo kruvino kirvio ašmenis. Zdenas nudelbė akis. Jis suprato – gyvenimas jau niekada nebebus toks, kaip anksčiau.
Dabar svarbiausia buvo vykdyti velionės valią ir išsaugoti jos brangenybes! Vyriškis lėtai apsisuko ir nukulniavo namo, o Zdenas išsmuko į mišką ir nuskuodė prie savo draugų ežiukų urvo. Ten rankinę ir užkasė. Ežiukai suokalbininkiškai pukšėjo.
O toliau viskas – pagal instrukciją. Grįžęs į būdelę, Zdenas paskambino policijai. Per tas 45 minutes, kol ji atvažiavo, jis kovojo su pagunda numauti nuo moters piršto vestuvinį žiedą, gal greitai patikrinti jos burną, ar ten nesama auksinių dantų… Bet susivaldė. Atvažiavo policija, išsivežė aukos vyrą vis dar kruvinomis rankomis ir girtą. Po to keletą dienų prie šlagbaumo trynėsi keliolika žurnalistų, kurių Zdenui buvo nurodyta į teritoriją neįleisti. Tai buvo įdomios, turiningos dienos. Policija apklausė ir Zdeną, bet jis laikėsi seno anglų angliakasių principo „niekada jiems nieko nesakyk“ („jie“ – tai policija, socialiniai darbuotojai, žurnalistai ir valdininkai). „Nieko nemačiau, nieko negirdėjau“, – kartojo Zdenas, – „grįžau apėjęs perimetrą ir jos gabalus radau prie savo būdelės“. Byla buvo greitai ištirta, teismas nustatė, kad moteris pati užpuolė Ivaną, buvo apiforminta „būtinoji gintis“. Viskas nurimo, žurnalistai pranyko, Ivanas grįžo namo, toliau vadovavo, kam reikia (buvo kalbama, kad net gavo kompensaciją iš valstybės už priverstinę pravaikštą), susirado kitą, jaunesnę moterį, gyveno turiningai ir linksmai, kaip visada.
Bet į Zdeną jis daugiau net nebepažvelgdavo. Zdenas suprato – laikas pradėti naują gyvenimą.
Po kelių savaičių, aistroms nurimus, jis naktį nuslinko prie ežiukų urvo ir išsikasė tą rankinę su brangenybėmis. Kaip pasirodė, ežiukai buvo spėję pragraužti odą ir apėsti kelerius briliantų vėrinius. Zdenas suriaumojo iš įniršio, akimirksniu griebėsi prie diržo kabančio „Walther“ peilio ir, šnibždėdamas seną inkvizitorių verdiktą „ką Dievas davė, Dievas ir tepasiima“, šaltakraujiškai perrėžė ežiukams pilvus, anų viduriuose rasdamas trūkstamus brangakmenius. Vienas ežiukas, lyg tai Kisa buvo spėjęs nukrypuoti keliolika metrų šalin, ir Zdenas su kruviniu peiliu rankose metėsi paskui jį. Kažkurią akimirką jam mintyse šmėkštelėjo garsiosios Aleksandro Makedoniečio lenktynės su vėžliu, tačiau reliatyvumo dėsniai pasiteisino – Zdenas pavijo bėglį ir įgudusiu judesiu perpjovė ir jo pilvą. Ne be reikalo – Kisos viduje slėpėsi net keturi deimantai.
Grobį jis sėkmingai parsigabeno namo ir į darbą daugiau nebėjo. Kelias dienas užtruko derybos su juvelyru Juriku, galiausiai pavyko susitarti, ir Zdenas pakėlė gražaus pinigo. Dalį pasidėjo į banką, kurio mokamų procentų užteko viskam per akis, o už likusius nusipirko „iQOS” ir namą Kanaruose.
Ten jis jau nebebuvo Zdenas, o tapo „senjor Vasko“. Susirado karštą pupytę – išeivę iš Rusijos, kurią, anot Nobelio premijos laureato Šolochovo, „tėvai tikrai net ant ledo lyties darė“, ir pasinėrė į gyvenimo malonumus. Nunyko spuogai nuo jo veido, eisena pasidarė tiesesnė, žvilgsnis – įžūlesnis.
Dabar jį saugojo kiti, bet Zdenas vakarais, košiamas šilto vėjelio ir pats iš įpročio mėgdavo apeiti „perimetrą“.
Nes dabar jis jau žinojo – jei nori būti turtingas, būk reikiamu metu reikiamoj vietoj. O į dvasines turto reikšmės tegu sau gilinasi kunigai ir filosofai.