Tai tikrai nėra patarimai ar siūlymai elgtis taip, kaip daro šio straipsnio herojus. Juk teikti rekomendacijas, kaip ir kur investuoti, neprotinga. Tačiau kaip su pinigais elgiasi vidurinės klasės atstovas, visuomet smalsu pasidomėti.

Jis – toli gražu ne Warrenas Buffettas, tačiau investuodamas vadovaujasi ir kai kuriomis šio Omahos orakulu vadinamo amerikiečio nuostatomis. Turbūt išvis nepadoru vadinti Giedrių Drukteinį investuotoju. Juk jis labiau žinomas kaip knygų autorius, žurnalistas, viešųjų ryšių specialistas, etiketo žinovas, bet tikrai ne finansininkas. Vis dėlto 46 metų vilnietis jau senokai perka akcijas ir netgi uždirba iš jų. Kiek? G.Drukteinis tiksliai neatskleidė, tačiau užsiminė, kad jo investicijų portfelio tikrai užteks dukters kraičiui.

– Kaip humanitarinį išsilavinimą turinčiam žmogui išvis šovė į galvą mintis imtis investicijų? Juk Lietuvoje nemažai gyventojų, net ir turinčių atliekamų pinigų, mieliau linkę juos laikyti bankuose ar kojinėse? – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo G.Drukteinio.

Mane nuo ankstyvosios jaunystės visada žavėjo Volstryto kultūra ir estetika, žargonas, tenykščių maklerių elgesys, beje, kur kas įspūdingesnis nei tos banalybės, parodytos filme „Volstryto vilkas“. Tarkime, „restorane užsisakinėk tai, ko nėra meniu“ ir pan. – tokie Volstrito maklerių kaprizai. Labai mane juokino istorijos apie jaunų amerikiečių maklerius „išsikalinėjimus“, pavyzdžiui, pačiame prašmatniausiame Tokijo restorane užsisakančius mėsainius iš „McDonald‘s“ – ir ką? Juos gaunančius, tiesa, kainuojančius 100 dolerių, tačiau joks restoranas, kad ir koks padorus bebūtų,  neatsisakydavo tokių atgabenti – štai jums ir požiūris į mokantį klientą. Esu pats buvęs Singapūro biržos „Simex“ prekybos salėje, dėl kurioje vykdomų prekybos operacijų bankrutavo seniausias pasaulyje investicinis bankas „Barings“ – ir nemačiau kitur pasaulyje tiek arogantiškų jaunuolių. Tas pasaulis mane užburdavo. Mielai ir daug apie jį rašydavau (ypač mėgau didelių bankų – „Barings“, „BCCI“, „Lehman Brothers“ bankrotus), tačiau jis man atrodė labai tolimas. Visada buvau humanitaras, ta proga įsitikinęs, kad investicijomis gali užsiimti tik tiksliuosius mokslus įvaldę žmonės.

Tačiau tas pasaulis mane vis tiek traukė pas save. Kaip humanitarui kažkada užteko proto nesusižavėti Stašaičio paistalais ir neinvestuoti savo kuklių santaupų į „Sekundės“ ar „Egio“ tipo kontoras. Tačiau neatsilaikiau pagundai prieš keliolika metų investuoti 50 tūkstančių litų “Finastoje” – tą laikmetį ir pasakas apie perspektyvias Gruzijos ar Serbijos bankų akcijas, manau, atsimena daugelis, bet ir vyko tai dar prieš 2008 metų krizę – o tada atrodė, kad Saulė amžinai švies danguje. Iš tų 50-ies tūkstančių dar spėjau atsiimti 42, tačiau pažinojau žmogų, „Finastoje“ praradusį ir visus 120 tūkstančių. Pamenu ir „Forex“ prekybos psichozę – bet ir tada man nuojauta kuždėjo, kad tai kažkoks „lochotronas“, kurio tikrą veikimo principą vėliau man išaiškino pusbrolis, finansų rinkoje besisukantis jau ištisus 20 metų. Išbandžiau „Forex“ demo versiją, nepatiko. Bet štai artimas draugas, rimtai užsiėmęs „Forex“ prekyba prie mano akių per tris mėnesius prarado pusantro milijono litų – manau, aš būčiau pasikoręs nuo tokių nuostolių.

Bet iki šiol esate gyvas. Gal kas nors pagaliau išaiškino, kaip elgtis finansų pasaulyje?

