Apie lyderius ir lyderiavimą prirašyta, o ir prikalbėta neįtikėtinai daug. Viską mes apie juos žinome. Lyderius mes matome kiekvieną dieną: sporto aikštelėse, tribūnose ar tiesiog autobuso stotelėse. Lyderiais mes sekame, apie lyderius knygas skaitome, lyderius mes cituojame, lyderiais mes žavimės, lyderius labiausiai ir kritikuojame (tiesą sakant, be jų mes net ir neturėtumėme apie ką kalbėti). Lyderiai yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis, ir mums, kurių absoliuti dauguma iš esmės esame tiesiog samdiniai, lyderiai yra naujieji šių laikų dievai.
Ir rašyti apie juos ką nors naujo – tai jau reikštų pareikšti abejones Jūsų protiniais sugebėjimais, nes ko dar Jūs galite apie juos nežinoti?
Tačiau gyvenimas yra kupinas paradoksų, ir jei paklaustumėte savęs tūkstantąjį kartą – kas yra lyderis? – manau, galiausiai paaiškėtų, kad klausimas ne toks jau paprastas, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Kas jis? Vadovas ir Administratorius? Generolas ir Diktatorius? Specialistas ir Meistras? Gaspadorius ir Pranašas? Komandos kapitonas ir Treneris? Patarėjas ir Įkvepėjas? Didžiojo Brolio portretas ant transparantų ar visuomet atviros kabineto durys? Hitleris ar Zuckerbergas? „Viskas viename“ ar atskirai pagal aplinkybes? Kokiais kriterijais remiantis jį įmanoma apibūdinti?
Aišku, mes visi esame žmonės, kiekvienas turime savo stilių ir vertybes, kaip turi jas ir kiekvienas lyderis. Vieni esame įdegę ir atletiški skandinaviškos išvaizdos sveikuoliai perstatytais baltais dantimis (neveltui Volstryte sakoma, kad išties „klaidinga vertinti žmones pagal jų odos spalvą, kur kas prasmingiau juos vertinti pagal dantų spalvą“), draugiški, šilti, niekada neryšintys kaklaraiščio ir reikalaujantys, kad pavaldiniai į mus kreiptųsi vardu. Kiti esame stambūs žaliūkai apdribusiais kostiumais, bespalviais kaklaraiščiais ir nerišlia kalba, tačiau niekas nedrįsta į mus sviesti akmens, nes kieta ranka valdome didelį ūkį (svarbiausia, vienodai sėkmingai prie bet kurios valdžios). Treti esame autokratiški belyčiai asmenys, žinantys atsakymą dar kitiems net nepabaigus ištarti klausimo, nepasitikintys žemiau stovinčiais bendradarbiais, todėl be darbo daugiau nieko gyvenime ir neturintys („Komandinis darbas? Tai darbas, kai visi daro tai, ką aš pasakau“, – jiems tinka sakralinė vieno Lietuvos verslo oligarcho frazė). Ketvirti esame kažkieno vaikai, broliai ir seserys, anūkai ir šiaip draugeliai, ko, beje, sėkmingai vadovauti bet kuriam kolektyvui irgi pakanka. Ir visi turime savo metodiką. Vieni mokėjome tūkstančius, kad išgirstumėme iš Richardo Bransono banalių pamokymų rinkinį „turėk tikslą, suburk komandą ir motyvuok ją“ (ką šiaip ar taip jau kiekvienas žinojome), kiti jau nuo vaikystės jaučiame turį savyje tą nenusakomą vidinę galią, verčiančią žmones mumis tikėti ir mums paklusti. Treti tiesiog darėme tai, kas mums patinka, ir žmonės be jokios aiškios priežasties traukė paskui mus. Ketvirti tiesiog mokėjome išnaudoti silpnąsias žmonių savybes ir daryti pinigą. Penkti diegėme naujausias vadovavimo metodikas, godžiai skaitėme visokių guru pamokymų knygas (parašytas pagal tai, ką, beje, galite lengvai rasti „Google“), ir kaltinome tik save, jei kas nepasisekdavo. Ir niekada nepavargdavome ginčytis, ar Donaldas Trumpas yra lyderis, ar buvo lyderis Vytautas Landsbergis, ir ar turi lyderio savybių Gabrielius Landsbergis?
