Taigi, gyveno sykį geras Lietuvos pilietis Viačeslavas Škurka. Eilinis, paprastas vilnietis, kilęs iš eilinės rusiškos giminės. Jo senelis, tiesa, buvo retas egzempliorius – pradėjęs karą 1941-ųjų birželio 22-ąją, traukėsi iki pat Stalingrado, visgi sugebėjo išgyventi ir švęsti pergalę Berlyne. Po to kurį laiką dar kariavo Lietuvoje su partizanais, čia ir demobilizavosi, gavo butą Vilniaus centre, kuris, šaliai atgavus Nepriklausomybę, nebuvo iš jo atimtas, atvirkščiai – sėkmingai privatizuotas. Ir, žinoma, gyvenimą saldino solidi pensija iš Maskvos, keliskart didesnė už lietuviškąsias, leidusi visai šeimai gyventi plačiai – toks likimo dosnumas visada nuoširdžiai stebino tą patį senelį. Viačeslavo tėvas tapo milicininku, vienu iš tų, išties mylinčių savo profesiją – net „imamiems“ banditams jis pamesdavo ne narkotikų paketėlį, kaip buvo įprasta, o poezijos tomelį (Achmatovą arba Mieželaitį – priklausomai nuo bandito tautybės), tikėdamasis, kad tai padės sugrąžinti paklydėlį į doros kelią. Juo išbuvo visą gyvenimą ir prieš mirtį pareiškė sūnui, kad vienintelis dalykas, kurį Tarybų valdžia išties sėkmingai padarė Lietuvoje, tai, nepaisant genetinės lietuvių neapykantos policininkams ir viso folkloro, sulyginančio policininko profesiją su šūdvežiu, įdiegė lietuviams nuoširdžią meilę „mentams“. Viačeslavas buvo girdėjęs, kad „mentai“ valdo Gariūnus ir visą šalies apsaugos biznį, lietuviai išrinko „mentą“ kažkurio didmiesčio meru, kažkoks „mentas“ tapo ne tai premjeru, ne tai prezidentu. Ir išties – tai Viačeslavas jau matė savo akimis – lietuviai mylėjo tuos visus negražius, savo veidais kuilius primenančius „mentus“, ir jautė jiems kažkokią baimingą pagarbą…

O štai Viačeslavas giminės tradicijos nepratęsė – jis bodėjosi prievarta ir ginklams buvo visiškai abejingas. Tiesą sakant, jis buvo beveik viskam abejingas – nors jam buvo svetimos visos Septynios Didžiosios Nuodėmės, tačiau Bažnyčios tėvai, matyt, per klaidą nebuvo į tą sąrašą įtraukę pačios blogiausios ir baisiausios, dėl kurios kyla visos pasaulio bėdos – Abejingumo. Kuris buvo išskirtinis Viačeslavo bruožas.

Jis tapo „fūristu“ – „dalnebojščiku“, kaip buvo sakoma seniau, arba „ilgųjų reisų vairuotoju“, kaip sakoma dabar. Jis mėgo vienatvę ir tą nesibaigiantį kelio ritinį. Darbas monotoniškas, bet Viačeslavui jis buvo įdomus – ypač spėlioti, kurlink pasuks jo sekantis maršrutas, nes, kaip žinia, „ne vairuotojas veža krovinį, o krovinys gena vairuotoją“, kaip sakydavo seni kierownikai.

Jis buvo geras vairuotojas. Nusileidus rūkui, tik nusikeikdavo ir stipriau paspausdavo gazą. Jei išvysdavo autostrados pakraštyje stovinčią vienišą mažą mergaitę su šviesia suknele ir veriančiai žiūrinčią į jį, niekada nestodavo ir neklausdavo, kas atsitiko – ir, ačiū Dievui, ji niekada paslaptingai neatsidurdavo ant gretimo krėslo, tylinti ir su tuo pačiu veriančiu žvilgsniu. Jis mokėjo meistriškai atžymėti tachometro „šaibas“ ir niekada neatsakydavo tai padaryti savo kolegoms. Jis nemušdavo prostitučių ir neištrenkdavo jų iš kabinos, visada su jomis atsiskaitydavo sąžiningai, dėl ko ir kartais nusipelnydavo analinio už oralinio kainą. Jei striptizo bare neturėdavo grynųjų, šokėjai į triusikus vis tiek sąžiningai sušukdavo „ačiū!”, o prieš įmesdamas į tuos jų triusikėlius monetas, jas patrindavo tarp delnų, kad sušiltų. Vieno gyvenimo fakto jis visgi niekaip negalėjo suprasti – jo sutiktomis prostitutėmis dirbo beveik visos Rytų Europos tautų atstovės – nuo lietuvių iki čigonių – išskyrus latves ir estes. Kodėl? „Jos protestantės, jų etika kitokia“ – šitą fenomeną jam aiškino brigadininkas Liocha.