Nieko panašaus. Nuo to laiko netikiu jokiais analitikais, patarėjais ar finansų konsultantais. Atkreipkite dėmesį – jie labai mėgsta postringauti apie praeitį, tačiau labai miglotai šneka apie ateitį. Paklauskite jų, ar nekilnojamasis turtas ar, tarkime, auksas brangs. Sulauksite ilgo atsakymo, tačiau jame truks dviejų žodelių – „taip“ ir „ne“.

Todėl be jokių patarėjų 2008 metais pats įsigijau savo pirmąjį akcijų paketą – tai buvo „Ford Motor Company“. Kodėl „Ford“? Visą gyvenimą vairavau „Ford“ mašinas, pats Henry Fordas man jau nuo seno buvo autoritetas, ir dažnai mėgstu jį cituoti, o jo portretas kabo mano biure ant sienos. Tos akcijos buvo ir tebėra pigios, pirkau jas, kai viena kainavo 10 dolerių. Buvo kažkada pakilusios iki 18 dolerių, tačiau dabar jų kaina sukasi 12-14 dolerių ribose. Taigi, nusipirkau, ir dangus neužgriuvo ant galvos. Neskaičiau jokios specifinės literatūros, nesiklausiau dabar jau užmirštų mokytojų. Suvokiau prekybos ir dividendų principą, taip ir tapau investuotoju. Beje, bandžiau prekiauti ir sudėtingesnėmis vertybinių popierių formomis – „fjučersais“, opcionais bei obligacijomis, bet greitai suvokiau, kad tokiai prekybai man neužtenka nervų ir savitvardos. Kažkada girdėjau, kad tokių finansinių instrumentų prekeiviai išeina į pensiją trisdešimties metų – dėl nervų pakrikimo, todėl ir yra sakoma, kad pagyvenęs „fjučersų“ makleris – ne makleris, o šlamštas. Nežinau, ar tai teisybė, bet nervų kainuoja išties daug. Dabar prekiauju tik akcijomis.

Jeigu būtumėte stambaus investicinio fondo vadovas, privalėtumėte atskleisti visą portfelį ir jo vertę. O kaip yra dabar?

Vertė keičiasi nuolat, tad neįmanoma ir pasakyti tiksliai. Skaičiai nedideli, bet vis tiek galintys daug ką suerzinti. Tačiau pakankamai dideli, kad jausčiau akcijų kurso judėjimą. Vienoje televizijos laidoje minėjau, kad turiu 100 „McDonald‘s Corporation“ akcijų (pirkau jas, kai viena kainavo 68 dolerius, dabar apie 120), į tai kolegė Gintarė Gurevičiūtė nusišaipė, kad tai tik 0,000…001 procentas visos „McDonald‘s“ kompanijos vertės. „O taip“, – atsakiau, – „tačiau tai bet kuriuo atveju daugiau nei jų turi absoliuti dauguma Lietuvos žmonių. Antra vertus, tos pačios Lietuvos man priklauso irgi tik 0,000…001 procentas, tačiau už jį aš kaunuosi kaip liūtas jau daug metų“.

Kas prižiūri turimą akcijų portfelį?

Kiek pažįstu Lietuvoje tokių individualių investuotojų ar prekeivių, visi naudojasi SEB banko prekybos platforma. Principas paprastas – sudarai su jais sutartį prekybai vertybiniais popieriais, atsidarai atskirą tam skirtą sąskaitą, gauni priėjimą prie visų biržų kainų ir perki-parduodi. Bet būkite atsargūs – bankas pasiima 0,3 procentus nuo sandorio vertės arba minimum 30 dolerių. Sakoma, kad internete daug prekybos platformų, kur transakcijos mokestis mažesnis, bet aš patenkintas SEBu. Kam keisti? Kaip kadaise sakė Werneris von Siemensas – „kol nesulaužyta, netaisyk“.

Kodėl panūdo investuoti?

