Kad ir kaip jums bebūtų apmaudu ir pikta, bet pasaulyje egzistuoja tokių samdomų žmonių, kuriems per dieną yra sumokamas trisdešimties tūkstančių dolerių atlyginimas (įskaičiuojant ir sekmadienius bei valstybines šventes). Aš – vienas iš jų. Ne, aš nesu narkotikų barono patikėtinis, ir net ne bananų respublikos vyriausybės vadovas. Aš – „Fortune 500“ kompanijos samdomas prezidentas.

 

Likusio pasaulio žmonės mano atlyginimą vertina įvairiai – stebisi, domisi, pyksta, siekia, tačiau užvis labiausiai – pavydi. Jiems keista, kad žmogus gali gauti tokią algą, ir psichologiškai su šiuo faktu jie nėra susitaikę, tad belieka guostis banaliu priežodžiu „ne piniguose laimė“. Kažkas net yra moksliškai įrodęs, kad mokant kur kas mažesnį atlyginimą „Fortune 500“ kompanijų vadovams, darbo kokybė nė kiek nesumažėtų. Tačiau žmogeliukams ne visai suprantama, kad tai – sunkiausias darbas pasaulyje. Ir mano darbo diena yra šimtus kartų sunkesnė, nei jų visų kartu apėmus.

 

Prieš 40 metų rašytojas Arthuras Hailey savo knygoje „Ratai“ taip aprašė vieno „Ford“ korporacijos viceprezidento dienotvarkę:

 

„Vykdantysis prezidentas dirbdavo dvylika, kartais keturiolika valandų per parą, visuomet – pašėlusiu tempu ir dažniausiai septynias dienas per savaitę. Šiandien, kai nemažai žmonių dar vartysis pataluose, jis jau skris į Niujorką kompanijos džetstaru (Lietuvos prezidentas kadaise taip pat turėjo tokį – vertėjo past.), kelionės laiką išnaudodamas marketingo klausimams peržvelgti kartu su savo pavaldiniais. Atskridęs jis pirmininkaus tiems pat klausimams skirtame susirinkime su „Fordo“ regioniniais vadovais; netrukus po to jo lauks rimtas pašnekesys su dvidešimčia prekybos agentų iš Nju Džersio valstijosm turinčių nusiskundimų dėl garantijų ir techninės priežiūros problemų. Vėliau Manhetene jis dalyvaus priešpiečiuose, ištaisytuose bankininkų suvažiavimo delegatams, ir pasakys ten kalbą. Po priešpiečių improvizuotoje spaudos konferencijoje jį kamantinės reporteriai. Po vidudienio tas pats kompanijos lėktuvas jį parskraidins į Detroitą, kur savo kabinete jis priiminės lankytojus ir tvarkys kasdieninius reikalus. Per tą laiką nutaikęs momentą ateis kirpėjas, ir netrukdydamas jam dirbti, apkirps jam plaukus. Pietaudamas (…) jis su skyrių vadovais kritiškai aptars naujus modelius. Kiek vėliau jis užsuks į Viljamo R. Hamiltono šarvojimo koplyčią atsisveikinti su kompanijos bendradarbiu, kuris vakar netikėtai krito negyvas nuo persidirbimo sukelto vainikinių kraujagyslių užakimo. (…) Galop viceprezidentas administratorius keliaus namo – prisikimšęs portfelį popierių, kuriuos turės peržiūrėti iki rytojaus ryto.“

 

Koks tuščias energijos ir laiko švaistymas, kai pagalvoji… Štai dėl ko „Ford Motor Company“ tais laikais buvo lemta būti antrąja, o ne lydere Amerikoje. Bet tai, žinia, – tik viceprezidentas, juoba prieš keliasdešimt metų. Šiandien mūsų darbas yra kur kas sudėtingesnis.

