Tai lengva, ir tai žino kiekvienas brangiai imantis žigolo. Įsivaizduok, kad Tu esi bombonešio pilotas ir skrendi per Sekso šalį, tarkime, mesti atominės bombos ant Maskvos. Apačioje verda mūšis, trykšta švicas (kaip pasakytų „Goldman Sachs“ treideris), liepsnoja aistra, ir Tu išties jau nori mesti tą bombą, nors Tavo turimos koordinatės yra netikslios, ir Tu privalai sulaukti signalo iš savo generolo, tiksliau, moters generolės, kuri šiek tiek panaši į Tavo paties moterį. Komanda bus koduota, tačiau joje lengvai atskirsi tokius žodžius ir garsus kaip „bliat“, „iiiiii“, „achachacha“ arba „kaip man gera“ – tai bus ženklas Tau numesti savo „Dručkį“ ar „Mažylę“ (karoče, jei nežinai, kas tai, tai taip vadinosi atominės bombos, kurias mes, krikščioniška Vakarų civilizacija numetėme ant japonų galvų, ir joks Buda jiems nepadėjo!).