Visi žinome, kad šiais „greito vartojimo“ laikais daiktai yra trapūs ir trumpalaikiai, nes kam reikia investuoti į kokybę gaminio, kuris technologiškai greitai sensta ar „išeina iš mados“, o po metų jau gali tapti niekam nereikalinga „moraline atgyvena“. Tokioms prekėms nereikia ilgo garantinio laikotarpio (dažnai daiktas pakeičiamas nauju net nesulaukus garantinio termino pabaigos), todėl ir produkto kokybė (tai kas kainuoja pinigus) yra minimali – svarbi tik tiek, kad didesnė dalis pagamintų produktų negrįžtų į garantinį servisą.

Tačiau pasaulyje egzistuoja ir tokių gaminių, kurie technologiškai nesensta ir „neišeina iš mados“ daiktai, į kuriuos pirkėjas svajotų investuoti tik kartą, bet visiems laikams. Tokiems daiktams svarbi kokybė ir pažadas ją išlaikyti. Vienas iš tokių „nesenstančių“ daiktų yra žiebtuvėlis – dar XIX amžiuje vokiečių chemiko Johanno Wolfgango Döbereinerio išrastas instrumentas, skirtas įžiebti ugnį. Bet nuo to laiko tik viena kompanija užsispyrė ir pasiekė tokį kokybės lygi, kad sugebėjo pažadėti ir kas svarbiausia, jau beveik 100 metų tesėti savo pažadą: garantiją – amžiams. Jos gaminius turime ir dažnas iš mūsų. Tai, be abejo, „Zippo“ žiebtuvėlis.

Tokia „amžina“ garantija skamba, žinoma, neįtikėtinai ambicingai, tačiau ją suteikdama „Zippo“ kompanija sugebėjo išgyventi ne tik Didžiąją Depresiją ir kitas ekonomines krizes, bet ir išsiplėsti po visą pasaulį. Net šiais visuotiniais rūkymo smerkimo ar atsisakymo laikais „Zippo“ yra viena didžiausių pasaulyje žiebtuvėlių gamintojų, tiksliau pasakius, statuso simbolių gamintojų.

„Zippo“ istorija prasidėjo 1930 metais Amerikoje, Pensilvanijos valstijoje. Būtent tada tūlas George G. Blaisdellas (1895-1978) Bradfordo miesto užmiesčio klube, išėjęs ant terasos parūkyti,  išvydo nepažįstamą poną, besinaudojantį nematytos formos austrišku žiebtuvėliu – vis dėlto grubiu ir labai nepatraukliai atrodančiu (tais laikais žiebtuvėliai, tiksliau sakant, skiltuvai buvo gaminami dailių ir įmantrių formų). Norint juo prisidegti cigaretę, reikėjo nuimti žiebtuvėlio dangtelį ir, išvis naudoti abi rankas tokiam paprastam veiksmui atlikti. Kai G.Blaisdellas paklausė sutiktojo pono, ko anas „blusinėjasi“ su tokiu nepatogiu ir „šlykščiu“ žiebtuvėliu, nepažįstamasis atsakė sakraline fraze: „nes jis veikia“.

Šis paprastas paaiškinimas, kaip ir daugeliu atvejų, tapo įkvėpimu didžiojo verslo pradžiai. Mintis, šovusi G.Blaisdellui į galvą, buvo geniali savo paprastumu – kodėl gi nesukūrus paprasto, praktiško, patikimo ir „veikiančio“, bet gražiau atrodančio žiebtuvėlio, prieinamo visiems?

Jis galėjo sau leisti ambiciją „sukurti“. G.Blaisdellas, metęs mokyklą jau po penktos klasės, ir dėl nepažangumo pašalintas iš Karo kolegijos po antro kurso, nepakentė formalaus mokymosi, bet rankas turėjo „auksines“. Savo tėvo mechaninėse remonto dirbtuvėse jis pamilo metalą ir įgijo meistro įgūdžių, reikalingų jam apdirbti.

1933 metais pasiskolinęs iš savo tėvo 800 dolerių, G.Blaisdellas pradėjo gaminti savo žiebtuvėlius, beveik tokio pat dizaino, kokiais mes juos pažįstame ir šiandien. Visiškai paprastais įrankiais pirmą mėnesį jis pagamino 82 žiebtuvėlius. Pavadino juos „Zippo“, nes G.Blaisdellui patiko žodis, kuriuo buvo vadinami tais laikais atsiradę ir populiarėjantys užtrauktukai – „zipper“,  o, pakeitus galūnę raide „O“, pagal to laikmečio supratimą, toks pavadinimas skambėjo ypač moderniai. Tuo pačiu G.Blaisdellas buvo taip užtikrintas savo gaminių kokybe, kad suteikė jiems bekompromisinę garantiją: „It works, or we fix it for free“ („Jis veikia arba mes jį sutaisome nemokamai“).