 

Mano, kaip ir kiekvieno korporacinio prezidento diena, jei tik aš esu savo namuose (o namuose mes visi vidutiniškai praleidžiame apie 300 dienų per metus – nes čia šeima, čia ir pagrindinė kompanijos būstinė – savo laiku mes jau atsiblaškėme po šį nuobodųjį pasaulį) prasideda visada vienodai – mankšta ir tradiciniu 10 kilometrų krosu po nuosavos rančos ar parko teritoriją. Tai, žinia, amerikietiškas išradimas, tačiau jis nėra iš tų blogųjų. Kompanijos prezidentas yra pagrindinis korporacinės kultūros flagmanas, kuris reiškia vieną – savo darbuotojams ir likusiam pasauliui aš turiu būti pavyzdys. Lieknas, stotingas, sveikas ir energingas. Aš žinau, kad pavaldiniai turi žvelgti į mane pagarbiai ir norėti sekti manimi, nors gyvą mane mato itin retai – nes aš esu tik legenda. Mitas. Stalinas iš portretų ir plakatų. Kartais rūstus, kartais besišypsantis – korporacinės komunikacijos departamentas yra parūpinęs pasauliui dešimtis mano kruopščiai atrinktų nuotraukų. Artimas, bet tuo pačiu ir tolimas. Nieks neužuos blogo kvapo iš mano burnos, niekas nematys besiraičiojančio konvulsijose susuktais viduriais ar drebančiomis rankomis. Niekas net nematys manęs valgančio ar rūkančio (kalbama, kad didingiausias vienos didžiausių pasaulyje oro bendrovių „American Airlines“ prezidentas Robertas Crandallas vien savo rytmetinio bėgiojimo metu per dešimt mylių surūkydavo pakelį cigarečių, tačiau darbo metu su cigarete rankoje jį matydavo tik patys artimiausi padėjėjai).

 

Man niekada nebuvo suprantama mada korporacijų vadovams šmėžuoti tarp savo pavaldinių. Anot teoretikų, tai motyvuoja darbuotojus. Tačiau Macchiavelli jau kadaise sakė: „blogas generolas veda savo karius į mūšį, geras generolas siunčia savo karius į mūšį“. Todėl aš pritariau azijietiškų kompanijų vadovų sudievinimui. Jų pasirodymas prilygdavo ir prilygsta Kristaus nužengimui iš dangaus. Pavyzdžiui, „Sony“ įkūrėjui Akio Morita, kaip rašė jo amžininkai, pasirodžius „patalpa nušvisdavo ryškia šviesa“. Arba – „jis mums buvo kaip tėvas“. Būtent tai ir motyvuoja samdinius dirbti, ypač suvokiant, kad juos budriai seka Didžiojo Brolio akis, o ne pats Didysis Brolis dykinėjantis aplink pervargusiu veidu ar dvelkiantis brangiais kvepalais, erzinančiais prie konvejerio dirbančius juodadarbius.

 

Ir pasaulis visada matys mane kaip dailų, tauriai žilstantį vyriškį, akinančia šilta šypsena ir plokščiu it skalbimo lenta pilvu – tiesa, kaip jau minėjau, dažniausiai tik portretuose arba iš toli. Ir aš visada darysiu tinkamą įspūdį. Sykį esu matęs lietuvių verslininkų – storų, praplikusių, bloga veido oda ir geltonais retais dantimis. Nevengia, matyt, vyrai užkąsti Kijevo kotletų per pietus. Su keptomis bulvytėmis ir garnyru, be abejo. O juk Donaldas Trumpas visiems aiškiai iš televizoriaus sakė: „lyderis nevalgo riebaluose kepto maisto“ – palikite jį prasčiokams. Man nuoširdžiai gaila „McDonald‘s Corporation“ direktorių valdybos narių – po kraupaus žurnalistinio tyrimo ir sekimo paaiškėjus, kad per visą mėnesį nė vienas iš kompanijos vadovų ne tik kad nevalgė „McDonald‘s“ restorane, bet net ir nebuvo į jį užsukęs, dabar kiekvienas jų nors kartą per savaitę priešpiečių suka į tas užkandines ir šlamščia korporacinius mėsainius išsijuosę – komunikacijos krizė, tpsakant. Ką gi, viešųjų ryšių konsultantų nurodymas – šventas dalykas.