Senovės žydai mokė – „niekada nelaikyk pinigų banke“. Pasidėdamas pinigus į banką kiekvienas žmogus iš esmės padaro du svarbius veiksmus. Pirma, tuo jis pareiškia, kad tų pinigų jam nereikia, kitais žodžiais, susimokėjęs mokesčius, išleidęs tam tikrą lėšų kiekį, reikalingą pragyvenimui, jis turi tam tikrą pinigų likutį, kurį mes esame įpratę vadinti santaupomis. Vadinasi, pinigus, kurie jam einamuoju momentu nereikalingi. Antra, dėdamas pinigus į banką, žmogus juos atduoda valdyti kitiems. Geriems žmonėms, žinoma: Baranauskui, Antonovui, Romanovui, Preidžiui, Kravtui, dar tam kažkuriam, kuris vadovavo LAIBui. Taigi, nereikia pykti ir širsti, kai tie bankai bankrutuoja ar ima mokestį už sąskaitos aptarnavimą – tau tų pinigų juk kaip ir nereikėjo? Man visada patiko Stalino žodžiai „niekada nemylėjau pinigų, nes niekada jų neturėjau“ – taip ir aš visada stengiausi kišenėje neturėti pinigų, ir aš jų nemyliu. Talmudas moko, kad pinigai yra negyva materija, kuri niekada neišsprendžia žmogiškųjų problemų. Jei taip gerai pagalvojus, visas man iškylančias gyvenimo problemas sąlygojo tik pinigai – tiek jų stygius, tiek jų perteklius, tiek jų siekis, tiek jų egzistavimas šalia. Pinigai gali nupirkti daug ką, išskyrus svarbiausius dalykus gyvenime – meilę, sveikatą ir sielos ramybę. Juk Steve Jobsas turėjo daug pinigų, tačiau mirė nuo žmogiškos ligos, ir, beje, net nebuvo labai jau mylimas. Viena vieniša moteris, turinti daug jaunų meilužių man kažkada guodėsi, kad už pinigus gali nusipirkti bet kurio vyro kūną ir nuolankumą, tačiau širdies – niekada… Liūdna, mergužėlės.

Tačiau tie patys žydai sukūrė tai, kas šiandien yra vadinama investicine bankininkyste. Mums, pripratusiems prie mažmeninės bankininkystės, tos bankininkystės principas nėra labai artimas ir įprastas, tačiau aš jį laikau sau pačiu idealiausiu.

Kokios investavimo strategijos laikotės? Nemažai investuotojų renkasi savotiškas kelrodes žvaigždes – elgiasi kaip tie likimo broliai, kurie jau pasiekė daug didesnių aukštumų. Ar sekate kieno nors pavyzdžiu?

Išties, Warrenas Buffetas yra sakęs, kad „investuok į tai, ką supranti“. Tikiu tuo – niekada neinvestavau į farmacijos įmones, energetikos ar aukštųjų technologijų sektorių, kad ir kokios patrauklios atrodė jų perspektyvos, ypač nanotechnologijų srityje. Tiesa, turiu vienos farmacijos kompanijos akcijų, bet jų įsigijimas turi savo istoriją. Prieš porą metų vienas bendraamžis pradėjo vartoti „Viagra“ ir su šiuo faktu supažindino mus. Kitą dieną nusipirkau „Pfizer, Inc.“, „Viagros“ gamintojų akcijų, ir, susitikęs tą draugą, informavau jį apie šį faktą, palinkėdamas, kad kitą kartą ekstazės metu teiškyla jo vaizduotėje mano besišypsantis apvalus veidas sakantis: „Taip, Leonidai! Varyk! Dažniau pirk ‚Viagrą‘“. Tikiuosi, tas vaizdas jį įkvepia lig šiol – o šiaip didelio pelno man tos akcijos neneša…

Šiaip W.Buffeto nelabai gerbiu, nors suprantu, kad visuotinai yra priimta juo žavėtis (kaip ir tuo prasčioku Richardu Bransonu) – nelabai imant domėn jo nesėkmių arba neįsigilinant į banalybes jo pareiškimuose. Tačiau kai kurioms jo mintims visiškai pritariu. W.Buffetas to aukščiau minėto principo išties laikosi pats. Jis mėgsta „Coca-Cola“, todėl nusipirko dalį tos kompanijos. Jis kramto „Wrigley“ kramtomąją gumą, nusipirko ir ją. Tuo pabrėždamas antrą, bet jau nebe savo, o vėlgi žydų sukurtą principą: „investuok į tai, ką vartoji“.

Manau, tame ir glūdi visa mano investavimo strategija.