Ir visgi vienas atsakymas į klausimą „kas yra lyderis?“ yra, ir jis gana paprastas. Tačiau tam, kad jį tinkamai suvoktumėme, pabandykime įvertint pašalinius, iš pirmo žvilgsnio nedidelius, bet esminius veiksnius.
Pradžiai, dar kartą – kas yra lyderis, ir kas yra geras lyderis?
Trumpiausias atsakymas – „tas, kuris veda“ (nuo angliškojo žodžio „lead“ – „vesti, vadovauti“). Vadovas, vedlys, vadas (tiesa, vienas pabėgęs „tautos vadas“ šiek tiek diskreditavo pastarąjį žodelį). Tai paaiškina, kodėl mus taip žavi istorijos apie didvyrius, puolančius krūtine ant priešo kulkosvaidžio ambrazūros (A.Matrosovas), kad draugai galėtų tęsti ataką, karvedžius, žygiuojančius savo armijos priešakyje ir kartu su paprastais kareiviais kenčiančius karštį, troškulį ir ligas (Napoleonas, A.Suvorovas, F.Luggardas), atletus, kurie pakelia nusiminusius komandos draugus paskutinei atakai ir įmeta lemiamą tritaškį (A.Džordževičius Tel Avivo „Maccabi“ rungtynėse prieš Kauno „Žalgirį“ su Arvydu Saboniu).
Tačiau visa tai taip pat paaiškina, kodėl žmonėms (valstybei, kariuomenei, bet kokiam kolektyvui ar komandai) yra išvis reikalingas lyderis. Akivaizdu, kad tik sunkiais laikais ar momentais: kai esame nuopolyje, sutriuškinti, išblaškyti, nusiminę ir nebematantys prasmės toliau tęsti rungtynes, kovą ar veiklą. Būti lyderiu gerais laikais – ne taip jau ir sunku ar nemalonu, nors irgi pavojinga: pažvelkite vien į „LinkedIn“ – tą pažinčių svetainę bedarbiams, kupiną buvusių „gerų laikų“ lyderių.
Tai savo ruožtu veda prie išvados, paaiškinančios, kam tokiems vadovauja, ir ką tokius „veda“ lyderiai. Gerus žmones, žinoma, tačiau labai jau nenorinčius pripažinti, kad esame silpni, nemokantys savimi pasirūpinti, nežinantys, ką daryti ir kaip dirbti, kaip išvis gyventi? Mes visada laukiame lyderio kaip išganymo, kaip gelbėtojo, kaip patarėjo ir meistro, galinčio atkimšti klozetą. Man visada patiko privaloma grandiozinių Holivudo filmų scena – likus kelioms minutėms iki tragiško finalo (žmonijos sunaikinimo, bombos sprogimo, pramuštos užtvankos, nedraugiškų ateivių ar nacistų atakos), komandiniame punkte pasirodantis filmo herojus randa minutę uždegančiai kalbai (kaip paprastai, pasakomai nedrebančiu iš streso balsu), o visi specialistai, iki tol plušę kaip skruzdėlės, nepaisydami momento įtampos (nors kiekviena akimirka yra brangi), meta visus darbus, įdėmiai jo klausosi, tada tarsi suvokia, ko jie čia visi susirinko ir kimba į savo darbus dar uoliau. Ir, savaime suprantama, tai padeda išspręsti visas problemas.
Ką parodo tokia scena? Tą patį, ką visada primena ir reklama – Jūs esate vieniši, trapūs ir kvaili, nieko nesuprantate ir patys padaryti negalite (o juk Henry Fordas kadaise tiesiai Jums sakė: „dauguma žmonių yra tiesiog per buki, kad gebėtų patys užsidirbti pinigų. Aš turiu jiems padėti“). Pirkite lyderį, jis Jus išgelbės.
Būtent tai ir pabrėžia pagrindinę lyderio paskirtį ir jo veiklos misiją – lyderis visada privalo laimėti. Mūšį, karą, aukso medalį, krūvas pinigų.