 

Mano, kaip ir kiekvieno dorybingo krikščionio pusryčiai paprasti – liesas jogurtas, nesūdyta avižinė košė, greipfrutas su trupučiu cukraus, apelsinų sultys ir kava. Ant pusryčių stalo manęs jau laukia žiniasklaidos suvestinė, kurią pristato specialus kurjeris (jokių siuntinėjimų į asmeninį kompiuterį – saugumo sumetimais) – aš negaištu laiko skaitydamas „Wall Street Journal“, kaip kadaise buvo priimta daryti rytais – visos su mūsų verslu susijusios naujienos, arba bent tai, kaip jas mato ir suvokia likęs pasaulis, man, o ir kitiems direktorių valdybos nariams yra atrenkamos, grupuojamos ir pateikiamos dar naktį – išeidamas iš namų aš jau turiu žinoti viską, kas įvyko per pastarąsias valandas, jei kartais koks maita žurnalistas priskręs su savo klausimais dar pakeliui į būstinę. Šalia informacijos pateikiamos ir rekomendacijos, kaip reaguoti į kiekvieną iš tų naujienų – paniekinančiai ir išdidžiai tylėti, reikšti užuojautą ir gailestį, demonstruoti pasiryžimą ir atkaklumą. Mano ištartas žodis, veido išraiška ar netgi apranga šiais spekuliacijų informacija laikais gali tiesiogiai paveikti visos korporacijos akcijų kursą, o jį saugoti ir puoselėti – mano švenčiausia pareiga.

 

Taigi, užsidėjęs savimi pasitikinčio ir situaciją kontroliuojančio žmogaus kaukę, apsitaisęs tvarkingais ir kokybiškais rūbais (Billo Gateso atnešta laisvos aprangos mada telieka reklamos agentūroms) aš, kaip ir kiekvienas padorus korporacijos vadovas kiekvieną rytą lydžiu savo vaikus į mokyklą. Aš turiu daug vaikų, tiesa, mažiau nei „Tupperware“ vadovas Rickas Goingsas, kuris jų turi devynis, bet vis tiek nemažai – visai pagal padorios šeimos normas. Kurgi ne – aš netgi gaminu savo vaikams pusryčius, tai viešųjų ryšių konsultantų patarimas, tačiau ir pačiam malonu. Vaikai – mūsų ateitis. Žinoma, aš nesitikiu, kad jie kada nors vadovaus korporacijai, kaip aš. Galų gale, statistiškai 90 procentų verslo dinastijų yra pasmerktos žlugti (užtenka vien prisiminti tuos pačius Fordus), nepaisant taip gražiai aprašinėjamų Prancūzijos vyndarių ar italų siuvėjų. Mano vaikai bus visuomenės veikėjai – užsiims labdara, kurs ir darys pasaulį geresniu – gelbės medžius, banginius, ledynus, rūpinsis juodaodžių invalidžių lesbiečių integracija ar Pakistano mažamečiais, dirbančiais už dolerį per dieną. Kitais žodžiais, kol ateis į protą, kovos su tomis iškadomis, kurias pridarė jų tėvelio vadovaujama korporacija, che che…

 

Nuėjo į nebūtį tie laikai, kai vadovai į darbus važinėdavo limuzinais, nors rusų ir arabų oligarchai mėgsta tai daryti. Banalu, o ir liaudis nesupras, ypač po to „Goldman Sachs“ „auksinių parašiutų“ skandalo. Mano mašina „Lincoln Town Car“ – nepajudinamas amerikietiškos didybės ir galybės simbolis. Kai kurie jauni korporacijų vadovai mėgsta patys vairuoti „Porsche“ ar visureigius, bet man greitis ir galia nereikalingas – tegu skuba ir statybines medžiagas vežioja jauni. Anglai Londone išvis važinėja metro, bet savo sieloje jie bet kuriuo atveju yra prakeikti socialistai.

 

Mašinoje dar kartą peržiūriu atsiųstus popierius, kartais pakalbinu vairuotoją – bet dažniausiai klausinėju tik aš. Saugumo sumetimais man nevalia atsakinėti į jokius pašalinius klausimus, siekiant išvengti kompanijoje gandų ir spekuliacijų. Aš sveikas, šeimoje viskas tvarkoje, verslas klesti – viskas aišku, ir to užtenka.