Viačeslavas išmaišė visą Europą ir nusivylė, suvokęs, kad žmogiškosios problemos ir nuodėmės visur yra vienodos, kaip konstanta. Vienintelė šalis, kuri jam kėlė kažkokius šiltus jausmus, buvo Vokietija – Viačeslavas dažnai įsivaizduodavo save vaikščiojantį po kupliomis liepų kepurėmis kokio nors Bavarijos provincijos miestuko gatvėmis, lenkiantį rasotą šalto alaus bokalą ir nerūpestingai plepantį su švabais – tomis negudriomis temomis, kurias dar sau leisdavo ta nugalėta, pažeminta ir įbauginta nacija. Jis įsivaizdavo save su odinėmis kelnėmis šokantį „Weissstompą“, triauškianti „Sauerkrautą“ ir Hamburgo tramvajumi važiuojantį namo, pas mylinčią Frau ir keletą mielų kinderių. Jo vaizduotė piešė išties spalvingą „baueriško“ gyvenimo paveikslą, nors tikrovėje matė tuos miestukus jis tik pro kabinos langą, o ir išlipęs ant Vokietijos žemės tebuvo tik degalinėse ir muitinėse.

Tiesą sakant, net nebuvo aišku, kaip jis ir būtų susišnekėjęs. Vokiečių kalba mokykloje jam ėjosi sunkiai, ir turintis vidurinį išsilavinimą Viačeslavas mokėjo tik privalomą kiekvieno tarybinio moksleivio vokiečių kalbos žinių bagažą: „chaj Gitler!“, „Gitler kaput!, „javol“, „hende choch!“, „geben zy mir bite ain štiuk brot“ (iš „12 kėdžių“), „ich bin stoltz auf meinen Stolz“ (iš pornografinių filmų, kaip ir „Ja, ja! Gūt!“), „doiče zoldaten un dy oficyren, maršyren maršyren und nich kapitulyren“ bei dar keliolika tarpusavyje nesusijusių visiškai beverčių žodžių. Tačiau tos kalbos skambesį mėgo – kadaise vokiečių kalbos mokytoja taip išraiškingai šaukė ant jo dėl neišmoktos pamokos, kad Viačeslavas net pradėjo jausti malonumą – prie to, žinoma, vėliau prisidėjo ir pornografiniai filmai. Ir vokietės moterys jam buvo gražios – savo kabinoje jis vežiojosi pasikabinęs Brigitte Nielsen plakatą (jaunystės, kai ji dar buvo ištekėjusi už Sylvesterio Stallonės – kad ir danė, bet vis tiek į vokietę panaši!) – ji buvo jo svajonių moteris, tokios jis ieškojo visą gyvenimą, ir niekaip nerado.

Iki to lemtingo vakaro.

Krovinys (t.y., cisterna kažkokių ypač nuodingų skystųjų trąšų) ginė Viačeslavą per šiaurinę Vokietijos dalį. Vakaras buvo ramus, eismas trasoje – nedidelis, per radiją liejosi šansonas, Viačeslavas žvalgėsi pro langus ir markstėsi nuo besileidžiančios saulės. Apakintas saulės jis ir beveik nepastebėjo mažo balto pudelio, išbėgusio į kelią…

Kaip paprastai, „fūristai“ į tokius niekus nekreipia dėmesio – pervažiuoti kokį šunėką ir užpakalinio vaizdo veidrodėlyje stebėti, kaip anas raitosi agonijoje – smagus rutinos paįvairinimas. Ir nudaužtas šuo ar bet koks kitas gyvūnas užimtų garbingą vietą ant kierownikų kaklaraiščių, kaip tai darydavo XX amžiaus pradžios britų medžiotojai, užsisakinėję kaklaraiščius su tiek kiekių dramblių ar liūtų, kiek būdavo jų sumedžioję. Tačiau tą vakarą kažkas nutrūko Viačeslavo viduje, tarsi kažkokia styga, ir jis iš visų jėgų kirto per stabdžius.