Kaip lyderis tai padarys – tai tik technikos klausimas. Kutendamas aptingusius darbuotojus, nekuriančius pridėtinės vertės ar vaikydamas juos su pagaliu kaip Kristus lupikautojus Šventykloje – pasirinkimas Jūsų. Visi Jūs esate girdėję stebuklingą žodį „motyvacija“, iš esmės reiškiantį svariausią indulgenciją nieko neveikti (kurgi ne – „aš juk nesu pakankamai motyvuotas“!) ir priminimą, kad samdiniai ne tik kad neturi lojalumo kompanijai, jie dažniausiai net nesupranta darbo sutartyje nurodytų pareigų ir įsipareigojimų, todėl juos reikia nuolat „motyvuoti“. Ir, žinoma, kvaršinti jų galvas pagraudenimais apie tvarią plėtrą, socialinę atsakomybę, lygias galimybes ir kitus niekalus, kas samdiniams rūpi ne daugiau nei pernykštis sniegas, tačiau tai patinka kitiems lyderiams. Ir niekada neužmiršti, kad kiekvienas samdinys ar rinkėjas visada jaučiasi gaunantis per mažai. JAV prezidentas Abraomas Lincolnas kadaise pranašavo, kad „pinigai nustos būti šeimininkais, ir taps žmonijos tarnais“, vildamasis sulaukti dienos, kada „demokratija pakils aukščiau pinigų“. Tačiau gavo kulką į širdį, ir tolimesnė pasaulio istorija parodė, kad žmonėms vis tiek pinigai yra arčiausia prie dūšios.
Todėl ir visi šiuolaikiniai vadybos metodai – „demokratizuoti“ įmonės valdymą, įtraukti darbuotojus į vadovavimo procesą, dalinti akcijas ar netgi leisti darbuotojams nusistatyti savo darbo laiką, uždarbį bei atostogas – tai tik naujos pinigų siekimo formos. „Holokratinis“ modelis, panaikinantis administracinę hierarchiją ir visus darbuotojus padarant „lygiais“, valdant įmonę per bendrai šaukiamas „sprendimų grupes“ (JAV internetinės prekybos tinklas „Zappos“), ženkliai keliant visiems atlyginimą (ką, beje, prieš šimtą metų, beje, darė ir „žiauriojo kapitalizmo“ simbolis Henry Fordas), ar įvedant rotacinę direktorių sistemą, suteikiant galimybę bet kam pavadovauti ir pasiūlyti naujas verslo formas (Kinijos telekomunikacijų gigantas „Huawei“, o juk jau Waltas Disney kažin kada sakė: „geras lyderis turi kurti naujus lyderius“ ) visgi nėra sugalvota iš gailesčio savo darbuotojams ar pagarbos jų teisėms. Tai visada daroma tik su vienu tikslu – pakelti samdinių darbo našumą ir efektyvumą. Paprasčiau tariant – uždirbti dar daugiau pinigų.
Žinoma, tai tik aisbergo viršūnėlė. Mums patinka matyti sėkmės istorijas, tačiau mes niekada nenorime gadinti sau nuotaikos nesėkmių istorijomis, nors nebūna upės be krantų, kaip ir nebūna sėkmės be šalia vykstančios tragedijos. Ir laimėtojui – geram lyderiui už tai atitenka viskas. Šlovė, nuotraukos aukštuomenės kronikoje, skoningai įrengtas būstas, tėvų pasididžiavimas, gražiausios moterys ir dailiausi vyrai pasaulyje. Pasaulis jam atsidėkoja pačiu brangiausiu turtu – dėmesiu. Aplinka pataikūniškai juokiasi iš kiekvieno jo lėkšto juokelio, gaudo kiekvieną jo žodį ir cituoja pirmai progai pasitaikius. Akcininkai ir investuotojai, rinkėjai ir donorai juo džiaugiasi. Tai smagu ir malonu. Tai dosnus atlygis už riziką. Už drąsiai pasitiktą iššūkį netapti nevykėliu. Nes nėra šiame gyvenime blogesnės dalios, kaip atsidurti pralaimėjusių pusėje, dėl ko retas mūsų ir nori tapti lyderiu. „Jei tu ne laimėtojas, tada kas tu?“ – klausiama Holivude per „Oskaro“ apdovanojimų ceremoniją. „LinkedInas“ yra kupinas tokių, kurie pabandė ir pralaimėjo.
Vis dar norite būti lyderiu? Ką gi, beliko įvertinti paskutinįjį veiksnį, kaip mes, lietuviai suvokiame lyderį – mūsų istorinę patirtį.