 

Jei kelionė iki biuro pavyksta be jokių ekscesų (žurnalistų, atleistųjų darbuotojų ar šiaip bepročių pasalų – galų gale, aš esu atsakingas už viską, kas tik blogo vyksta šiame pasaulyje), biure manęs jau laukia viceprezidentai ir padalinių direktoriai – mūsų rytinis sambūris vadinamas įvairiai – „smegenų centru“, „generalinio štabo bryfingu“, „mafijos suėjimu“ ar pan. Nes, kol dauguma jūsų dar miega, mes pradedame savo darbo dieną pačiu svarbiausiu įvykiu – einamosios situacijos apžvalga. Čia nebūna jokių paslapčių ir emocijų, tik sausa informacija, darbo grupių išvados bei rekomendacijos, bejausmiai grafikai. Čia niekas nevarto popierių šūsnio (juos skaito tik patarėjai ir specialistai), nemaigo mobiliojo telefono mygtukų (kuriuos saugumo sumetimais išvis draudžiama į tokius posėdžius įsinešti), nebarškina kompiuterio klavišais – tiesą sakant, retas valdybos narys juos išvis turi. Kompiuteris – tai darbo įrankis, o mūsų darbo įrankis yra žmonės. Netgi prezidentas Obama kompiuterį naudoja tik viešųjų ryšių tikslams. Stebeilytis į monitorių kenkia akims, o, kaip rašė jūsų rašytojas Juozas Baltušis, milijonieriams reikalingas geras regėjimas – pinigams skaičiuoti. Žmonės kalba, kad George‘as Sorosas kažkada turėjo asmeninį kompiuterį, tačiau, jo paties žodžiais, jis temokėjo dvi operacijas – spausti klavišą „Enter“, kuris parodytų, kiek jis turi pinigų, ir po to spausti klavišą „Esc“ – tam, kad tuos skaičius išjungti. To jam pakako.

 

Žinoma, tai nereiškia, kad mes dirbame akmens amžiaus sąlygomis. Čia juk yra smegenų ir pelno centras. Dauguma „Fortune 500“ kompanijų laikosi senovinės tradicijos, kad vienos mylios spinduliu nuo prezidento kabineto visa moderniausia organizacinė technika ir aparatūra privalo veikti be priekaištų, kas  reiškia ir specialų techninių darbuotojų padalinį – nes nurodymai, iškeliaujantys iš mano kabineto sekundės paklaida gali pakeisti visų jūsų likimus – ir, patikėkite, tai bus operatyviai įvykdyta. Susirinkimo nurodymai yra užrašomi tik ranka arba įskaitomi į diktofonus (visi įrašai saugumo sumetimais nustatytu laiku yra naikinami), vėliau jie pavirs memorandumais ir rekomendaciniais laiškais.

 

Aš sėdžiu tuščio pasitarimų stalo gale be jokio popieriaus lapelio. Tylėdamas išklausau visų padalinių ataskaitų ir ateities planų. Man tereikia žinoti tik viena – jei prarandame pinigus, tai kodėl, ir kas bus daroma, kad pradėtumėme pinigus uždirbti. Už durų laukia teisininkai, netrukus jie bus pakviesti išdėstyti mums iškeltų ieškinių ar siekiamų susitarimų svarbos – Johnas Grishamas apie tai dažnai rašo savo knygose – ne visai taip, bet iš esmės taip (o kur dar profsąjungos ir jų kaprizai? – ačiū Dievui, aš jų atstovų beveik nesutinku). Kartu su jais priimami sprendimai, susiję su lobizmu ir kitomis subtiliomis poveikio priemonėmis. Susirinkimą pabaigia Komunikacijos departamento ataskaitos apie nuomonės tyrimus – vidinės darbuotojų ir išorinės – mūsų pirkėjų, taip pat jų rekomendacijos – kaip elgtis su darbuotojais, visuomene ir žiniasklaida.