Man ramu, kai esu kad ir mikroskopinis, bet dalininkas tų kompanijų, kurių produkcijai leidžiu savo pinigus. Todėl vairuoju tik „Ford Motor Company“ produkciją – „Ford“ ir „Lincoln“. Rūkau tik „Philip Morris“ cigaretes. Geriu tik „Coca-Cola“ ir „Pepsico“ produkciją. Stengiuos pirkti kuo daugiau „Kraft“, „Mondelez“ arba „Unilever“ maisto produktų, bet gerai žinau, kurie maisto prekių ženklai priklauso tam pačiam „Philip Morris“. Ramiau jaučiuosi skrisdamas „Boeing“ lėktuvu. Naudojuos „Visa“ ir „American Express“ kortelėmis. Nevengiu užsukti į „McDonald‘s“ restoranus. Skatinu visus kuo ilgiau leisti laiką „feisbuke“, nors pats jo nemėgstu. Dantis valau „Colgate“ dantų pasta. Nes visa tai yra MANO.

Netgi pastebiu, kaip keičiasi požiūris į aplinką. Užėjęs į „McDonald‘s“ restoraną, sudraudžiu paauglį, be saiko traukiantį iš dėklo popierines servetėles – „ar reikia tiek daug? Kišk atgal! Jei prisireiks, rankove nusivalysi tas savo taukuotas lūpas“, – sakau jam (štai jums ir socialinė atsakomybė). Jei kas perka konkurentų cigaretes, padedu tokiam ranką ant peties – „nesikarščiuok, sūnau“, – tariu, – „paragauk geresnių, štai!“. Įsigijęs „Walt Disney Company“ akcijų, apėjau kelias dideles Lietuvos žaislų parduotuves įvertinti, kiek ir kokia Walto Disney produkcija yra prekiaujama mūsuose. Nustebau, kad pilnos lentynos krokodilo Genos, Čeburaškos, katino Matroskino ir kitų rusiškų herojų, o štai Walt Disney herojų tik vienas Mikė Pūkuotukas dominuoja. „Ką yra?“ – klausiu nustebęs, – „kur Peliukas Mikis?“. Nebemadinga, atsako man. Taigi, nuo to laiko vežioju pasisodinęs Peliuką Mikį ant savo automobilio priekinio panelio – tegu pamato, įsimyli ir perka jo daugiau.

Beje, ilgai svarsčiau, ar pirkti žaislų kompanijų „Mattel“ ir „Hasbro“ akcijas, nes kažkur girdėjau, kad žaislų pramonė visada greičiausiai atsigauna po krizių. Kažkodėl nusprendžiau, kad vaikai šiais laikais mieliau žaidžia kompiuteriais, nebežaidžia „Monopolio“, o ir uoliau perka Barbių padirbinius, tad nepirkau. Pasirodo, klydau. Su „Mattel“ būčiau daug praradęs, tačiau su „Hasbro“ daug daugiau laimėjęs. Bet… šitame versle kvailiausiai yra sakyti „būčiau“.

Negaliu tik įprasti prie „Kellogg‘s“ dribsnių rytais. Įsigijau tos kompanijos akcijų, ir esu jomis patenkintas, tačiau pačio produkto beveik nevartoju.

Ar ieškote naujų verslų, į kuriuos investuoti, ar pasitikite tradiciniais?

Naujų verslų kaip „Verslo angelai“ neieškau. Beje, ar jau baigėsi ta startuolių psichozė? Dar ne? Statistinės dvi sėkmingos startuolių kompanijos iš dvidešimties – man atrodo pernelyg maža ir rizikinga. Nepritariu ir klasikiniam investavimo principui paskirstyti finansus 30-30-30. Perku tik JAV kompanijų, ir tik „Forbes 500” akcijas, nes tai vienintelė pasaulio ekonomika, kuria aš tikiu, o ir stengiuos vartoti visais įmanomais būdais. Juoba kad tik JAV buvo didžiausia Lietuvos draugė visais laikais, manau, tik ji tokia ir išliks, todėl bent taip stengiuos Amerikai atsidėkoti. Apie Vilniaus biržos egzistavimą buvau ir užmiršęs, bet kiek atsimenu, joje pernelyg daug kompanijų neseksualiais pavadinimais – „sūris“, „pienas“, „dujos“ ir pan.

Yra tokia rūšis prekeivių, kurie nusiperka akcijų ir tikisi jas netrukus parduoti brangiau. Jie vadinami spekuliantais. Ar jūs – iš tokių?