Pirmieji „Zippo“ buvo parduodami už 1.95 dolerio (apie 35 dolerius šių laikų kursu) – nepigiai, bet mokėti buvo už ką – jo sukurti žiebtuvėliai užsidegdavo iš pirmo karto (atsimenate garsiąsias lažybas Q.Tarantino filme „Keturi kambariai“?). Vartotojams, vargstantiems su tuo metu rinkoje dominuojančiais nepatikimais skiltuvais, „Zippo“ patiko, ir netrukus didžiosios Pensilvanijos universalinės parduotuvės sėkmingai jais prekiavo. Pirmas sukauptas kapitalas leido kompanijai plėsti gamybą, ir G.Blaisdellas per kelerius metus išdalino apie 300 tūkstančių žiebtuvėlių, siekdamas juos išpopuliarinti. Jis naudojo savotišką, bet pasiteisinusią rinkodaros strategiją: tolimųjų reisų vairuotojams jis įkraudavo po dėžę tokių žiebtuvėlių, siekdamas, kad garsas apie „Zippo“ sklistų po visą šalį.

Verslas suklestėjo, kaip dažnai ir būdavo, per Antrąjį pasaulinį karą. JAV kariškiai pirko „Zippo“ žiebtuvėlius milijonais (tik šauktiniams ir savanoriams iš įkūrėjo gimtojo Bradfordo miesto žiebtuvėliai buvo dovanojimi), ir tikrovę atitinkanti reputacija „jis veikia“ kartu su amerikiečių kareiviais pasklido po visą pasaulį (nors kuriam laikui dėl strateginių žaliavų trūkumo „Zippo“ žiebtuvėlių korpusai, tradiciškai gaminami iš vario, buvo gaminami iš plieno). „Zippo“ žiebtuvėliu mielai naudojosi ne vien būsimasis JAV prezidentas, tuometinis JAV armijos karvedys Dwightas Eisenhoweris, tokiais žiebtuvėliais puikavosi ir Anglijos karalius, ir Holivudo aktoriai. Karo lakūnai imdavo su savimi „Zippo“, kaip signalinį žibintą, jei būtų numušti ir priversti leistis į vandenį. „Zippo“ vieniems kareiviams išgelbėdavo gyvybes, sustabdydami kulkas, atlaikydavo net vokiečių tankų vikšrus, o išvaduotoms Europos ir Azijos nacijoms tapo amerikietiškos kokybės ir dizaino simboliu.

Nes, kad ir kaip jis beatrodytų „Zippo“ visada „veikė“, ir ne veltui jis buvo pripažintas vienu iš „100  naudingiausių pasaulyje priemonių“. Šio žiebtuvėlio kokybę demonstravo net ir tokios istorijos, kaip 1960 metais, kai žvejys, Niujorko valstijos ežere sugautos 8 kilogramų lydekos pilve rado „Zippo“ žiebtuvėlį, kuris užsidegė iš pirmo karto. „Zippo“ žiebtuvėlis buvo toks patikimas, kad jį į savo karstą pareikalavo įdėti ir legendinis dainininkas Frankas Sinatra – kartu su „Camel“ cigaretėmis, „Jack Daniels“ viskio buteliu ir keletu dešimties centų monetų (tam atvejui, jei reikės „iš ten“ paskambinti). „Zippo“ žiebtuvėlį galima pamatyti daugiau nei dvejuose tūkstančiuose kinofilmų, įvairūs muzikantai su juo pozuoja savo albumų viršeliams ar net išsitatuiruoja „Zippo“ žiebtuvėlio atvaizdą, o dainininką Ericą Claptoną „Zippo“ žiebtuvėlis įkvėpė parašyti dainą „It‘s probably me“…

Nors „Zippo“ mechanizmas iš pirmo žvilgsnio atrodo nesudėtingas, tačiau, kaip ir kiekvienas didis gaminys, jis turi savo paslapčių. Iš 108 operacijų, per kurias pagaminamas 23 dalis turintis „Zippo“ žiebtuvėlis, tik 106 yra matomos ekskursijoms į gamyklą bei plačiajai visuomenei, lankančiai „Zippo“ muziejų. Kompanija uoliai saugoja tik ratuko gamybos procesą bei sudėtį, kas iš esmės ir lemia beveik visada „veikiantį“ mechanizmą. Tokiam beveik idealiam uždegimo ratukui sukurti „Zippo“ dar iki Antrojo pasaulinio karo pradžios išleido 300 tūkstančių dolerių (5,5 milijono dolerių šių dienų kursu). O tipiškasis atidaromo dangtelio garsas yra patentuotas.