 

Visi laukia mano žodžio (net mano atostogų metu) – jis čia lemiamas. Aš – ne finansininkas, bet mano sprendimas – pritarimas ar veto – tiesiogiai paveiks finansinę situaciją (investuotojai ir akcininkai kaip maitvanagiai tik ir telaukia, kada jų įdėtas doleris uždirbs dar vieną). Niekas man niekada neprieštarauja, niekas manęs negiria už toliaregiškus sprendimus – nes beveik niekas neturi teisės to daryti. Man nereikia nei palaižūnų, nei kritikų, juoba kad jų šitame pasitarime net nėra – tokiom smulkmenom nėra laiko, kai priimami strateginiai sprendimai. Niekas man nesako, ar aš dirbu gerai, ar blogai. Direktorių valdyba neva turi prižiūrėti prezidento darbą, bet jie neturi jokių galimybių stebėti mano kasdienybės. Juoba kad ir tuo retai domisi, o ir ne visai turi kvalifikacijos įvertinti mano darbą. Korporacija – tai sudėtingas mechanizmas su savo vidiniais santykiais, konkurencija, galvų medžiotojų siautėjimu, komunikacijos krizėmis, prakeiktomis profsąjungomis ir t.t. Ir niekas nežino tiek, kiek aš, ir niekas negeria arbatos su karalienėmis, Holivudo žvaigždėmis  bei Volstryto rykliais, kaip aš. Tačiau man svarbiausia yra viena, t.y., tai, kam aš ir pasamdytas – akcijų vertė.

 

Susirinkimas trunka iki pat priešpiečių. Jam pasibaigus, gauname jau paruoštus memorandumus ir pranešimus spaudai – dar kartą pasitikrinti, apie ką kalbėta, ir kas nuspręsta. Patvirtinu kompanijos lėktuvo maršrutą (pagal darbo sutartį, niekas negali naudotis lėktuvu be mano žinios) ir skirstomės iki rytdienos. Manęs laukia keli trumpi susitikimai – dažniausiai su atstovais iš užsienio šalių, sako, tai juos motyvuoja. Mano pasirodymas jiems visada būna trumpas, bet įsimintinas – keliolika žodžių, lydimų šypsenos, pasveikinimas „prisijungus prie šeimos“, sėkmės palinkėjimas, ir štai brazilai ar moldavai turi apie ką kalbėti visą savo likusį gyvenimą.

 

Grįžtu į kabinetą. Mano darbo stalas beveik tuščias (jokių popierių – užuominų į tai, kad aš kažko nespėjau perskaityti), ant jo puikuojasi tik įrėmintos šeimos nuotraukos (anot Conrado Hiltono, „tai padeda susikaupti ir suvokti, vardan ko mes gyvename“), prizas už sportines varžybas iš Universiteto laikų ir labiausiai įkvėpiančio mūsų kompanijos gaminio kopija – į tai žvelgdamas aš jaučiuosi geriausiai. Nors šalimais įrengti sauna, sporto salė, miegamasis ir valgomasis, tačiau dabar jie man nerūpi, ir vis svarstau, ar neįsirengus biure ko nors panašaus į tai, ką turi pasidaręs dabartinis „Ford Motor Company“ kompanijos prezidentas Alanas Mulally – kažką panašaus į armijos generalinio štabo kontrolės punktą, ant kurio sienos įrengtuose displėjuose mato nenutrūkstamą gamybos ciklą visame pasaulyje esančiose gamyklose, sako, ten jis mieliausiai leidžia visą darbo dieną. Tačiau jis į „Ford“ atėjo iš „Boeing“, o ten, žinia, vyrai visai pakvaišta nuo karinių užsakymų ir aviacinės romantikos.

 

Priešpiečių metas. „Priešpiečiai – liurbiams“, – kadaise filme „Wall Street“ sakė herojus Gordonas Gekko. Iš tiesų, nieko nėra beprasmiškiau, kaip eikvoti laiką valgant. Priešpiečiams aš darau retas išimtis – tik su viliojamais į darbą „galvų medžiotojų“ atrinktais kandidatais (su tokiais pietaujama mieste), arba jei į būstinę kyštelėjo nosį kuris nors iš stambių investuotojų – tada kviečiu jį pietauti šalia savo kabineto – jis turi suvokti, kad mano darbo diena įtampta ir valgau aš tiesiog „prie staklių“. Kai kuriose kompanijose vyksta bendri priešpiečiai su valdybos nariais, tačiau aš to neskatinu – kam blaškyti jų dėmesį ir eikvoti darbo laiką?