Spekuliacijomis neužsiimu. Tiesiog akcjų paketą įsigyju ir labai retais atvejais parduodu. Gal tik dėl to, kad neturiu spekuliacijoms laiko. Neturiu laiko gilintis į politinę konjuktūrą, sekti, ką pasakys Obama, ką pasirašys Kinija, ar kokį telkinį atras Rusija. Neimsi gi dabar iš savo Seimo nario reikalauti karo, jei turi „Boeing“ ar „Lockheed Martin“ akcijų? Pažįstu vieną spekuliantą akcijomis. Žinau, kartais jam pasiseka. Bet gerbiu jį tik už tai, kad jis nebijo pripažinti ir nesėkmių, kurių turi šiek tiek dažniau nei sėkmių. Nors šiaip spekuliantais turbūt galima pavadinti visus pažįstamus. Niekas nesivadovauja ilgalaikės investicijos ir vartotojiškumo principu, nebent patiria akivaizdų nuostolį, tada turimas akcijas laiko. Vieno nesuprantu, kodėl žmonės mėgsta investuoti į brangias akcijas, pvz., kainuojančias 700 dolerių, tarkime, „Google“? Man tai per brangu.

Ar ir toliau laikysite akcijas tikėdamasis dividendų ir didesnės kainos, ar ką nors su jomis darysite?

Šiaip tai tik hobis, lengvas pasižaidimas, atimantis labai nedaug energijos. Neslepiu, kad padovanosiu visas turimas akcijas dukteriai jos vedybų dieną. Turės vaikelis kapitalo brandaus gyvenimo pradžiai.

Galbūt jaučiatės jau galintis dalyti patarimus pradedantiems investuotojams?

Kai kada žmonės išties klausia manęs, kap ir kur investuoti savo santaupas. Deja, patarimai šioje srityje yra pats nedėkingiausias dalykas, nes, kaip sakydavo italų mafijoziai „netinkamai patarusio draugo žmogus nekenčia labiau nei blogiausio priešo“. Finansų rinkoje, kaip ir prekyboje narkotikais, nėra draugų – yra tik partneriai. Šiaip prašantiems patarimo, kur investuoti, atsakau – įsigyk knygutę „Kaip tapti milijonieriumi“, skaityk bankų analitikų rekomendacijas, klausyk finansų rinkos autoritetų – jei ką nors suprasi iš to, ką jie kalba – daryk, kaip jie sako, gal tapsi turtingas. Jei jie sako, pirk butą Bulgarijoje, pirk, jei sako, pirk butą Kanaruose, pirk. Tik neklausk manęs, ar tai teisinga.

O ką patartumėte žmogui, užsinorėjusiam investuoti?

Patarimai du, abu iš „Dešimties Volstryto įsakymų“. Pirmas – niekada neįsimylėk į savo investiciją (jei reikia parduoti, parduok). Antras – didžiausi pinigai yra daromi iš problemų (akcijų vertė visada kris greičiau nei kils). Kažkada prajuokino viena Volstryto frazė šia tema: „Naudokis kol karas, taika bus baisi“.

Kokie pelningiausi ir daugiausiai nuostolių atnešę įsigijimai?

Pelningiausios investicijos į „Philip Morris International“ (pirkau akcijas už 46 dolerius viena, dabar kainuoja 100 dolerių), „Walt Disney Company“ (pirkau už 50, buvo pasiekusi 110, dabar sukasi apie 100) „Facebook, Inc.“ (šitas akcijas pirkau netrukus po kompanijos IPO – už 28 dolerius vieną. Aplinka šaipėsi, girdi, blogos perspektyvos, kažkokie beraščiai analitikai jų nemėgsta. Netrukus akcijos vertė nukrito iki 22 dolerių. Visi aplinkui pūtėsi, girdi, ar nesakėme? Prisipažinsiu, buvo neramu, bet nesinorėjo nuvilti dukters, aktyvios „Facebook“ vartotojos. Dabar akcija kainuoja apie 110 dolerių). „Boeing Company“ – pirkau už 60, buvo pasiekusi 145, dabar sukasi apie 120-130.

Tačiau būta ir didelių nesėkmių. Pats didžiausias – „Avon Products“ (nesu šios kompanijos produkcijos vartotojas, tačiau prieš keliolika metų ji buvo mano klientė, ir aš kažkaip šia kompanija tikėjau). Prieš keletą metų pirkau „Avon“ akcijas už 20 dolerių viena, šiais metais pardaviau už tris, tiesioginis nuostolis – 17 dolerių už akciją. Taip pat praradau nemažai pinigų su investicijomis į „Time Warner“ bei „Yum!Brands“ (valdančią KFC ir „Pizza Hut“ restoranus) akcijas.

 

(Interviu fragmentai spausdinti portale lrytas.lt)