Mašiną, aišku, sumėtė, o cisterna pagal visus aerodinaminius dėsnius pradėjo eiti „paperiok“, negana to, netgi stotis „dybom“, nes veiksmas vyko nuokalnėje. Viačeslavas įsirežęs suko „baranką“, tačiau buvo per vėlu – cisterna pakilo statmenai ir nuvirto ant tilto per upę, sutraiškydama jį, o iš gausybės pramuštų skylių į tą pačią upę paplūdo aitrus nuodingas skystis. Kabina, šaižiai spiegdama stabdžiais, visgi neapvirto ir sustojo – išpiltas prakaito Viačeslavas garsiai išpūtė orą ir su kažkokiu keistu pasitenkinimu suvokė, kad pudelis liko neužkliudytas, gyvas ir sveikas! Kiauksėjo sau toliau, sabaka!

O toliau viskas vyko kaip sapne. Policija, draudimo agentai, dalykinis pokalbis telefonu su brigadininku, neįtikėtino ilgio, kaip būna Vokietijoje transporto spūstis. Bet svarbiausia – iš kažkur išdygusi pudelio šeimininkė – iš pradžių isterijoje, po to, apsipylusi dėkingumo ašaromis ir glamonėjanti Viačeslavą. Priglaudusi tą nelemtą pudelį prie krūtinės ji ilgai kažką aiškino policininkams, rodydama pirštu į Viačeslavą (kaip jis suprato, kažką apie „mano herojus“, „mano vyras“), po to įsakmiai mostelėjo jam eiti su ja. Viačeslavas pakluso. Jis paliko savo sunkvežimio lūženas, klusniai atsisėdo į jos automobilį, leidosi kažkur vežamas ir kaip pro miglą suvokė, kad jo naujoji šeimininkė – kaip iš akies traukta Brigitte Nielsen, tik pagyvenusi truputį.

Jis buvo atvežtas į kažkokią pilį, aptupinėtas, nupraustas, perrengtas madingomis drapanomis, pavaišintas „Nespresso“ kava, pavalgydintas kažkuo egzotišku. Sapnas baigėsi tik miegamajame, kur jo pasija jį nusivedė už rankos – Viačeslavas mylėjosi taip karštai, kaip niekada gyvenime, niekaip negalėdamas mintimis grįžti į realybę.

Jis liko gyventi su ta ponia, vardu, beje, Kirsten. Turtingo fabrikanto dukterimi (ir, kokia likimo ironija – „Waffen SS“ pulkininko, žuvusio Kurše, anūke), vieniša ir be galo mylinčia savo pudelį – jį išgelbėjęs Viačeslavas visiškai natūraliai tapo ir jos herojumi, o taip pat ir mylimuoju. Jie netrukus susituokė, ir ji pas notarą demonstratyviai perrašė jam visus savo turtus, nemažus turtus, beje. Viačeslavas metė vairuotojo tarnybą, pramoko vokiečių kalbos ir atsidavė gyvenimo malonumams. Vėliau kažkaip perskaitė „caitunge“, kad jo per avariją išpiltas nuodingas skystis užteršė Reiną daugeliui metų, sunaikino kažkokius ten gyvenusius pingvinus, krokodilus ir dar kažką itin reto įmantriais lotyniškais pavadinimais, o cisterną sugriovė kažkokį istorinį tiltą, kurio neįstengė sunaikinti netgi Raudonoji armija. Viačeslavas tik nusižiovavo – tokie dalykai jį mažiausiai jaudino.

Jie mylėjosi po tris kartus per naktį, ir Viačeslavo netrikdė net tas pats pudelis, ištikimomis akimis visą laiką stebintis savo gelbėtoją. Ir kartais naktimis, žvelgdamas į šalia lovoje saldžiai miegančią po aistringos sueities nuogą Kirsten, nevalingai krūpčiojančią, tarsi išgyvent dar vieną orgazmą, Viačeslavas, traukdamas skanų „iQOS“ dūmą susimąstydavo – kaip netikėtai likimas suvedė tarybinio gvardiečio anūką ir esesinko anūkę! Ir jį padarė turtingu „baueriu“ – ir suteikė jam tą gyvenimą, apie kurį jis svajojo. Kaip? Viačeslavas žinojo atsakymą – tą pamokymą kiekvienam “fūristui”, kurį jam kadaise sakė brigadininkas Liocha: “sek širdimi. Visada sek savo širdimi”…