 

Po priešpiečių – susitikimas posėdžių salėje su rinkos analitikais ir kompanijos finansininkais. Po jų į salę žengia gamybininkai ir rinkos ekspertai, tiesą sakant, tie, apie kurios visuomenė susidariusi klaidingą nuomonę, kaip apie „pramoninio špionažo“ veikėjus. Aš privalau žinoti, kuo kvėpuoja konkurentai. Po jų vėl žiniasklaidos pranešimų apžvalga ir rekomendacijos. Tuo mano darbo diena biure ir baigiasi. Aš nesuprantu darboholikų, kurie ištisą parą plėšosi, kaip tas aukščiau aprašytasis „Fordo“ viceprezidentas – dirbti turi pavaldiniai. „Starbucks“ prezidentas Howardas Schultzas ištisą dieną lankosi savo kavinėse ir sriaubia kibirais tą kavą – kažin, ką tuo metu veikia tie, kuriems iš tikrųjų priklauso tai daryti? Napoleonas kadaise sakė: „man išvykus, prasideda kvailystės“, ir tuo geriausiai įrodė, koks prastas vadovas jis buvo, jei nesugebėjo pasirinkti tinkamos komandos.

 

O aš palieku savo biurą ramia širdimi – sistema veikia kaip suderintas laikrodžio mechanizmas, ir aš išvykstu į pavakarės veiklas – valstybinių komisijų ir komitetų posėdžiai (be to, aš dar esu keliolikos fondų valdybos narys), susitikimai su prezidentu ar mieste besilankančiomis princesėmis, ir, žinoma, apsilankymas kitų kompanijų direktorių valdybose, kurių narys taip pat esu. Kaip bebūtų keista, tačiau atlygis už tokią narystę gali viršyti mano kompanijos atlyginimą dešimt kartų. Tarkime, buvęs „Royal Philips Electronics“ prezidentas Gerardas Kleisterlee per metus gaudavo 2,5 milijonų eurų metinį atlyginimą, tačiau už narystę „Royal Dutch Shell“ ir „Dell Computers“ valdybose papildomai gaudavo apie 20 milijonų eurų per metus. „McDonald‘s“ prezidentas Jimas Skinneris direktoriauja ir „Walgreen“ bei „Illinois Tool Company“ korporacijų valdybose. Jo konkurentas Davidas Novakas, „Yum Brands“ korporacijos, valdančios KFC ir „Pizza Hut“ restoranus vadovas tuo pačiu dar yra ir „Chase Manhattan“ banko valdybos narys. Tokia jau praktika. Mes, vadovai visi esame likimo broliai – ir jausdami vienas kito petį ir alsavimą mes kartu įveiksime pasaulines krizes ir sukursime jums galimybę dirbti – ir užsidirbti, leisti vaikus į mokyklas, atostogauti egzotiškose šalyse, įsigyti norimus baldus ir gražių rūbelių – didžiausia Karlo Marxo klaida ir buvo, kad jis nė nenujautė, jog darbininkai kada nors galės turtėti kartu su darbdaviais (juoba kad dar įsigydami savo kompanijos akcijų, tapti ir bendrasavininkiais). Ir mes kartu jums pagaminsime viską, ko tik jums beprireiks – mes, o ne sukčiai politikai, į kuriuos jūs žvelgiate su tokia meile ir viltimi… Ar bent vienas politikas jums sukūrė piliulę nuo skausmo ar programinę kompiuterio įrangą? Pagamino televizorių? Pasiuvo švarką? Surinko automobilį?