Kaip manote, ar mes kaip nacija per savo istoriją išvis kada nors turėjome tikrą lyderį? Gediminas, Vytautas Didysis, Barbora Radvilaitė? Sunku pasakyti, ką jie įkvėpė ateities žygiams, ir ar jų elgsenos ar pasaulėžiūros pavyzdžiu galime sekti šiandien? Deja, jie nepaliko jokių knygų, netgi citatų, kuriomis kaip devizais galėtumėme pasiremti sunkią valandą.Varguolių herojus Tadas Blinda (su savo nūdienos klonu Šustausku)? Kam reikalinga tokia lyderystė, vedanti link destrukcijos? XIX amžiaus sukilimų vadovai? Tačiau sunku pavadinti lyderiais tuos, kuriems nepavyko nieko iškovoti, o štai pralaimėjome viską, ką tik galėjome.
Ir vis dėlto jų buvo. XIX amžiaus humanistai ir tautos žadintojai. Nepriklausomybės akto signatarai. Nepriklausomybės karų karvedžiai. Pokario partizanai ir rezistentai. Išeivijos aktyvistai. Tačiau kiek mes jų pažįstame, atsimename ar cituojame? Prie kurio signataro paminklo galime padėti gėlių? Bet visada atsimename, kad ilgametis šalies „lyderis“ pabėgo iš Lietuvos tiesioginės grėsmės akivaizdoje, palikęs mus vienus – ir ar toks turi būti lyderis? O jam pabėgus, vėl stojo Lietuvoje kultas, to, ką mums ir priklausė garbinti ilgus amžius – gaspadorių.
Štai kodėl mes taip mylime Antaną Sniečkų ir Algirdą Brazauską, ir štai kodėl tiek daug žmonių nekentė Vytauto Landsbergio, kurį pagal daugelį kriterijų taip pat galima vadinti lyderiu. Nes mūsų pasąmonė visada reikalavo gero ūkininko, o ne „šnekučio“ vizionieriaus. Štai kodėl „ekonominis savarankiškumas“ ir privatizacija mums rūpėjo labiau nei tautinis atgimimas ar Švietimo reforma, kuri ir šiandien mums rūpi mažiau nei minimalus atlyginimas.
Nes mums visada smagiau ir saugiau turėti vadovą, kuris žino, kaip išplakti dalgį, kaip paskaičiuoti reikiamus armatūros kiekius ir kaip suremontuoti mėšlo kratytuvą. Mums patinka kilnus vadovas, kuris sveikinasi su sargu, kilnojančiu šlagbaumą, randa bendrą kalbą su valytoja, pakviesta į kalėdinį kompanijos balių, o ir šiaip vežiojamas sėdi priekinėje keleivio sėdynėje – kad būtų lengviau bendrauti su vairuotoju. Mums patinka „tvirti“ vadovai (čia jų galima išvardinti šimtus, pradedant a.a. Bronislavu Lubiu ir baigiant Bronium Bradausku), mums patinka vadovai, nemokantys anglų kalbos, bet ir nefilosofuojantys tada, kai reikia dirbti. Ir „pasirūpinantys žmonėmis“, anot seno Henry Fordo posakio: „žmonėms nerūpi, ką tu žinai, bet jiems rūpi, kaip tu jas rūpiniesi“.
„Žmonės nenori laisvės, žmonės nori tik saugumo“, – kadaise sakė vienas diktatorius. „Saugumo“, kurį gali užtikrinti tik lyderis – savo asmeniniu žavesiu, „reikalo išmanymu“ ir pažintimis. O kai sujungi abu šiuos žmonių norus – pinigų ir saugumo į vieną, kaip Donaldas Trumpas, tada tapti lyderiu yra visai paprasta.
Taigi, negaiškite laiko ir nekvaršinkite sau galvos bereikalingomis iliuzijomis, lyderiai! Jūs esate didžioje misijoje – pagerinti žmonėms gyvenimą ir suteikti jiems saugumo jausmą. Tai šansas, kurį Jums suteikia istorija. Niekas neatsimins Jūsų baltų dantų ar net šaipysis iš jų, kai Jums nepasiseks, tačiau garbins labiau už bet kokį pagonišką dievą, kai kiekvieno jų kišenėje, Algirdo Brazausko žodžiais tariant, „atsiras papildomas šimtas litų“. Tai ir daro kiekvieną lyderį geru.
(Straipsnis spausdintas žurnale VERSLO KLASĖ)