KĄ REIŠKIA RAIDĖS IR SKAIČIAI ANT „ZIPPO“ DUGNO

Egzistuoja daug mitų, ką reiškia raidės ir skaičiai ant kiekvieno žiebtuvėlio dugno. Labiausiai paplitęs buvo gandas, teigiantis, kad „Zippo“ žiebtuvėlius gamina kaliniai, todėl įspaustas skaičius rodydavo, kiek metų yra likę iki bausmės pabaigos. Tuo pačiu įspaustos raidės tarsi parodydavo, už kokį nusikaltimą kali nuteistasis. Taip pat dažnai yra manoma, kad kuo aukštesnis įspaustas skaičius, ar pirmesnė abėcėlėje raidė, tuo žiebtuvėlis yra geresnis.

Tikrovė yra kur kas banalesnė. Įspaustas skaičius reiškia viso labo pagaminimo metus (iki 1986 metų vietoje skaičių buvo įspaudžiami taškeliai arba pagaliukai. Iki 2000 metų buvo įspaudžiami romėniški skaitmenys, pasibaigę skaičiumi XVI. Nuo XXI amžiaus pradžios pradėti naudoti arabiški rašmenys – 01, 02, 03 ir t.t.

Įspaustos raidės reiškia pagaminimo mėnesį (pvz., A – sausis, B – vasaris, ir t.t.). Taip kompanija kontroliuoja savo gamybos ciklo kokybę. Kasdien į „Zippo“ kompaniją remontui atsiunčiama apie tūkstantį žiebtuvėlių iš viso pasaulio, todėl įvertinant jų raidžių ir skaičių kombinacijas, visada lengva nustatyti, kokios problemos dominuoja vienoje ar kitoje partijoje. Ir itin aukštų „Zippo“ kokybės standartų dėka, problemų iš esmės niekada nebūna pernelyg daug.

Šiuo metu visame pasaulyje kasmet yra parduodama 10-12 milijonų „Zippo“ žiebtuvėlių, ir visi jie tebėra gaminami vienoje ir toje pačioje gamykloje Bradfordo mieste, Pensilvanijos valstijoje, JAV (joje dirba mažiau nei 1000 darbuotojų). Iki 2002 metų „Zippo“ buvo gaminami ir Kanadoje, tačiau dabar gamyba sutelkta tik JAV, netgi atsispiriant pagundai perkelti ją į pigesnės darbo jėgos šalį – Kiniją, kuri, beje, šiuo metu yra didžiausia „Zippo“ žiebtuvėlių rinka. Pagal „amžiną“ garantiją „Zippo“ žiebtuvėliai yra taisomi „Zippo klinikose“ JAV ir Vokietijoje (lig šiol nemokama garantija yra suteikta 8 milijonams „Zippo žiebtuvėlių). Egzistuoja platus dizainų ir piešinių ant korpuso pasirinkimas (daugiausiai užsakoma ir parduodama „Zippo“ žiebtuvėlių su daininko Elvis Presley atvaizdu), o pats brangiausias pasaulyje „Zippo“, inkrustuotas deimantais, buvo parduotas už 6,5 miljono dolerių (jo savininkas kažkodėl pageidavo likti nežinomas). Beje, legendinis aktorius Johnas Wayne taip dažnai pamesdavo savo „Zippo“ žiebtuvėlius, jog jam skirtieji buvo pažymimi užrašu „Stolen from John Wayne“ („Pavogta iš Johno Wayne‘o“) – šiuo metu tokie yra kolekcininkų svajonė…

Pasaulyje stiprėjant kovai su rūkymu ir jo keliama žala, „Zippo“ žiebtuvėlių pardavimai toliau auga, nes daugeliui žmonių jis yra ne rūkymo priemonė, o tiesiog statuso simbolis arba išskirtinė dovana, kuri dovanojama norint įamžinti ypatingą įvykį visam gyvenimui. „Zippo“ žiebtuvėlis yra vienas populiariausių pasaulyje dovanojamų daiktų dėl savaime suprantamų priežasčių – praktiškas, lengvas, patikimas, būtinas ir tinkamas daugeliui gyvenimo atvejų ir turbūt vienintelis daiktas, kuris išliks, kad vėliau primintų visus tuos gyvenimo nuotykius.