 

Su tokiomis geranoriškomis mintimis aš pasitinku vakarą, o jame – privalomas pasirodymas su šeima visuomenėje, kad ir kas tai bebūtų – užmiesčio klubas, opera, spektaklis vaikų mokyklose, labdaros renginiai. Ir, žinoma, golfas – tas prakeiktas turtuoliškas stereotipas. Tikrovėje tai yra tikras minų laukas. Menu, prieš keliolika metų, kai sudužo aviakompanijos TWA lėktuvas, nepaisant idealiai veikiančio skomunikacijos mechanizmo, pasaulį vis dėlto apskriejo TWA kompanijos prezidento nuotrauka, kurioje jis atsipūtęs mėgaujasi golfu, užuot gedėjęs žuvusiųjų. Nuo to laiko paparaciams nieko nėra maloniau, kaip turi vaikytis korporacijų vadovus golfo lauke, užuot sprendusius globalines problemas ir spausdinti nuotrauką linksmai nusiteikusio.s

 

Taigi, jums atrodo, kad toks darbas nevertas trisdešimties tūkstančių dolerių per dieną atlygio? Žinoma, ne. Nes niekada nebuvote, o vargu ar ir būsite mano vietoje.

 

Ką ten atlyginimas… Jei teiktumėtės pastudijuoti korporacijų metines ataskaitas, nustebtumėte išvydę, kiek daug puslapių jų yra skiriama papildomų direktorių premijų ir privilegijų išvardijimui. Dantų gydytojai, masažuotojos, kirpėjai, narystės klubuose, asmeninis lėktuvas, namai, vaikų mokslas ir studijos – viską apmoka kompanija. Ir, žinoma, akcijų paketai, kurias, tiesa, po „Enron“ skandalo dabar jau draudžiama parduoti, kol dirbu šioje kompanijoje.

 

Žmonėms visada imponuoja pinigai, rečiau – valdžios ir galios pojūtis, tačiau retas suvokia, kokią kainą už tai sumoku aš pats. Statistiškai tik vienas iš dvidešimties milijoninius atlyginimus gaunančių kompanijų vadovų išlieka savo poste ilgiau nei trejus metus. Nes korporacijos prezidentas yra atsakingas už viską – karą Afganistane, bankrotą ir masinius atleidimus iš darbo. Korporacinė kultūra, žmonių parinkimas, atleidimai, darbo sauga ir įstatymai, pardavimai, komunikacija – aš esu viskas. Žinoma, oficialiai aš atsakingas tik už kompanijos viziją ir strategiją. Padėjėjai gali padėti išvystyti strategiją. Investuotojai gali patvirtinti verslo planą. Tačiau kompanijos kryptį užduos tik prezidentas. Gaminsim ar negaminsim? Kuriose rinkose? Kaip konkuruosime? Būtent prezidentas kuria partnerystes, tvirtina biudžetus, priima sprendimus ir samdo žmones valdyti kompaniją.

 

Todėl aš esu lengvai pažeidžiamas, kai kartą per metus akcininkai susirenka svarstyti kompanijos veiklos ir rezultatų – tada man būna riesta. Prezidentas yra atsakingas už sėkmę, bet dar labiau – už visas nesėkmes. Manęs niekas nesigaili, niekas neužjaučia. Aš esu tas, kuris bus teisiamas, kaip „Enron“ ar „Worldcom“ vadovai, (dėkoju Aukščiausiajam, kad negyvenu Azijoje ir turbūt išvengsiu to vargšo „Samsung“ direktoriaus, nuteisto mirties bausme už korupciją likimo), ir į mano nuotrauką žurnaluose žmonės baksnos taukuotais pirštais sakydami: „čia tas, kuris nuvarė kompaniją į bankrotą“. „Priėmė neteisingą sprendimą“. „Idiotas“. Ir, nepaisant visos govėdos padėjėjų, patarėjų, konsultantų ir ekspertų, pasaulyje turbūt nerasite vienišesnio žmogaus nei aš, korporacijos vadovas.

 

O aš juk irgi tik žmogus su savo problemomis – prostatos vėžiu, impotencija, blogai besimokančiais vaikais ir nekenčiama nusenusia žmona.

 

(Straipsnis spausdintas žurnale „Verslo klasė”)